Kaip jau turbūt įtariate, pusmetis prabėgo labai greitai, o sūnaus akies būklė nepakito. Pirmąkart aplankė suvokimas, kad operacija – neišvengiama. Dar porą kartų apsilankėme pas gydytojus ir labai greitai gavome siuntimą operacijai. Išgirdome, jog akis – jautri vieta, todėl bus reikalinga bendra anestezija. Rimta. Pradėjau ieškoti informacijos, kaip paruošti trimetį operacijai. Ką jam pasakoti, kaip viską nuotaikingai pateikti, kaip elgtis ligoninėje?
Dalinuosi mūsų istorija ir patirtimi. Galbūt kai kurie pastebėjimai pravers ir Jums.
Parodykite vaizdinės medžiagos ir kantriai pasakokite
Youtube platybėse peržiūrėjau keliasdešimt užsienietiškų video klipų šia tema. Beveik visuose vaizdeliuose turinys labai panašus: šeima atvyksta į ligoninę, kur juos pasitinka maloniai nusiteikęs personalas ir palydi šeimą į fantastiškai didelę palatą, aprodo kitas erdves – virtuvę, poilsio ir žaidimo kambarius. Netrukus šeimą jau konsultuoja visada besišypsantys medikai, vaikui leidžiama apsilankyti operacinėje, liesti priemones, informatyviai atsakoma į visus kylančius klausimus. Šeima smagiai praleidžia dieną užsiimdama įvairia veikla. Kitą dieną vaikas aprengiamas specialiais drabužiais ir, apsikabinęs mėgstamiausią savo žaisliuką, įsitaiso patogioje lovytėje. Tėvai taip pat apsirengia specialius drabužius ir visi drauge, lydimi personalo, nudarda į operacinę. Čia ramaus ir gero veido gydytojas švelniai pakalbina vaiką ir uždeda jam kvėpavimo kaukę. Mažasis ligonis, iš abiejų pusių laikomas mylinčių tėvų, ramiai panyra į sapną. Pasibaigus operacijai, vaikas prabunda šalia savo tėvelių, ir visi laimingi dėl sėkmingos operacijos baigties grįžta į palatą.
Na, jei užsienyje tai yra nepagražinta realybė, Lietuvoje visa tai – labai toli nuo tikrovės. Netrukus tuo įsitikinome.
Suprasdama, kad realybė nuo vaizdo įrašų gerokai skirsis, iki operacijos likus savaitei, savo sūnui parodžiau kelis animacinius filmukus panašesnius į įsivaizduojamą tikrovę.
Mano berniukas labai jautrus, todėl apie būsimą kelionę į ligoninę kalbėjau nemažai. Stengiausi nupasakoti kaip įmanoma daugiau detalių, kad niekas negalėtų jo išmušti iš vėžių. Viską pasakojau pakilia intonacija – juk jau tuoj atsikratysime seniai varginančios bėdos! Sutarėme, kad tai bus mūsų dviejų nuotykis: nakvosime ne namie, vakarais žiūrėsime atsivežtus filmukus, daug skaitysime ir graušime morkas, o lemiamą dieną su didele lova jis važiuos į operacinę, ten jam bus uždėta ypatinga kaukė, ir visas bėdas šalinantis stebukladarys gydytojas jam padės išspręsti tą iki gyvo kaulo pabodusią akies problemą. Nuteikti sūnų teigiamai pavyko, jis nekantriai laukė svarbiosios dienos.
Būkite linksmi ir malonūs aplinkiniams
Visada galvojau, kad jei pats esi mandagus ir gerai nusiteikęs, kitiems su tavimi elgtis priešingai bus didelis iššūkis. Naudoti šią taktiką Lietuvos valstybinėse įstaigose – labai svarbu. Ne kartą teko būti apšauktai „Sodroje“, susidurti su apatiškais „VMI“ darbuotojais ir pajusti pykčio proveržius poliklinikose, nors niekada su kitais nekalbėjau grubiai ar nemandagiai. Tuomet nusprendžiau visiems būti tokia maloni ir gerai nusiteikusi, kad niekas nedrįstų su manimi elgtis kitaip. Ir tai labai pasiteisino.
