Ir klausytis Matą skambinant – vienas malonumas, mat jaunuolis renkasi sudėtingus, dramatiškus, ne tik techninio pasirengimo, bet ir fizinės ištvermės reikalaujančius kūrinius. Pasak jo mokytojos Jūratės Jonauskienės, tik grodamas tokius vaikinas nenuobodžiauja ir nedirsčioja į ant sienos kabantį laikrodį. „Dar nesu turėjusi tokio mokinio“, – atvirauja pedagogė.
Nuginklavo ir Vieną, ir Kauną, ir Plungę
Praėjusių metų pabaigoje vietos spauda skelbė, kad klasikinės muzikos sostinėje Vienoje (Austrijoje) vykusiame tarptautiniame jaunųjų pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse „Edelweiss“ Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos 6-os klasės mokinys M. Stabingis tapo absoliučiu tarptautinės vertinimo komisijos favoritu ir pelnė didįjį prizą – Grand prix.
Netrukus po to vyko kitas svarbus, gal net sudėtingesnis konkursas „Kaunas Sonorum 2019“. Jame plungiškis pasirodė taip pat puikiai – pelnė antrąją vietą. Abu su mokytoja juokauja, kad Kaune džentelmeniškai nusileido klaipėdiškei merginai, kuri Vienoje nusileido Matui.
Dar abu linksmai prisimena, kaip po paskutiniojo konkurso žiūrėjo Mato tėčio darytą vaizdo įrašą, užfiksavusį, kaip viena vertinimo komisijos narė, išgirdusi, kad plungiškis konkursui parengė Ferenco Listo Vengrų rapsodiją, susiėmė už galvos. Tai itin sudėtingas kūrinys, galintis tapti rimtu iššūkiu net akademiniu lygiu muzikos besimokančiam atlikėjui, ką jau bekalbėti apie neseniai skambinti pradėjusį paauglį.
Ta pati Vengrų rapsodija Matui sėkmę atnešė ir Vienoje. O prieš pat Kalėdas jos Plungės rajono savivaldybės posėdžių salėje sulaikę kvėpavimą klausėsi ir Tarybos nariai. Jaunąjį muzikantą pristačiusi ir jo sėkme konkursuose pasidžiaugusi Mykolo Oginskio meno mokyklos direktorė Rita Urniežienė sakė nežinanti, ar kas nors šioje mokykloje po Mato ateity imsis groti tokius sudėtingus kūrinius.
„Niekam nepasakysi, kad jis tik trečius metus mokosi skambinti. O jei ir pasakytum – nepatikėtų“, – vėliau duodama interviu „Žemaičio“ laikraščiui sakė vaikino fortepijono mokytoja J.Jonauskienė.
Iš karto – į ketvirtą klasę
Įdomiausia, kad kartelę taip aukštai išsikėlė pats Matas. Mokytoja prisiminė, kaip praėjusį pavasarį atsinešęs po nosimi jai pakišo minėtosios rapsodijos natas ir pareiškė norintis ją groti.
„Tada mano akys – ant kaktos. Tokie kūriniai kaip šis yra ne meno mokyklos, o akademijos lygio. Aš jam sakau: mes dar nespėjom išmėginti daugybės visokių stilių, dar turim išmokti tą ir aną... Bet ką jau... Sakau, bandyk. Ir susitvarkė. Aišku, kai kuriuos niuansus teko pašlifuoti, bet jam puikiai pavyksta“, – kalbėjo pedagogė.
Į M. Oginskio meno mokyklą tėvai Matą atvedė dar visai vaiką. Pradėjo nuo paprastos dūdelės, vėliau įstojo į trombono klasę. O kai atėjo laikas privalomai mokytis skambinti, užsidegė meile fortepijonui.
Išgirdusi, ką Matas gali, J. Jonauskienė jį iškart užrašė į ketvirtą fortepijono klasę. Tad iki tol klavišų beveik nečiupinėjęs jaunasis plungiškis taip peršoko kelerius metus ir iškart ėmėsi rimtų kūrinių.
Pasak jo mokytojos, didžiausia vaikino stiprybė – gebėjimas greitai įsiminti kūrinių natas. Ir, žinoma, didelis noras skambinti bei užsispyrimas. „Mato mama pasakojo, kad jis praėjusią vasarą kone kiekvieną vakarą grodavo. Tiesiog sau, niekieno neliepiamas ir neprašomas. Kartais net iki 1 ar 2 valandos nakties. Įsivaizduojat!?“ – pedagogei jos mokinio užsidegimas iki šiol kelia nuostabą.
Pats Matas nedaugžodžiauja. Paklaustas, iš kur tas noras groti, šypsodamasis tik traukia pečiais. Sako, kad nei jo šeimoje, nei giminėje muzikantų nėra. Abu tėvai – matematikai. Jie skatina sūnų mokytis muzikos, tačiau dėl aukštų pasiekimų iš proto neina.
