Štai 8 frazės, kurių privalu vengti bendraujant su savo atžala.
„Tavo amžiaus aš mokėjau tai daryti“
Puiku, jeigu jūs pasakojate vaikui apie tai, kaip patys buvote maži. Ypač jeigu jūs ne tik giriatės pažymiais ir kitais pasiekimais, o dalinatės patirtimi. Neverta akcentuoti jūsų pranašumo, pabrėžti, kad jums lengviau pavyko išmokti skaityti ir jūs anksčiau išmokote plaukti.
Jūs su savo vaiku – ne priešininkai. Jūs jam – pavyzdys mėgdžiojimui. Jis supranta, kad jūs stipresni ir daugiau mokate, nes jūs – suaugę, jis nori mokytis, jus mėgdžioti, kad taptų „kaip mama“ ar „kaip tėtė“. Jeigu stipresni, protingesni, gabesni jūs buvote visada, net kai nebuvote suaugę, vaikas gali prarasti viltį kada nors jus pasivyti.
Papasakokite vaikui, kaip būtent jūs to pasiekėte, su kokiais sunkumais susidūrėte, kokius jausmus jautėte. Ir tai labai jus suartins, vaiko galvoje įskiepys pasididžiavimą jumis ir tikėjimą savimi.
Perfrazuojame: „Žinai, aš taip pat daug kartų griuvau, kai mokiausi čiuožti pačiūžomis. Net galvojau, kad niekada neišmoksiu. Bet labai norėjau žaisti ledo ritulį ir nusprendžiau treniruotis kiekvieną dieną. Net pagalvę prisirišdavau po striuke. Po poros savaičių aš beveik nepargriūdavau. Ir tau pavyks. Greitai kartu pavarinėsime ritulį“.
„Nesinešk žaislo į darželį, pamesi“
Jums tikriausiai teko girdėti apie save išpildančią pranašystę. Kai jūs labai bijote pavėluoti į traukinį, ir sugebate pavėluoti, nors atvykote į stotį likus valandai iki traukinio išvykimo. Arba įtikinate save, kad susimausite per darbo pokalbį.
Tas pats dėsnis su vaikais veikia beveik be nukrypimų. Vaikai tiesiog užprogramuoti išpildyti tėvų lūkesčius. Pasakykite vaikui, užtikrintai minančiam dviračio pedalus: „Atsargiai, nukrisi!“ – ir neišvengiamai greit išgirsite trenksmą ir verksmą. Bet jeigu pasakysite: „Aš bijau, kad nukrisi!“ – rezultatas bus kitoks. Mažylis padarys viską, kad įtikintų jus priešingai.
Psichologai pataria naudoti vadinamąsias „Aš žinutes“, kai norite perspėti vaiką apie galimas rizikas ar jo veiksmų pasekmes. Tokia forma jos vaikui skamba neįžeidžiančiai, nes jūs kalbate apie savo jausmus, o ne jo trūkumus.
Perfrazuojame: „Siūlau žaislą palikti mašinoje – bijau, kad darželyje jis gali pasimesti. Ką apie tai galvoji?“
„Tu turėtum būti laimingas“
Ir patiksliname: „Laimingas, kad turi broliuką... kad mokysiesi groti pianinu... kad einame pirkti tau striukę“. Mes norime matyti savo vaikus laimingus. Tėvai gali pasijusti stebukladariais, kai pavyksta pralinksminti liūdną mažylį ir įskiepyti jam pasitikėjimą savo jėgomis.
Bet net pats laimingiausias vaikas gali retkarčiais jausti prieštaringus jausmus. Vaikai (kaip ir suaugusieji) geba mylėti ir nekęsti vienu metu. Bet daugelį iš mūsų nuo vaikystės išmokė liūdesį, nuoskaudą, pavydą, pyktį ir kitokias „negatyvias“ emocijas laikyti blogomis. Labai sunku būna priimti net savo „prieštaringus“ jausmus. Mes dažnai neigiame sunkumus ir prieštaravimus, stengdamiesi save įtikinti, kad mūsų žavėjimesi nėra nė lašo pavydo, draugystėje negali būti konkurencijos, o savo tėvams mes jaučiame vien tik meilę ir dėkingumą.
