Todėl 2015 m. sausio išpuolių bangos sukrėsta Prancūzija mobilizavosi, susitelkė į skaitmeninės eros švietimo bei pilietiškumo iššūkius ir mokyklai iškėlė naują tikslą – mokyti jaunąją kartą būti aktyviais piliečiais skaitmeninėje erdvėje.
Kaip sekasi prancūzams ir kokių žingsnių jau ėmėsi Lietuva – dviejų ekspertų istorijos.
Žinios – greta melagingo turinio
Nors šiandieniniai vaikai gyvena, dirba, mokosi ir dalyvauja skaitmeninėje visuomenėje, tačiau buvimas „technologijų čiabuviu“ dar nereiškia, kad turi svarbiausius gebėjimus, kurie leidžia tapti laisvu ir informuotu piliečiu. Išskirtinį interviu prieš atvykdamas į lapkričio 22–23 d. „Litexpo“ vyksiančią parodą „Mokykla 2019“ sutikęs duoti Prancūzijos Medijų ir informacinio raštingumo centro (CLEMI) direktorius Serge Barbet įsitikinęs, kad jaunus žmones turime išmokyti ne tik patikrinti, ar informacija patikima, bet ir įvaldyti skaitmeninį kodą ir technologijomis naudotis atsakingai.
„Būtent pasitelkę švietimą galime jiems padėti išsiugdyti tikrąją skaitmeninę kultūrą“, – pabrėžia jis.
CLEMI buvo įsteigtas 1983 m. ruošti medijų ir informacinio raštingumo mokytojus, rengti pedagoginę medžiagą, organizuoti šviečiamuosius renginius, iš kurių populiariausia yra Spaudos ir žiniasklaidos savaitė mokykloje – joje kasmet dalyvauja 4 milijonai moksleivių ir 230 000 mokytojų. S. Barbet teigimu, džiugina ne tik kiekybiniai rodikliai.
„2018 m. liepos mėn. Kultūros ministerijos Prancūzijoje atliktas tyrimas parodė, kad medijų ir informacinis raštingumas daro teigiamą ir ilgalaikį poveikį jaunimo elgsenai. 65 proc. moksleivių, mokykloje lankiusių medijų raštingumo pamokas, teigė tikrinantys jiems pateikiamą informaciją, o tarp mokinių, kurie tokių pamokų neturėjo, informaciją tikrino 42 proc. Tai didžiulis skirtumas! Iš šių rezultatų matyti, kad medijų ir informacinis raštingumas yra labiau nei bet kada svarbus stiprinant šių „technologijų čiabuvių“ kritinį mąstymą ir gebėjimą atsirinkti iš didžiulio internete pateikiamos informacijos kiekio“, – įsitikinęs centro direktorius ir pasidalina nerimą keliančia statistika.
Prancūzijoje, kur iš 65,3 mln. gyventojų internetu naudojasi 60,4 mln., socialiniais tinklais naudojasi 38 mln. Prancūzijos gyventojų, didžioji dalis prisijungia iš mobiliojo telefono. Apklausų duomenimis, 84 proc. 12 metų amžiaus vaikų turi išmanųjį telefoną ir yra prisijungę prie socialinių tinklų, nors yra jaunesni nei Europos bendrajame duomenų apsaugos reglamente nustatytas amžiaus limitas.
„Moksleiviai socialiniais tinklais retai naudojasi informacijos paieškai (12 proc.) ir labai retai dalijasi nuorodomis ir straipsniais (3 proc.). Problema yra ta, kad jauni vartotojai šiose platformose randa begalę tarpusavyje nesusijusio turinio, o žinios ten pateikiamos greta kito turinio – melagingų naujienų, propagandos pranešimų, paslėptos reklamos ir t. t. Todėl medijų ir informacinis raštingumas leidžia įvertinti visą šią skaitmeninę realybę, išsiugdyti refleksus ir identifikuoti informaciją pagal jos šaltinį bei patikrinti jos patikimumą. Iššūkis yra didžiulis ir turi įtakos mums visiems“, – pabrėžia S. Barbet.
Be to, įsitikinęs jis, atsakomybės turi imtis ir skaitmeninės platformos. Jos turi pakeisti savo algoritmus taip, kad būtų skatinamas tinkamas informacijos naudojimas ir draudžiama tai, kas teršia mūsų skaitmeninę aplinką.
Informacinio raštingumo ugdymas nuo mažų dienų
Mokyklose skaitmeninio raštingumo programos gali būti naudojamos labai kūrybiškai, kaip mokymo priemonės. Jos leidžia mokyti kitaip, interaktyviau ir dirbant kartu.
CLEMI pasisako už aktyvios pedagogikos principus, kuriais iš naujo apibrėžiama mokinio vieta ir vaidmuo mokymosi procese. Tai galioja ir skaitmeniniam kodui, kurio, kaip ir rašymo, turi būti mokomasi praktiškai. Tai pasakytina ir apie melagingų naujienų atpažinimą. CLEMI parengė priemones, kurios padės mokytojams ir auklėtojams dirbti su vaikais. Pavyzdžiui, siūloma pažaisti rimtą žaidimą, kuris vadinasi „Tyrėjų klasė“ – jo metu vaikai įtraukiami į žurnalistinį tyrimą.
