Ir jos tą padarė, bet buvo labai nelengva. Dabar Anželikai ligos remisija, kas tris mėnesius ji iš Palangos su mama atvyksta į Vilnių pasitikrinti, ar viskas gerai, ar liga nepradeda vėl reikštis, ir labai palengvėja, kai išgirsta, kad dar kelis mėnesius gali gyventi ramiai.
Kuri iš jų prieš tyrimus nerimauja labiau? „Man rodos, kad mama“, – sakė Anželika.
Baisia liga mergina susirgo, būdama keturiolikos. Tuo metu aukštaūgei paauglei labiau už viską rūpėjo krepšinis – ji pateko į Lietuvos merginų krepšinio rinktinę, važiavo į jaunųjų krepšininkių stovyklą, buvo rezervinė žaidėja.
Prieš įtraukiant Anželiką į rinktinę buvo atliktas išsamus sveikatos tyrimas ir nustatytas labai mažas hemoglobino kiekis kraujyje. Skirta vartoti geležies papildų. Vėliau mergina ant savo kaklo pastebėjo mažą guzelį. Abi su mama labai nepanikavo, pasirodė šeimos gydytojai, kuri guzelio nė neužčiuopė ir pasakė, kad nieko baisaus.
O netrukus virš raktikaulio, po kaklu, atsirado keistas iškilus darinys (kaip vėliau sužinojo, jis susidaro iš daug padidėjusių limfmazgių ir yra vadinamas konglomeratu), pakilo temperatūra. Tuo metu jau Anželikos mama, pati daug metų dirbusi bendrosios praktikos slaugytoja, įtarė, kad tai gali byloti apie onkologinę ligą. Mergina nedelsiant buvo išsiųsta pasitikrinti į ligoninę Vilniuje, Santariškėse.
Jau iki tol mama bandė ją nuteikti, kad būna tokių nemalonių ligų, kurias gydant netenkama plaukų. Na, o pagrindinis klausimas, rūpėjęs Anželikai, buvo: „Ar galėsiu žaisti krepšinį?“
Kaip jau minėta, išgirdusios diagnozę, III stadijos Hodžkino limfoma, abi apsiverkė, bet greitai suėmė save į rankas ir kibo į kovą su liga.
„Gydytoja dar pasakė, kad dukra ištraukė laimingą bilietą, kad jos situacija daug geresnė, nei kitos palatoje gulėjusios merginos. Nereikėjo jai to sakyti – Anželikos liga komplikavosi, jai teko iškęsti tikrai daug sunkumų“, – pastebėjo mama.
Vaikų ligoninėje buvo visai nedidukų onkologinių ligonių, tad Anželika pagalvojo: „Jei jau maži vaikučiai ištveria šį gydymą, ištversiu ir aš.“ Jos mama pridūrė, kad vaikai ištveria tokį sudėtingą gydymą, kurio kartais net suaugusieji išsigąsta ir atsisako.
Taigi Naujuosius 2017-uosius metus Anželika sutiko ligoninėje, kur jai pradėta taikyti chemoterapija, dėl kurios neteko plaukučių, taip pat skirtas hormoninis gydymas, dėl kurio priaugo daug svorio.
Liga sugrįžo
Gegužės mėnesį mergina, užbaigus gydymą, buvo išleista namo. Hodžkino limfoma kartais po gydymo atsitraukia, kartais – grįžta, taigi Anželika su mama vylėsi, kad viskas bus gerai.
Tačiau išleista namo mergina visus metus jautėsi prastai, jai labai skaudėjo sąnarius, ypač nugarą. Tiesa, ji vis tiek žaidė krepšinį ir išgėrusi vaistų nuo skausmo dalyvaudavo varžybose, nors po to norėjosi verkti iš skausmo.