Mes vadiname susivaldymu ir savikontrole tai, kas iš tiesų yra tikrųjų jausmų neigimas ir saviapgaulė. Tokios prievartos savo atžvilgiu – susvetimėjimas su savo emociniu gyvenimu, nerimas, apatija.
Įteigę vaikui kaltės jausmą už „neteisingus“ jausmus, mes nepadarysime jo laimingo ir neišmokysime valdytis. Galima išmokyti mažylį kontroliuoti jausmų reiškimą, poelgius, tai yra, elgesį, bet ne pačias emocijas. Geriausia, ką gali tėvai padaryti šioje situacijoje – padėti vaikui pripažinti ir išsakyti savo jausmus, parodyti supratimą ir užuojautą. Tai vienas iš būdų padaryti vaiką laimingą.
Perfrazuojame: „Aš matau, kad tu nesidžiaugi. Panašu, tu nori eiti su manim ir tuo pat metu mielai pasiliktum namuose“.
„Tu neturi tam gabumų“
„Jis pas mus nemuzikalus“; „Ir iš kur tu toks nesportiškas?“; „Taip, dailininko iš tavęs nebus“... Tėvai dažnai nesusimąsto apie griaunančias tokių komentarų pasekmes. Nevisavertiškumo kompleksas, žema savivertė, nerimas ir nenoras siekti sėkmės – tarsi visiems žinoma, iš kur tai atsiranda.
Psichologai nuolat kviečia tėvus atsisakyti vertinančių pastabų vaiko atžvilgiu ir naudotis kiekviena galimybe sustiprinti jo tikėjimą savo jėgomis. Bet tėvams, kaip ir seniau, lengviau akcentuoti vaiko trūkumus ir silpnąsias vietas.
Dažnai tėvų nusivylimas aiškinamas noru vaiką matyti pirmą, geriausią iš visų. Jeigu vaikas, tėvų nuomone, neturi išskirtinių gabumų, tada geriau jį apskritai laikyti toliau nuo tų veiklos rūšių, kuriose jis „neblizgės“. Jeigu neturi absoliučios klausos – neverta lankyti šokių ir gitaros kursų. Pilnoka figūra – vadinasi, sportas ne tau. Vaikas drovus – vadinasi, neverta jo užrašyti į teatro studiją.
Tačiau vaikų būreliai ir klubai skirti ne tik genijams ir čempionams. Jeigu vaikui įdomu tuo užsiimti, jis patiria malonumą, neatimkite iš vaiko vilties, suteikite jam šansą išbandyti savo jėgas vėl ir vėl.
„Paaugsi – sužinosi“
Vaikišką smalsumą ne visada paprasta patenkinti. Kartais tenka pripažinti: čia ne vaikas per mažas, kad suprastų, o mes patys nežinome atsakymo į klausimą ar nerandame tinkamų žodžių. Tokias frazes kaip „tu dar mažas“, „daug žinosi – greit pasensi“ suaugusieji vartoja, kad išsisuktų nuo vaikiškų klausimų ar duotų suprasti, jog yra nenusiteikę pokalbiui.
Jeigu vaikas tokį atsakymą girdi nuolat, po kiek laiko jis iš tiesų liausis įkyrėti tėvams su klausimais. Bet ar tai geras rezultatas? Palaikyti smalsumą, stimuliuoti domėjimąsi pasauliu būtina.
Be to, pačioje frazėje yra nesąžininga potekstė. Vaikui sakoma, kad suaugusieji žino viską. Bet kodėl tada jie negali pasidalinti žiniomis su vaikais? Gal norėti sužinoti ką nors nauja yra gėda? Vaikui gali susidaryti mistinis įsivaizdavimas apie tai, iš kur gaunamos žinios: žmogus automatiškai sužino viską pasaulyje, sulaukęs tam tikro amžiaus (ar net ūgio). Vadinasi, kad taptum protingas, reikia tiesiog palaukti, o ne studijuoti enciklopedijas.
Jeigu jūs nežinote atsakymo į klausimą, sąžiningai apie tai pasakykite. Pažadėkite, kad kartu rasite atsakymą knygose ar internete, ir tesėkite pažadą.