„Su Mato tėvais esame sutarę, kad dalyvausime konkursuose, tačiau rezultatų nesureikšminsime. Pasiseks laimėti – gerai, nepasiseks – irgi gerai“, – patvirtina ir J. Jonauskienė. Ir tuoj pat pasidžiaugia jaučianti palaikymą iš Mato tėvų. Tėtis dažniausiai lydi juodu į visus konkursus, o mama, nors turi likti namie su 4-mete Mato sesute, visada domisi, kaip sekasi jos sūnui, dažnai bendrauja su mokytoja.
Nė natelė į šoną nenusprūsta
Beje, tėtis ne tik į konkursus savo atžalą lydį. Antai abu sugalvojo netradicinį būdą, kaip ugdyti sūnaus talentą ir stiprinti jo pasitikėjimą savimi – vasarą nuvyko į Palangą ir įsitaisė vienoje judriausių jos vietų – prie tilto. Ten praeiviams grojęs Matas sako tapęs drąsesnis, išmokęs susikoncentruoti ir nekreipti dėmesio į aplinką.
Šituo jo pasiekimu stebisi ir vaikino mokytoja. Pasak jos, yra nemažai vaikų (o ir suaugusiųjų), kuriems jaudulys sutrukdo parodyti tai, ką jie moka. Bet tik ne Matui – jei jis yra ištobulinęs kokį kūrinį, per konkursus nė natelė į šoną nenusprūsta.
Tą plungiškis dar kartą įrodė ir per minėtąjį „Edelweiss“ Vienoje, kai po konkurso dar turėjo groti laureatų koncerte. Į sceną lipo prieš tai nerepetavęs, nes visa diena prabėgo važinėjant po ekskursijas, kurias konkurso dalyviams surengė organizatoriai. Bet net ir tokiomis aplinkybėmis Matas pagrojo puikiai.
„Man buvo streso, kad taip viskas išėjo. Bet Matas susikaupė ir pagrojo. Ir komisija vėl nustebusi buvo, ir visi tie, kurie iki tol negirdėjo jį grojant. Net lietuviai, su kuriais kartu autobusu atvykome, iki tol nežinojo, kad Matas laimėjo Grand Prix. Kad pradėjo sveikinti po to visi... Ir vadovė, organizavusi tą kelionę, priėjusi prisipažino iš pradžių skeptiškai žiūrėjusi į mūsų parengtą programą – esą ne 13-mečiui tokią sugrot“, – prisiminė mokytoja.
Mokslai nenukenčia, o kiti užsiėmimai nedomina
Bendraujant su Matu smalsu išgirsti, kaip jam sekasi mokslai (jis lanko „Ryto“ pagrindinę mokyklą), kokių dar pomėgių, be muzikos, turi. Vaikinas pasakoja, kad mokykloje sekasi gerai, visų dalykų vidurkis – 9–10. „Tik iš lietuvių kalbos 8“, – kukliai šypsodamasis priduria.
Dar sako, kad pamokoms paruošti laiko užtenka, nors į M. Oginskio meno mokyklą skuba kiekvieną vakarą: be fortepijono, dar groja trombonu ir lanko berniukų chorą.
O kaip kiti užsiėmimai, kuriuos taip mėgsta jo amžiaus berniukai: kompiuteriniai žaidimai, socialiniai tinklai, sportas?
„Kompiuteriniams žaidimams laiko nelieka... Nebent kelionėse įsijungiu. Šiaip nelabai traukia“, – sako su ta pačia kuklia šypsena. O dėl sporto... „Jei ir norėtų ką nors lankyti, tikriausiai neleistume. Reikia rankas saugoti. Užtenka kūno kultūros pamokų mokykloje“, – sako mokytoja.
Pasak pedagogės, ir pats grojimas fortepijonu – tai ne lengvas pasivaikščiojimas gražią dieną. Esą grojant reikia nemažai fizinės jėgos, juolab kad pats Matas renkasi tokius kūrinius, kuriems atlikti būtina didelė ištvermė. Kad ir grojant tą pačią Vengrų rapsodiją jo klavišais bėgiojančių pirštų momentais – nebematyti. Toks tempas. O kartu – ir temperamentas. Ne veltui Listas šį šedevrą kūrė remdamasis Vengrijos romų (čigonų) šokių leitmotyvais.
Matant vaikiną skambinant šį kūrinį tampa aišku, kodėl jis žada savo ateitį sieti būtent su fortepijonu. Ir jo mokytoja, tarsi pagavusi mano mintį, pratęsia: „Ką jis išdarinėja grodamas fortepijonu, trombonu tai – neįmanoma.“
Prieš atsisveikinant J. Jonauskienė papasakojo linksmą istoriją. Prisiminė, kaip Matas, mokydamasis groti Beethoveną ir Bachą, vis į ant sienos kabantį laikrodį dirsčiodavo. Dabar ji jau žino: jei vaikino akys krypsta į tą pusę, vadinasi, jam neįdomu. Tada ir rezultato gero nėra ko tikėtis.
„Per prievartą nieko nepasieksi. Svarbiausia, kad jam patiktų. Tada sugros idealiai“, – konstatavo pedagogė, šiais paprastais žodžiais dar kartą patvirtindama seną tiesą, kad ten – kur susiklausymas ir bendrystė, ten ir sėkmė.