Nuo to karto viskas klojasi kaip sviestu patepta. Tad ir pasitikimas Vilniaus Santaros klinikų Vaikų ligoninėje buvo labai malonus, dokumentai sutvarkyti labai greitai ir stacionare atsidūrėme vos už 20 minučių nuo atvykimo.
Su geros aplinkinių nuotaikos įkvėptu sūnumi buvome palydėti į šešiavietę (nepanašią į svajonėse pieštą erdvią užsienietišką) palatą. Sūnus iškart susidraugavo su vaikais, smagiai žaidė ir pirmoji diena praėjo be jokių nemalonumų.
Skatinkite mažametį bendrauti su gydytojais ir aptarnaujančiu personalu
Kadangi vaikas mažas, maniau, jog medikai patys tikisi didelio tėvų bendradarbiavimo ir įsitraukimo, padedant kurti gerą atmosferą, šiltus vaiko ir ligoninės darbuotojų santykius. Įsivaizdavau, kad su tokiais mažais pacientais stengiamasi susidraugauti, užmegzti artimą ryšį, o tėvai kviečiami ir įtraukiami visur, kur tik dalyvaujama. Deja, taip nėra. Tiek gydytojai, tiek aptarnaujantis personalas įprastai pasirodo tik tuomet, kai yra būtinybė, pernelyg nesileidžia į kalbas su tėvais, o apie tai, kaip viskas vyksta, reikia traukti kiekvieną žodį. Pamaniau: jei bendrauti su tėvais jie nėra pernelyg nusiteikę, tegul bendrauja su mažuoju pacientu.
Savo trimetį paskatinau daug kalbėti su ligoninės darbuotojais, klausti visko, kas tik įdomu. Vos išlindome iš palatos į koridorių, šis puolė pasakoti seselėms apie savo mašinas, apie geriausią draugą Kristijoną ir darželio vaikus, klausinėjo apie aparatus ir priemones. Pralinksmintos tetos tapo labai malonios ir iškalbingos. Kaskart užsukusios į palatą apsikeisdavo su sūnumi draugiškomis mintimis. Procedūros, kurių sūnus iki tol nekentė, tapo daug ramesnės: susidraugavęs su darbuotojomis, jis savarankiškai ir natūraliai išsireikalavo geresnių sąlygų, švelnesnių žvilgsnių ir prisilietimų, kantrių paaiškinimų.
Kurkite istorijas, fantazuokite
Nuo pat ankstaus ryto iki operacijos ligoniams negalima vartoti nei maisto, nei skysčių. Mes atsikėlėme 7:00 val., o operacija laukė 10:30 val., tad nevalgyti – nebuvo didelė bėda. Tačiau troškulys mažąjį kankino. Pasiūliau pažaisti „robinzonus“: esame įkalinti negyvenamoje saloje ir neturime nė lašelio vandens. Sūnui žaidimas patiko. Jis iškart pradėjo vaidinti vargšą nelaimėlį skausmo ir nevilties perkreiptu veidu, ieškoti kokios nors išeities. Ir sugalvojo! Ištraukė obuolį ir pasiūlė drauge jį supjaustyti – numalšinsime troškulį vien žiūrėdami į bėgančias obuolio sultis. Tad pjaustėme ir mintimis gėrėme obuolių sultis – buvo ir linksma, ir naudinga (po operacijos sūnaus jau laukė paruoštos vaišės).
Likus porai valandų iki operacijos, seselė į palatą atnešė ilgą chalatėlį, kuriuo reikėjo apvilkti sūnų. Šis pareiškė, kad drabužis atrodo nepatogus ir į operaciją jis vyks su savo pižama. Nepasidaviau: pasakiau, kad man šis chalatėlis labai primena Drakulos apsiaustą, tik jis šviesios spalvos – skirtas dienai. Mažasis mano pastaba tiesiog susižavėjo ir su džiaugsmu apsirengė Drakulos apsiaustą, iškėlęs rankas lakstė po palatą ir šiepė dantis. Išsisukau.
