– Prisiminkime mokyklos įsteigimą – kaip jums kilo idėja tai padaryti ir kodėl ryžotės ją įgyvendinti?
– Jaunimo mokyklos idėja kilo atkūrus Nepriklausomybę. Lankiausi Danijoje, kur pamačiau labai įvairių mokyklų tipų. Tada galvojome: kodėl to nepadarius ir Lietuvoje? Kodėl visos mokyklos nuo Vilniaus iki Vladivostoko turi būti vienodos? Paskaičiavome, kad Vilniuje tuo metu dėl įvairių priežasčių mokyklos nelankė apie porą šimtų vaikų. Norėjau spręsti šią problemą ir įvairiausių problemų turintiems vaikams, nepritampantiems kitose mokyklose, suteikti šansą mokytis. Tai padaryti galėjau įkurdama jaunimo mokyklą. Subrandinusi idėją pati sukūriau nuostatus, parengiau kitus reikiamus dokumentus. Teko ir su biurokratais pakovoti.
– Ar yra kitų tokio tipo mokyklų Lietuvoje?
– Tokio tipo mokyklą įkūrėme pirmieji, tačiau ilgainiui šiuo pavyzdžiu pasekė ir daugiau vaikų ir jaunimo problemoms neabejingų žmonių. Smagu, kad tais laikais įkvėpimo šaltiniu tapome daugiau nei dvidešimčiai panašaus tipo mokyklų visoje Lietuvoje. Mūsų skiepijamos vertybės sėkmingai prigijo: prieš penkerius metus Seime vykusiame didžiuliame suvažiavime aukščiausio lygio mokslininkai akcentavo, kad svarbiausia yra geri mokytojų ir mokinių santykiai, personalizuotas mokymasis ir, būtinai, pagarba.
– Kokie buvo pirmieji jaunimo mokyklos metai?
– Veiklą pradėjome surinkę tris klases. Iš viso – trisdešimt septynis vaikus. Pati gerai nežinojau, kaip su jais dirbsiu, tad teko eiti „nepramintais takais“. Parengiau tris ugdymo planus, juos itin lengva ranka patvirtino tada niekada biurokratinio darbo nedirbusi profesorė Vanda Zaborskaitė. Teko labai daug skaityti, domėtis, taip bibliotekose gilinant žinias kilo mintis pakeisti vertinimo sistemą: įvedėme A, B ir C lygius. Pradėjome ruošti mokytojus, turėjome rasti ir palaikančiųjų, kurie norėtų išbandyti naująją vertinimo sistemą. Idėjų sėmiausi ir iš sėkmingų užsienio pavyzdžių: bendraujant su Danijos jaunimo mokyklos vadovu kilo mintis pasinaudoti jo pasiūlyta mintimi į mokyklos valdymą įtraukti ir vaikus. Tada susirinkimas visiems sukėlė šoką: posėdyje dalyvavo visi vaikai, juos vaišinome kava, arbata ir kvietėme išsakyti kritiką, kas mokykloje nepatinka.
– Kaip vykdavo tokie susirinkimai ir ar toks metodas pasiteisino?
– Šis būdas padėjo produktyviai spręsti problemas, kartu veikė ir kaip ugdomoji priemonė: skatino vaikus diskutuoti, mąstyti, ugdė pasitikėjimą savimi, atsakomybę už sprendimus. Rimtai ir atsakingai aptardavome vaikų išsakytą kritiką, pasiūlymus ir diskusijoje prieidavome prie bendrų susitarimų. Svarbiausia – padėti suprasti pasirinkimų pasekmes ir paaiškinti, kodėl negali būti vienas sprendimas įmanomas, o kitas – nelabai. Kaip pavyzdys galėtų būti vaikų pasiūlymas ilginti pertraukas – visi kartu paskaičiavome, kad tokiu atveju pamokos vyktų iki šeštos valandos vakaro. Taip pat dėl pamokų trumpinimo: trumpesnės pamokos vyksta pradinukams arba vaikams su negalia. Visi sutarėme, kad tarp mūsų tokių nėra ir klausimas buvo išspręstas.