Perfrazuojame: „Vadinasi, tave domina kosmosas? Puiku. Tu uždavei sudėtingą klausimą, be pasiruošimo man bus sunku atsakyti. Gal vakare paklauskime tėčio. O dar galima užeiti į biblioteką...“
„Tu išvesi mane iš proto!“
Taip sakydami jūs, visų pirma, pripažįstate savo bejėgiškumą ir nekompetenciją, o antra, permetate vaikui atsakomybę už jūsų būseną ir visagalybės jausmą. Mažylis gali nuspręsti, kad jis jus valdo ir gali savo nuožiūra keisti jūsų nuotaiką. Ar verta jį pastūmėti į šios rūšies eksperimentus?
Bet to, vargu ar dėl jūsų nuovargio ir suirzimo kaltas tiktai vaikas – paprastai tėvai susinervina dėl dešimčių priežasčių: problemos darbe, nuovargis, santuokinių santykių sunkumai, bloga savijauta... Jeigu jaučiatės priėję ribą, neverta vaizduoti, kad esate kupini jėgų, ir pradėti triukšmingus žaidimus su vaiku.
Būti su vaiku sąžiningam nėra blogai. Tai nereiškia, kad jūs turite jį įtraukti į suaugusiųjų problemas. Reikalas tas, kad jūs turite teisę į nuovargį, liūdesį ir net į pyktį. Geriau nusiųsti vaiką į jo kambarį „pertraukai“ ar pasidaryti „pertrauką“ sau, nei iš paskutiniųjų laikytis ir galiausiai sprogti.
Perfrazuojame: „Man buvo sunki diena, man reikia pailsėti. Gali tyliai pažaisti savo kambaryje? O vėliau mes išgersim kakavos ir paskaitysim pasaką“.
„Tu ką, kurčias?“
Sarkazmas, skirtingai nuo humoro, kaip auklėjimo priemonė labai pavojingas – visų pirma tuo, kad griauna gerus santykius, sukuria nesupratimo barjerą. Vaikas gali ir neatrodyti įskaudintas, bet tai nereiškia, kad įžeidžianti pastaba jo neužgavo.
Mažyliai linkę to, kas pasakyta, prasmę suvokti tiesiogiai. Sakydami „Tavo vieta kiaulidėje“ ar „Tu neturi smegenų“, jūs galite vaiką rimtai išgąsdinti.
Vyresni vaikai, kurie dažnai pajuokiami, tampa uždari, nerimastingi, nepasitikintys savimi. Jie gali patys su malonumu pašiepti ir erzinti savo mokyklos draugus ir praleisti ištisas valandas, apgalvodami keršto planus.
Sarkazmas, piktos pašaipos veikia ne mažiau destruktyviai, nei kitos agresijos formos, todėl bendraujant su vaiku geriau jų iš viso atsisakyti. Jūs galėsite įvertinti šį geros valios ženklą, kai vaikas sulauks paauglystės.
„Kaip tu man nusibodai“
Su tokiomis frazėmis, kaip ši, regis, viskas aišku. Ji skamba grubiai ir žemina vaiką. Nekalbėtume taip su draugu ar kolega. Jūs žinote, kad su vaiku kalbėti tokiu tonu taip pat nedera. Bet vaikai kartais iš tiesų jus priveda iki išprotėjimo, ir emocijos tampa nekontroliuojamos. Mes nebeturime jėgų sulaikyti pykčio ar susierzinimo, staiga nustojame stengtis juos išreikšti teisingai ir virstame... dažniausiai – savo pačių tėvais.
Mes šaukiame ant vaikų tais pačiais žodžiais, kurie taip skaudžiai sužeidė mus vaikystėje. Mes liaunamės būti panašūs į save, prarandame savo veidą, neatpažįstame savo balso. Pyktis užpildo visą mūsų esybę, mes leidžiame jam paimti viršų prieš visus kitus jausmus.
Bet iš tiesų mes nesame bejėgiai šios laukinės jėgos akivaizdoje. Mes galime išmokti neprarasti savęs – jeigu išmoksime atpažinti ir pripažinti savo jausmus. „Aš piktas“, „Aš siaubingai įpykusi“, „Man labai skaudu“, – kalbėdami apie save, savo būseną, mes grįžtame į save ir gauname šansą išvengti aukų ir destrukcijos.
Perfrazuojame: „Aš siaubingai supykau, kai pamačiau, kaip tu muši jaunesnį brolį. Aš tiesiog pasiuntu, kai matau, kaip stipresnis skriaudžia silpnesnį!“
