Į konkursą mokytoją slapta, jai nieko apie tai nepasakiusi, užregistravo jos auklėjamosios 6 klasės mokinė Neringa. Iš pradžių mokytoja šiek tiek išsigando, nes niekaip negalėjo suprasti, kas gi šitaip ja „pasirūpino“. Vėliau mokinė prisipažino, ir dabar jai mokytoja be galo dėkinga už patirtą nuotykį. Ji džiaugiasi, kad apie Jašiūnus ir apie „Aušros“ gimnaziją išgirdo visa Lietuva.
„Spalio viduryje pastebėjome, kad balsų skaičius sparčiai auga ir esame jau penketuke. Kaip jaučiausi? Aš iki šiol netikiu, kad laimėjome... Sakau „mes“, nes čia nėra vien tik mano pergalė, o visų, kas atiduodavo kasdien man „širdeles“. Kadangi balsavo labai daug žmonių, šia proga noriu padėkoti savo mokiniams, jų tėveliams bei seneliams, savo kolegoms ir gimnazijos direktorei, mano šeimos nariams bei giminaičiams Lietuvoje, Vokietijoje ir Kazachstane, draugams, klasiokams, kursiokams, visiems jašiūniečiams ir kitiems pažįstamiems, kurie neliko abejingi šiam konkursui“, – sakė mokytoja Jekaterina.
Beje, ji yra gimusi Kazachstane, Karagandos mieste; į Lietuvą atvyko su tėvais būdama 8 metų. Daug jos giminaičių dabar gyvena Vokietijoje, tarp jų ir jos tėvai bei broliai. Pati Jekaterina turėjo galimybę gyventi ir pasilikti Vokietijoje, bet grįžo, nes be galo myli Lietuvą.
– Kuo norėjote būti vaikystėje ir kaip apsisprendėte tapti mokytoja?
– Vaikystėje, kaip ir visos mergaitės, norėjau būti aktore ar dainininke. Tačiau paauglystėje jau pradėjau svajoti apie mokytojos darbą. Tik dar neįsivaizdavau, kokio būtent dalyko.
Vokiečių filologiją baigiau 2005 m., o mokytoja tapau visai neseniai, prieš 4 metus, nors su pedagogika yra susijęs visas mano gyvenimas. Kol mano vaikai buvo dar maži, dirbau auklėtoja darželyje.
– Ar patiko dirbti darželyje ir kaip atsidūrėte mokykloje?
– Taip susiklostė, kad būdama antro kurso studentė ištekėjau ir susilaukiau pirmos dukrelės. Tačiau studijų nemečiau ir jokių akademinių atostogų neėmiau, už ką esu labai dėkinga mano nuostabiai sesei Marinai ir visada į pagalbą ateinančiai anytai Jadvygai, kurios rūpinosi mažu kūdikėliu, kol aš važinėjau į paskaitas.
Vos tik gavusi magistrantūros diplomą sulaukiau skambučio iš mūsų Jašiūnų miestelio lopšelio-darželio „Žilvičio“ direktorės, kuriai skubiai reikėjo auklėtojos. Kadangi su vyru norėjome antro vaikelio, iškart sutikau ir taip netyčia „užtrukau“ darželyje apie 10 metų. Prieš 5 metus teko vėl tapti studente – per metus tame pačiame Vilniaus universitete įgijau pedagogo kvalifikaciją ir iškart įsidarbinau Jašiūnų „Aušros“ gimnazijoje.
– Kodėl pasirinkote būtent vokiečių kalbą? Ar neapmaudu, kad vaikai dabar neretai renkasi mokytis prancūzų arba rusų, o ne vokiečių kalbą?
– Mano tautybė – vokietė, manau, tuo viskas pasakyta. Be to, be galo žaviuosi vokiškų žodžių skambesiu, jų labai racionalia žodžių sandara bei griežta gramatikos tvarka.
Mūsų gimnazijoje vokiečių kalbą mokiniai pasirenka kaip antrąją užsienio kalbą. Keli klasės mokiniai renkasi rusų kalbą, keli – vokiečių. Mokyti nedidelę grupelę mokinių daug įdomiau, nes galiu per pamoką skirti laiko kiekvienam individualiai. Tad visai neapmaudu.