Kraujo parametrai vėžio nerodė, tad medikai įtarinėjo, jog galbūt ją užpuolė kita autoimuninė sąnarius veikianti liga. Galiausiai buvo skirtas PET tyrimas, kurios metu į organizmą suleidus specialaus skysčio piktosios ląstelės pradeda švytėti, ir paaiškėjo, kad onkologinis susirgimas grįžo.
Merginai vėl skirta chemoterapija, ir jau pirmą vakarą po jos ji pasijuto daug geriau.
„Pirmą kartą viskas ligoninėje atrodė keista ir sunkiai suprantama, o antrą kartą jau žinojome, kas laukia. Bet antrasis gydymas pasirodė daug sudėtingesnis ir kartais žliumdavau, kad man taip nesiseka“, – prisiminė Anželika.
Ir jos mama sakė, kad antrą kartą kartais apimdavo neviltis – vienturtė dukra negali eiti į mokyklą, ji – į darbą, vyras likęs atskirai nuo jų Palangoje, dukrai tenka kęsti sudėtingą gydymą, ir, rodos, visas gyvenimas žlugęs.
Izoliuota nuo pasaulio
Antrą kartą Anželikai buvo skirta itin stipri chemoterapija, nuo kurios baisiai pykino ir nežmoniškai skaudėjo pilvą, o nuo skausmų jai net leisdavo morfijų.
Be to, jai skirta autogeninė kamieninių ląstelių transplantacija. Jos atveju tiko gydymas jos pačios ląstelėmis. Dėl to mėnesį turėjo leisti palatoje visai izoluota nuo išorinio pasaulio, nes taikant tokį gydymą organizmo imunitetas labai susilpnėja ir bet koks užkratas tampa labai pavojingas. Tiesa, mama, laikydamasi specialių reikalavimų, galėjo būti šalia.
Tuo metu negalima buvo valgyti nei žalių vaisių ir daržovių, jogurto, nes ir ten yra bakterijų, galinčių pažeisti sveikatą. Kaip tyčia buvo šviežių braškių sezonas ir labai jų norėjosi...
O dar Anželikos laukė hormoninis gydymas, kurio ji labai nenorėjo, nes žinojo, kad nuo jo priaugs daug svorio, žandai tarsi sutins. Labai norėjo to gydymo atsisakyti, bet visi gydytojai kartojo, kad jis tikrai reikalingas.
„Kartą su mama sėdėjau ligoninės koridoriuje, ir pro šalį eidama gydytoja pasakė, kad tądien gražiai atrodau. Vos neapsiverkiau, nes žinojau, kad tuoj situacija smarkiai pablogės“, – atsiminė Anželika.
Ir paaugliams reikia tėvų
„Atrodytų, duktė jau didelė, galėtų Vilniuje ligoninėje būti viena, bet jai reikėjo manęs. Labiausiai dėl to, kad pasirūpinčiau maistu, paruoščiau kažko, kas jai įtiktų. Juk daug onkologinių ligoniukų nuo gydymo visai nenori valgyti, o valgyti jiems reikia, tad tenka kažką sugalvoti. Štai Anželika vienu metu vis prašydavo pagaminti tai, ką namuose gamina tėtis“, – pasakojo Daiva.
Anželika pridūrė, kad jai, vos užuodus ligoninės maisto kvapą, darydavosi bloga. O ir šiaip buvo daug geriau, kai mama šalia, kai galima su ja pasikalbėti.
„Esu labai dėkinga savo darbdaviams, kad leido man imti ilgą nedarbingumą ir būti su dukra Vilniuje. O dar esu labai dėkinga Pauliaus Geriko labdaros ir paramos fondo svečių namams „Tiuka“, kuriuose aš galėjau gyventi, kol dukra gulėjo ligoninėje. Patikėkite, fondai, besirūpinantys onkologiniais ligoniukais, jiems ir jų artimiesiems tikrai naudingi, sulaukėme daug jų palaikymo“, – pasakojo mama Daiva.