Patys rengdami žurnalistinį turinį ir palyginę savo darbą su profesionalo atliktu darbu, vaikai ima suprasti, su kokiais apribojimais susiduria žurnalistai ir kaip atsiranda informacija. Tai, pasak pašnekovo, padeda sugriauti neigiamą įsivaizdavimą apie spaudą ir žiniasklaidą ir geriau suvokti informavimo sektoriui kylančius sunkumus, susijusius su nepriklausomumu ir pliuralizmu.
S. Barbet su kolegomis pasisako už medijų ir informacinio raštingumo ugdymą nuo mažų dienų, taikant bendro švietimo principą. Pirmiausia, namuose, kur tėvams tenka svarbiausias vaidmuo mokant vaikus protingai naudotis technologijomis. Paskui mokykloje, kur formuojasi vaikų santykis su technologijomis, tiesa, ne visų vienodas. Pradinėse klasėse vaikus galima supažindinti su spauda ir žiniasklaida, skirtingų rūšių turiniu, mokyti tekstą atskirti nuo vaizdo, nuotraukos, piešinio, vaizdo įrašo. Šį amžiaus tarpsnį galima išnaudoti mokant valdyti savo kalbą, gebėti įsiklausyti ir dalyvauti dialoge.
„Didžiausias šiandienos iššūkis – mokytojų rengimas. Mūsų švietimo sistema pagrįsta pagrindinėmis disciplinomis. Skaitmeninėje eroje turime permąstyti mokymo formas, atnaujinti mokymo metodus ir parodyti, kad gebame greitai ir nuolat gerinti mokymo kokybę. Šis pertvarkos iššūkis nėra naujas. Tačiau technologijų pažangos sparta ir interneto sutelkimas didžiųjų interneto bendrovių rankose verčia skubėti. Iššūkis susijęs su tuo, kokią visuomenę norime sukurti, ir mūsų demokratinių vertybių tęstinumu“, – pabrėžė ekspertas.
Internetas – ne tik pramogoms
Didelis dėmesys informaciniam raštingumui skiriamas ir Lietuvoje. Štai Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija siekia tapti pirmąja medijų gimnazija Lietuvoje.
„Kodėl? Todėl, kad supratome, jog turime gyventi šiuolaikiniu tempu, o ne tik prisiminimais ir mokymusi iš praeities (kas taip pat yra labai, labai svarbu). Ėmėme kurti naują, aktualų mokymosi turinį – medijų mokymą“, – pasakojo šios gimnazijos technologijų, grafinio dizaino bei medijų ir inovacijų mokytojas Donatas Kriukas.
Mokiniai, kalbėjo jis, diskusijų metu kartais remiasi visiškai klaidingais faktais, kuriais jie nuoširdžiai tiki. Mokytojams tenka nemažai laiko įrodinėti, kad mokinys suabejotų jį pasiekusia dezinformacija ir bent jau paieškotų kitos tiesos.
Pradėta nuo to, kad devintoje-dešimtoje klasėje įvestas naujas dalykas „Medijos ir visuomenė“, kurio metu nagrinėjamos bendros pažintinės temos apie medijas, jų rūšis, gilinamasi į atskiras jų ypatybes, mokiniai mokomi kritiškai vertinti informaciją ir savo elgesį socialiniuose tinkluose. Be viso to, su medijų įrankiais jie patys kuria produktus: animacijas, filmukus, plakatus, infografikus ir pan.
Viduriniame ugdyme (vienuoliktoje-dvyliktoje klasėje) mokiniams medijų dalykas specializuojasi pagal jų individualų mokymosi planą, todėl gamtamoksliai ir tiksliųjų mokslų mokiniai mokosi „Medijos ir inovacijos“ dalyko, socialinių mokslų – „Socialinės medijos“, o medijų kryptis – „Audiovizualinės medijos“. Taip pat mokiniai turi galimybę pasirinkti lankyti fotografiją, filmų kūrimą, grafinį dizainą, teisės pagrindus, psichologiją ir kt.
„Be viso tokio tiesioginio privalomojo mokymo mokytojai pagal savo išgales ir norus integruoja medijų mokymą savo dalykuose“, – situacija dalinosi D. Kriukas.
Gimnazijos bendruomenė mano, kad apie kritišką medijų vartojimą šiandien yra būtina kalbėti, nes dabartinis gyvenimas be medijų sunkiai įsivaizduojamas ir tai ignoruoti būtų neprotinga. Mokytojai akivaizdžiai mato, kiek mokiniai praleidžia laiko su kompiuteriais ar telefonais, kiek jų laiko atima socialiniai tinklai. Todėl sau jie kelia tikslą padėti mokiniams kryptingai ir prasmingai išnaudoti technologines galimybes, o ne tik pramogoms ar laisvalaikiui.
„Tai nereiškia, kad mes skatiname dar daugiau naudotis skaitmeniniais įrankiais, priešingai – norime mokiniams parodyti, kad medijų įrankiai gali būti sėkmingai išnaudojami ir mokymuisi ar kūrybai“, – aiškino mokytojas.