– Gal atsimintumėte savo pirmąsias pamokas: ar labai jaudinotės, kaip mokiniai jus priėmė?
– Mokiniai mokykloje priėmė mane labai šiltai, nes beveik visi pažino ir prisiminė mane dar iš darželio laikų. O man buvo labai įdomu stebėti, kaip užaugo ir pasikeitė mano buvę auklėtiniai.
– Kaip pati manote, kodėl jūs esate gera mokytoja?
– Negaliu teigti, kad jau esu gera mokytoja, nes mano mokytojavimo patirtis – tik 4 metai. Bet tikriausiai turiu „pedagoginę gyslelę“, nes šitiek metų dirbu su vaikais ir myliu savo darbą, myliu vaikus. Ir dirbdama vaikų darželyje, ir mokykloje stengiuosi būti atvira bei sąžininga su visais mokiniais. Pamokose ir po pamokų tebelieku moksleiviams vyresniu draugu, kuris gerbia, palaiko juos.
Moku pasijuokti iš savo klaidų, nebijau prisipažinti kažko dar nežinanti, nes mokytojai yra irgi žmonės. Kaskart tobulėju kartu su savo mokiniais. Mokydama vokiečių kalbos, paįvairinu pamokas Vokietijos istorijos fragmentais, daug pasakoju mokiniams apie vokiečių papročius bei tradicijas, jų įpročius bei pomėgius. Visada atkreipiu dėmesį, kurie aplinkoje esantys daiktai yra išrasti ar sugalvoti vokiečių.
– Kai kurie mokytojai sako, kad šiuolaikiniai mokiniai išlepę, neklausantys, gali mokytoją net iškeikti. O kaip jums atrodo?
– Kadangi Jašiūnų miestelis nedidelis, tai „Aušros“ gimnazijos mokiniai nėra tokie kaip didmiesčio vaikai. Mes pažįstame kiekvieną mokinį, jo šeimą, kreipiamės į vaiką vardu, sutinkame juos savaitgaliais, tad savaime aišku, kad mūsų gimnazijos mokiniai yra geranoriški, kultūringi vaikai.
– Kokiais momentais pagalvojate, kad smagu, jog pasirinkote šį darbą?
– Visada džiaugiuosi, kai mokinys per pamoką patiria sėkmę, pvz., staiga supranta nežinomą žodį, jam pavyksta puikiai išversti ar suformuluoti sakinį vokiečių kalba, atranda kažkokios sau naujos ir naudingos informacijos, jaučia vidinį pasitenkinimą dėl atlikto darbo ir t.t.
– O kokie yra jūsų vaikai? Kaip juos motyvuojate mokslui, ar labai domitės tuo, kaip jiems sekasi?
– Su vyru auginame dvi dukras Liną (18 m.) ir Juliją (13 m.) bei sūnų Maksimą (8 m.) Vyriausioji jau VU studentė, o kiti du vaikai mokosi toje pačioje gimnazijoje, kur dirbu aš. Jiems patinka (bet to neprisipažįsta), kad mama visada šalia, jaučia palaikymą, nors kartais gal ir įgrysta, kad aš viską žinau ir kontroliuoju.
Vaikus kartu su vyru stengiamės motyvuoti savo pavyzdžiu: neseniai Maksimas, matydamas, kad tėvai skaito prieš miegą knygas, paėmė pats knygutę iš bibliotekos ir pradėjo skaityti be jokių specialių raginimų. Mums su vyru labai pasisekė, visi vaikai kol kas gerai mokosi. Jų pasiekimais domimės, džiaugiamės, bet nesikišame. Aišku, kai prašo pagalbos, visada padedame.
Turime labai gerą šeimos tradiciją – susirenkame penktadienio vakarą visi kartu, prisiperkame skanėstų ir kramsnodami aptariame visos savaitės įvykius, pasidalijame džiaugsmu bei liūdesiu ar nerimu.