Moteris labai susidraugavo ir su kai kurių kitų ligoniukų mamomis, palaiko ryšį ir dabar. Tik rašyti ir klausti, kaip buvęs ligoninės draugas laikosi, visuomet nejauku – kai kurių vaikučių, su kuriais kartu gydėsi, jau nebėra gyvųjų tarpe.
„Iš tiesų onkologinėje ligoninėje būdavo daug skaudžių netekčių, bet būdavo ir gražių akimirkų. Mūsų retkarčiais surengiami picų vakarėliai būdavo labai smagūs. O kiekvieną pirmadienį lėkdavome prie skelbimų lentos ir žiūrėdavome, kokie užsiėmimai laisvalaikiu bus rengiami tą savaitę. Pavyzdžiui, mus lankydavo įvairūs žinomi žmonės, ir būdavo tikrai smagu“, – Anželika stengiasi į gyvenimą žvelgti optimistiškai.
Jos su mama kasdien eidavo pasivaikščioti, nueidavo nemenkus atstumus, ir vaikščiodamos labai daug kalbėdavosi.
Draugės žadėjo apginti
Plaukų ilgo gydymo metu mergina neteko net tris kartus. Pirmą kartą atsisveikinti su ilgais plaukais buvo liūdna. Pradėjus gydymą jie ėmė slinkti kuokštais, o kartais atrodydavo, kad tiesiog fiziškai juos skauda. Galiausiai pasiryžo juos visai nusikirpti. Tada buvo žiema, tad ir grįžusi namo vaikščiojo su kepure.
O antrą kartą jau drįsdavo išeiti ir nepridengta galva, juolab, kad panašiu metu plikai nusiskuto dainininkė Jazzu. Ir ją pačią gatvėje praeiviai kartą juokais pavadino Jazzu.
„Na, o klasės draugai mane matė visokią, ir liekną, bet be plaukų, ir su ataugančiais plaukais, bet išsipūtusią nuo vaistų…“ – atsiminė Anželika.
Geros draugės vėliau jai prisipažino, kad jautėsi nejaukiai, nežinodamos, ar galima jos klausinėti apie savijautą, apie tai, ar ji sveiksta. „Bet mano draugės tikrai geros, sakė, kad jei kas šaipysis iš mano šukuosenos, jos mane apgins“, – pasakojo vienuoliktokė.
Mokytis sunku, bet smagu
Kai dar sirgo, jai buvo pasiūlytas individualus mokymas. Tačiau ji užsispyrė, kad nori mokytis kartu su visais – neįsivaizdavo, kaip tą daryti vienatvėje, bet draugų. O kitą sykį buvo užsispyrusi, kad būtinai nori dalyvauti Rugsėjo 1-osios šventėje kartu su bendraklasiais. Mama baiminosi, kad po intensyvaus gydymo ji tam dar nepasirengusi, bet gydytoja pasakė: „Jei nori, tai ir eik.“
Šiandien Anželika keliauja į mokyklą su džiaugsmu – seniau, iki ligos, nesuprato, kokia didelė laimė, kad gali ten eiti. Na, tik kai laukia kontrolinis darbas, į mokyklą eiti baugu. Mokytis Anželikai dabar nelengva, nes per ligą nuo mokslų atsiliko, o ir atmintis nuo vaistų susilpnėjo, bet vis tiek tai, kad gali eiti į mokyklą, yra didelė laimė!
„Ji yra savikritiška, kartą pasakė, kad gal mokytoja jai pakėlė pažymį iš gailesčio, o ji vis tiek to dalyko visai nesupranta“, – pastebėjo mama.
O kaip su krepšiniu? Dabar Anželika jį pažaidžia tik laisvalaikiu, nes Palangoje neliko merginų krepšinio komandos, prie kurios galėtų prisijungti, bet tikisi ateityje prie jo grįžti rimčiau.
„Norisi tikėti, kad tai – jau laiminga mūsų ligos istorijos pabaiga“, – sakė Anželikos mama.