Kartu diskutavome net dėl mokyklos lankomumo: ar reikėtų į mokyklą eiti kas dieną, ar kas antrą ir pan. Kūrėme mokyklos taisykles kartu, tarėmės dėl elgesio, keiksmažodžių, rūkymo ir kitų elementarių dalykų – prie visko reikėjo vaikus pratinti.
Tačiau esama ir kitokių pavyzdžių. Prieš savaitę buvau Suomijoje, kur be jokių taisyklių visiems aiškūs ir suprantami keturi svarbiausi dalykai – lygybė, pagarba, darbštumas ir bendrystė.
– Jūsų taisyklės stipriai skiriasi nuo įprastų tradicinės mokyklos taisyklių, tačiau vis tiek stato vaikus į tam tikrus rėmus. Kas jūsų mokykloje besimokančius mokinius skatino noriai jų laikytis?
– Mūsų mokykloje svarbiausia – lygybė, pagarba, komunikacija, darbas. Visiškai įprasta kiekvieną mokinį pasitikti, paspausti ranką, pasisveikinti. Vien iš rankos paspaudimo gali suprasti, kaip mokinys jaučiasi: ar tądien yra pailsėjęs, ar slegiamas problemų, gali net nujausti, koks žmogus yra.
Visi mokyklos darbuotojai turi būti apsiginklavę kantrybe ir pozityvumu. Mandagumas ir pagarba nieko nekainuoja – taip kuriame santykius, rodome pavyzdį. Pradžioje jutome ir inventoriaus trūkumą. Stigo stalų, nebuvo kėdžių, tačiau turėjome kaip nors įsikurti. Todėl kartu su vaikais valėme sienas, tvarkėmės, rinkome baldus. Mokslo erdvės paruošimas kartu labai suartina. Jie sakydavo: „Užsidirbau čia vietą.“
– Kuri taisyklė jaunimo mokykloje pamatinė, pati svarbiausia?
– Drausmė. Be jos mokykla – kaip malūnas be vandens, sparnai nesisuks. Sėkmingą darbą garantuoja ir individualiai su kiekviena klase mokytojų sukuriamos individualios taisyklės ir susitarimai. Daugelis vaikų sunkiai išlaiko dėmesį, tačiau jie dėl to nekalti. Apleisti socialiai ir pedagogiškai, atėję iš sunkiai besiverčiančių ar kitokių problemų kamuojamų šeimų jie nori būti tokie kaip visi.
Kartą į mokyklą kreipėsi vaiko namuose pasigendanti mama: jis nebenakvodavo namuose. Po pokalbio su mama paaiškėjo, kad priežastis – patėvis, kuris labai nepatinka vaikui, tačiau finansiškai padeda nepriteklių išgyvenančiai mamai. Teko pasikalbėti ir su vaiku. Paskatinau suprasti mamos situaciją ir jai padėti. Panašių istorijų – daugybė. Kartais esame ir mediumas tarp tėvų ir vaikų.
– Kaip pavyksta atrasti raktą į mokinių širdis? Kas sunkiausia šiame kelyje?
– Raktas paprastas – žmogiškumas. Kaip šauksi – taip atsilieps. Kaip vaikus priimi, tokį grįžtamąjį ryšį ir gauni. Įdomu tai, kad kildavo sunkumų ir su mokytojais: suaugusį žmogų perlaužti sudėtingiau nei jauną. Todėl pradžioje pagarbiai elgtis teko išmokti ir kai kuriems mokytojams.