Niekada nemeluokite savo vaikui, pateikite tikslią informaciją
Vos sužinojusi, kad į operacinę sūnaus lydėti negalėsiu, iš anksto sūnui papasakojau, kad, kol jam šalins tą įgrisusią ir varginančią akies bėdą, aš jo nekantriai lauksiu palatoje. Jam toks sumanymas patiko. Tačiau lemtingąją dieną mūsų planas buvo sužlugdytas.
Atėjus laikui vykti į operacinę, pasodinau mažylį į lovą su ratukais ir lydėjau – kaip ir buvo sutarta su personalu – iki lifto. Lovą stūmusios seselės maloniai kalbino sūnų, rodė ant sienų kabėjusius paveikslus, pieštus gyvūnus. Pagal savo pirminį planą prie lifto turėjau duoti sūnui bučkį ir pasakyti, kad einu laukti jo netrukus grįžtant į palatą. Prisilenkiau, pakštelėjau mažiukui į žandą ir, man dar nespėjus pasakyti nė žodžio, seselė tarė: „Tavo mamytė į liftą netelpa, nusileis laiptukais, o mes važiuojam žemyn“. Akimirką man akyse sužibo! Pamaniau, kad galiu lydėti juos iki pat operacinės, bet, pamačiusi seselės mirksnius ir raginimą pasišalinti, suvokiau, kad ji melavo mano vaikui! Iš pažiūros atrodytų nekaltas melas – ji tenorėjo išlaikyti neblogą mažojo nuotaiką. Bet atsitiko atvirkščiai: vaikas pradėjo muistytis ir ieškoti manęs akimis, kad patvirtinčiau seselės žodžius, o aš taip pasimečiau, nežinodama, ką besakyti, teištariau: „Labai lauksiu“, – ir liftas užsivėrė. Tuomet pradėjau bliauti.
Mūsų šeimoje galioja labai svarbi taisyklė: mes niekada nemeluojame savo vaikams, net jei tiesa nėra tokia maloni kaip saldus melas. Įsivaizdavau, kaip atsidaro lifto durys, o sūnus žiūri į tuščius laiptus ir manęs nesulaukia. Vos nesuplyšo širdis. Grįžau į palatą prislėgta ir suirzusi. O viskas buvo taip gerai suplanuota…
Išlikite ramūs. Nerodykite vaikui savo silpnumo
Po operacijos praėjus beveik pusantros valandos, skyriaus, kuriame gulėjome, personalui paskambino pooperacinės palatos darbuotojai ir pranešė, jog sūnus jau pabudo po narkozės. Pasitikome jį koridoriuje prie lifto. Kai pamačiau gulintį bejėgį, tvirtai apkamšytą, kad nejudėtų, sūnaus kūnelį, mane sukaustė didelė baimė. Tipenau iš paskos ir bandžiau įžiūrėti, ar kvėpuoja, ar reaguoja, ar pabudo. Pamačiusi storu kamšalu aptvarstytos akies kamputyje kraują, vos nesusileidau ant grindų, o oda pasišiaušė.
Seselė pajudino jį iš lovytės, atsargiai iškėlė ir paguldėme jau prabudusį, bet sunkiai besiorientuojantį sūnų į lovą mūsų palatoje. Kai jis pajuto kažką esant ant akies, supanikavo. Pradėjo graudžiai verkti, mėgino nuplėšti storą tvarstį, rėkė, kad nieko nebemato. Aš buvau nustėrusi ir išsigandusi – tikriausiai tiek pat, kiek ir jis. Supratau, kad dabar negaliu praskysti.
Paniškas jo verkimas ir išgąstis ėmė garuoti tik tuomet, kai suėmiau save į rankas, tvirtai apkabinau savo berniuką ir labai ramiai ėmiau jam viską iš eilės aiškinti: ką chirurgas atliko operacinėje, kodėl užklijavo tvarstį ir kada jis bus nuimtas. Gulėjome apsikabinę, nejudėdami ir ilgai kalbėjomės. Raminimas truko pusantros valandos. Tuomet įjungiau jo mėgstamų dainelių ir paskatinau atmerkti sveikąją akį (iš baimės jis bijojo net suvirpinti blakstieną). Įsidrąsinęs atsimerkė ir, supratęs, kad regos neprarado, mažasis visai nurimo.