Keliose mokyklose leidau įgyvendinti mokslininkės Ritos Žukauskienės tyrimo pagrindu adaptuotą elgesio korekcijos metodiką. Pagal tai ji paskui pateikė rekomendacijas, kaip mokytojams elgtis tam tikrose situacijose. Pavyzdžiui, kai vaikas yra piktas, šaukia, rėkia. Pasak jos, turi visa tai leisti ir išlaukti. Ne visiems mokytojams tai pasirodė priimtina. Tačiau kitos išeities nėra: pasirinkęs darbą jaunimo mokykloje turi išlaukti, turėti auksinę, platininę ar deimantinę kantrybę. Jos reikia labai daug. Daug dirbame ir su tėvais. Diskutuojame, kalbamės, analizuojame, kaip geriau pateikti moksleiviams užduotis. Viskas – per vaiko pažinimą. Tik taip suvoksi, kas jam geriausia.
– Jaunimo mokyklos kūrimas ir vadovavimas jai – praeityje. Kuo gyvenate ir užsiimate dabar?
– Šiuo metu vykdydama projektą „Sėkmingos karjeros akademija“ porą kartų per savaitę vedu konsultacijas vaikams. Kartą pasigedau vieno vaiko. Paaukojau sekmadienį, kad aplankyčiau jį namuose ir pravesčiau konsultaciją. Ateinu, mama džiaugiasi, o jis su klasės draugais ruošiasi eiti į „tusofkę“. Pasisiūliau eiti kartu. Danijoje tai – įprasta praktika. Įsigilinti į kiekvieną vaiką, jei reikia – net kartu su juo parūkyti. Norėdami suvokti jų pasaulį, turime tapti to pasaulio dalimi. Lankydamas šeimas taip pat gali gauti daug informacijos. Geriau supranti tarpusavio bendravimą, tėvų raštingumą.
Kiekvienas vaikas yra kitoks. Siekdami geriau suvokti vaiko mokymosi stilių esame išbandę ir begalę tyrimų. Ir užduotis reikia individualiai ruošti, ir skatinti už pastangas bei pažangą, nuolat vaikus motyvuoti.
– Kiek vaikų šiandien lanko jaunimo mokyklą?
– Esame nustatę limitą – ne daugiau kaip šimtas vaikų. Su didesniu skaičiumi vaikų sunku susitvarkyti. Reikia kiekvieną pažinti, prisijaukinti, o tai nėra lengva. Geriau pažinus vaikus lengviau ir elgesį koreguoti, ir užduotis skirti, skatinti pasaulio pažinimą. Mokytis nenorintiems vaikams, nusiteikusiems dirbti kasininkais, valytojais ar šlavėjais, rodome savitarnos kasas ar valymo robotus. Taip jiems parodome, kad pasaulis juda pirmyn ir greitai daugelio darbų nebeliks, jie bus automatizuoti. Tai skatina kelti sau aukštesnius tikslus, mokytis.
– Kokios įsimintiniausios sėkmingos moksleivių istorijos?
– Jaunimo mokyklai jau dvidešimt penkeri, per tuos metus teko išugdyti labai gerų vaikų. Viena įsimintiniausių – tai kunigystės kelią pasirinkęs auklėtinis, šiuo metu dirbantis Jurgio Matulaičio parapijoje. Vaikystėje buvo ramus, kuklus, paprastas, domėjosi bažnyčiomis, patarnaudavo per šv. Mišias. Džiugu, kad nemažai auklėtinių sugebėjo susikurti gražius gyvenimus. Žinoma, buvo ir nuėjusių klystkeliais, tačiau dauguma džiugina sėkmingai susiklosčiusiomis gyvenimo istorijomis.
– Kodėl, jūsų manymu, ne visiems pavyksta susitvarkyti gyvenimus?
– Viskas prasideda nuo šeimos. Jos pasirinkti negali, tačiau ji yra pagrindas. Lietuvoje net trečdalis šeimų gyvena labai sunkiai. Ir ne tiek materialiąja prasme, kiek emociškai: šeimose vyrauja nesantarvė, o tai neigiamai atsiliepia ir vaikams. Daugiau nei pusė vaikų negali džiaugtis ir gera sveikata – tėvai ne visada geba tinkamai pasirūpinti, nuvesti pas odontologą, kitus gydytojus. Sykį teko gelbėti tiesiog mokykloje sukniubusį vaiką: prakiuro kažkada operuota dvylikapirštė žarna, prasidėjo vidinis kraujavimas. Pavyko rasti jį operavusį gydytoją ir jam dar teko įrodinėti, kad ar vaikas narkomanas, ar ne, pagalba jam privalo būti suteikta. Ne kartą teko gelbėti tokius vaikus, jie vėliau atsistoja ant kojų, įsidarbina, sukuria gražias šeimas.
– Esate betarpiškai įsitraukusi į daugelio auklėtinių gyvenimo istorijas. Kokias profesijas dažniausiai pasirenka jaunimo mokyklos absolventai?
– Didžioji dalis pasirenka darbininkų profesijas, kas nors prekybos centruose dirba, kas nors emigruoja, o vėliau grįžta. Į profesines mokyklas įgyti amato patraukia daugiau nei aštuoniasdešimt procentų moksleivių. Manau, kad tai – geriausias kelias. Sakydavau: baikite dešimt klasių, o tada keliaukite, kur norite. Reikia bendrauti, būti empatiškam kartu išlaikant pagarbius, bet reiklius santykius.
– Kaip mokykla bendradarbiavo su Lietuvos vaikų fondu?
– Dabar vykdome Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamą projektą „Sėkmingos karjeros akademija“, jį įgyvendinu vesdama konsultacijas vaikams. Ieškau, kaip prie vaikų prieiti įdomiai, kūrybiškai. Paskutinį kartą siekiau sužadinti motyvaciją siekti geresnių mokslo rezultatų, todėl parodžiau sunkias gamybos sąlygas. Eksperimentas pavyko puikiai: triukšmas, gausybė garsiai veikiančių staklių, viskas kompiuterizuota. Vaikams labai patiko, o viena mergaitė apie tai net parašė labai gražų tekstą.
– Mokykloje susirinkę labai skirtingų likimų vaikai. Kaip jiems sekasi bendrauti tarpusavyje? Ar pavyksta bendraamžiams rasti bendrą kalbą?
– Labai didelę reikšmę turi tai, kaip bendrauja patys mokytojai. Nepaisant jokių skirtumų, su visais turi būti besąlygiškai teisingas. Mokiniai tą jaučia. Tą turi matyti ir tėvai. Puikus pavyzdys – šalia mūsų esanti vaikams su negalia skirta mokykla. Dalijamės dalimi bendrų patalpų, tad įdiegiau mūsų moksleiviams, kad niekas nėra apsaugotas nuo negalios, kad visus turime priimti, globoti ir padėti tiems, kuriems sunkiau.
– Kol dirbote direktore, kokią skaudžiausią akimirką teko išgyventi?
– Kas gera – prisiminkime, kas bloga – lai išblėsta. Šiurpsti, kai nuvykęs į Afriką pamatai, kad ten vaikai neturi mokyklos, o rašomoji lenta kabo ant palmės. Kraupu stebėti alkanų vaikų akis. Į Lietuvą grįžti suvokdamas, kaip vis dėlto gerai mes gyvename.
Vilniaus Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokykla – ilgametė Lietuvos vaikų fondo partnerė. Fondas balandžio mėnesį pirmą kartą rengia paramos akciją „Būk mano draugu“.
Visi norintys prisidėti prie Lietuvos vaikų fondo veiklos tai gali padaryti ir iki paramos akcijos „Būk mano draugu“ tiesioginės transliacijos, kuri vyks balandžio 13 d. 18.30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.
Aukoti galima trumpuoju numeriu 1407 (3 Eur), pervesti lėšas į AB SEB banko sąskaitą LT28 7044 0600 0554 0234 arba apsilankius svetainėje https://www.lietuvosvaikufondas.eu.
Paramos akcijos „Būk mano draugu“ informaciniai partneriai dienraštis „Lietuvos rytas“ ir portalas lrytas.lt.