Nepatogaus akių raiščio problemą išsprendėme sukūrę istoriją apie tai, kad buvęs Robinzonas susimeistravo laivą ir tapo piratu. Žaidimas mažajam pasirodė toks įkvepiantis, kad raiščio jis nebenorėjo nusiimti net dieną, kai mus išrašė.
Pagalvokite, kaip užimsite vaiką
Jei žiūrėjote vaizdo įrašų, kuriuose vaikai linksminasi dideliuose poilsio ir žaidimų kambariuose, tai žinokite, jog, ko gero, daugumoje Lietuvos ligoninių tokie malonumai nelaukia. Skyriuje, kuriame mes gulėjome, buvo fojė. Visi ženklai – ant sofutės sėdintys du pliušiniai žaislai, besimėtanti puokštė balionų – rodė, jog tai vienintelė skyriuje vaikų susibūrimo vieta. Mažieji pacientai, susirinkę fojė, ėmė šnekučiuotis, mėtyti, spardyti balionus, linksmintis. Vos išgirdusios vaikų krykštavimą, atbėgo nustėrusios seselės ir liepė tuoj pat visiems nešdintis į savo palatas. Suprantu, kad vaikams prieš operaciją reikia ramybės, bet nebuvo leista net ramiai ir draugiškai pasėdėti fojė – vienintelėje vietoje, kurioje galėjo susiburti daugiau tos pačios lemties bendraamžių. Kur išlieti vaikišką energiją? Kur dėtis?
Kadangi mums iš šešiavietės palatos teko keltis į mokamą vienvietę (dėl nėštumo naktį labai daug vartausi ir trukdau aplinkiniams miegoti), buvome visiškai atsiskyrę. Džiaugiuosi, kad į lagaminą įsimečiau porą sūnaus mėgstamų knygų, burbulų ir kelias mašinėles. Taip pat pasirūpinau mėgstamiausiais mažojo filmukais. Juk tikrai nelengva nugesinti vaikų aktyvumą ir išlaikyti juos ramius mažoje uždaroje patalpoje. Kai darėsi bloga nuo savo balso, skaitant ar aiškinant knygose aprašytas situacijas, pūčiau burbulus. Kai sūnui atsibodo brūžinti lenktynines mašinėles, įjungiau linksmą filmuką. Sėkmingai išgyvenome tas kelias atskirties nuo rimtesnės socializacijos dienas.
Apibendrinant galiu pasakyti:
* Pasiruošimas operacijai ir laikas ligoninėje – galingi jausmų linksmieji kalneliai. Svarbu neprarasti savitvardos ir geros nuotaikos.
* Kuo daugiau vaikui suteiksite teorinės informacijos, tuo jam bus ramiau, susidūrus su realia situacija.
* Itin veiksminga – vizualinė medžiaga, tačiau visi vaizdo įrašai nuo realybės skiriasi. Paaiškinkite tai savo vaikams.
* Priešingai negu rodoma pasirengimo operacijai įrašuose, tėvai stebėti anestezės procedūros neįleidžiami. Apie tai vaiką geriausiai informuoti iš anksto. Po operacijos vaikai pabunda pooperacinėje palatoje. Tėvai pabudusio vaiko laukia skyriuje, kuriame yra paguldyti.
* Svarbu į viską žvelgti žaismingai, kūrybiškai, kurti įvairias istorijas ir bet kokią nerimą keliančią situaciją paversti žaidimu.
* Nežinomose situacijose drauge su mažuoju patirsite ir išmoksite daug naujų dalykų – pasiruoškite tobulėti.
* Įtemptu ir svarbiu metu dar geriau pažinsite vienas kitą ir labai suartėsite. Būkite geriausiu vienas kito draugu.
