Automatiškai kyla klausimas, kaip ugdyti vaikus, kad jie ateityje tvirtai ir drąsiai jaustųsi, nepatirtų sunkumų rinkdamiesi profesiją ar gebėtų gyventi dideliu tempu.
Individualiosios psichologijos lektorė ir praktikė, „Pažinimo medžio“ mokyklos psichologė Gabija Jurgelytė sako, kad praėjo tie laikai, kai vaikams į galvas reikėdavo prikrauti daug teorinės medžiagos.
„Šiandien reikia mokyti vaikus ne ką daryti, o kaip daryti“, – pastebi ji ir atsako į klausimus apie tai, kodėl reikia ugdyti socialines emocines kompetencijas.
– Terminą „socialinės emocinės kompetencijos“ girdime vis dažniau. Ką jis reiškia?
– Visiškai paprastai tariant, socialiniai emociniai įgūdžiai, arba kompetencijos, yra tam tikri žmogaus psichologiniai gebėjimai gyventi. Jie labai svarbūs tam, kad žmogus gerai jaustųsi tarp žmonių ir žinotų ne ką daryti, o kaip daryti.
Vaikas turi mokėti gyventi sociume, duoti kitiems ką nors vertinga ir pasiimti tai, ko reikia jam pačiam, negana to, daryti tai socialiai priimtinais būdais.
– Nuo kada ne per anksti ugdyti tokius įgūdžius?
– Nėra tokio dalyko kaip per anksti. Kai tik vaikas patenka į grupę – bet kokią grupę – tada ir ne per anksti. Iš esmės tėvai šeimoje ugdo tokius įgūdžius nuo gimimo, socialinis bendravimas vyksta ir smėlio dėžėje, kieme ar svečiuose.
Tačiau aš kalbu apie kryptingą ugdymą įsisąmonintoje mokyklos grupėje (klasėje), kuri turi vedlį – mokytoją ir kurioje vyksta veiklos, turinčios aiškius tikslus. Socialiniai įgūdžiai gali puikiausiai būti ugdomi jau darželyje, o pradinėje mokykloje tai – privaloma.
Iš tikrųjų, kuo anksčiau pradedama, tuo daugiau vaikai išmoksta. Ypač tokių dalykų kaip klausytis, laikytis ribų ir taisyklių, būti tolerantiškiems, reikšti jausmus, atskirti juos nuo kitų žmonių jausmų ir panašiai.
Net darželinukai geba dalintis drąsa ar pripažinti savo trūkumus, tad kai kada, sakyčiau, per anksti gali būti vykdomas akademinis ugdymas, bet tik ne socialinių įgūdžių lavinimas.
– Bet kodėl būtent grupėje tai vykdoma?
– Grupė – visuomenės atspindys, joje vaikai mokosi jaustis jos dalimi, bendrauti ir bendradarbiauti, būti išgirsti ir išsakyti savo mintis, pasijusti vertingi, rasti drąsos atskleisti savo netobulumą.
Visa tai vyksta naudojant tam tikrus įrankius: žaidimus, psichodramą, diskusijas, klasės atmosferos analizę ir panašiai. Jų pagalba auginama savivertė ir pasitikėjimas savimi, vaikai skatinami save priimti ir atskleisti.
Šalia to neišvengiamai ugdomi akademinėje srityje svarbūs dalykai, pavyzdžiui, komandinis darbas, aktyvaus klausymo įgūdžiai, laiko valdymas ar finansinis raštingumas. Iš esmės į socialinių įgūdžių formavimą gali būti įtrauktos bet kurios bendrosios kompetencijos.
Tikslas vienas – kad vaikai toje grupėje patirtų pasaulį ir išmoktų jame priklausyti, rasti savo vietą.
– Sakote, kad mokant vaikus socialinių įgūdžių, gerinami gebėjimai, reikalingi ugdyme apskritai. Kaip tai veikia?
– Socialinių emocinių kompetencijų ugdymas nėra naudingas vien pats savaime; tai – integruota disciplina ir pagrindas geram akademiniam mokymuisi. Kodėl? Todėl, kad didelė dalis vaikų patiriamų mokymosi sunkumų yra susiję ne su akademine dalimi, o emociniais trukdžiais.
Pavyzdžiui, jei vaikas nepasitiki savimi, blogai jaučiasi klasėje ir bijo kalbėti viešai, tai jo, tarkim, istorijos ar geografijos pasiekimai bus žemi nebūtinai dėl žinių trūkumo, o todėl, kad jis sustingsta atsistojęs prieš klasę, bijo suklysti, nes galbūt po pamokos iš jo bus pasijuokta.
Todėl ugdant socialinius įgūdžius dedamas pagrindas akademiniam procesui. Jei vaikai konkuruoja tarpusavyje, tai klasėje bus prasta atmosfera. Vadinasi, pamokų metu bus daugiau trukdymo. Puikiai žinome, kad kai vaikai ar paaugliai jaučia įtampą, tai prastėja jų atmintis, gebėjimas susikaupti.
Todėl dirbdami su vaikų psichologija, socialiniais emociniais poreikiais, jausmu klasėje ir jausmais vienas kito atžvilgiu, iš tikro įgaliname juos efektyviau mokytis ir užtikriname sklandesnį akademinį procesą.
– Ar yra kažkokia sistema, kaip ugdyti socialinius emocinius įgūdžius?
– Be abejo, tai gali vykti tik metodiškai. Dirbant su grupe, pirmiausia reikia matyti ir suvokti grupės procesus. Pavyzdžiui, klasės naujokas visada išbalansuos grupę. Arba pradinę mokyklą ką tik palikusi penktokų klasė nebus pati lengviausia. Todėl darbą su vaikų grupe visuomet reikia pradėti nuo grupės sutelktumo – bendrumo jausmo kūrimo.
Pirma yra kuriamas bendrumo ir saugumo jausmas, kuriame svarbiausios yra ribos ir taisyklės bei galėjimas kalbėti apie save. Po to jau galima pereiti prie konkrečių kompetencijų ugdymo. Juk savivertės nepradėsime auginti per pirmąją ar antrąją pamoką? Vaikai pradžioje tik tikrins, kur ir ko susirinko ir dar, tikėtina, atsineš į mokyklą kokį nors aiškiai draudžiamą daiktą.
Kol klasėje nėra bendrumo, pasitikėjimo ir saugumo jausmo, kurį suteikia aiškios taisyklės ir žinojimas, kad jos veikia, tol ugdyti konkrečias kompetencijas, pvz., aktyvaus klausymo, yra netikslinga, nes vaikai elementariai nebus atviri. Todėl labai svarbu pirma sukurti „Mes“ jausmą – kad esame grupė ir kažką kartu veikiame.
Išmokius tam tikrų kompetencijų, jau galima eiti prie, pavyzdžiui, drąsos – gebėjimo parodyti kitiems savo netobulumą, pripažinti, kad nesugebi, nemoki. Neseniai mokykloje vyko diskusija apie tai, ko paaugliai bijo. Pasirodo, tėvų rūstybės ir viešai kalbėti. Įsivaizduojate, kiek reikia drąsos tai pasakyti girdint kitiems paaugliams? Tačiau kokia to vertė? Labai paprasta – vaikai vieni iš kitų išgirsta, kad, pasirodo, bijo to paties. Tai juos padrąsina. Aukščiausias tikslas yra sau padedanti grupė, kai vadovo (mokytojo) padrąsinimo ima nebereikėti, nes vaikai geba padrąsinti vieni kitus.
Nuoseklumas yra kertinis dalykas – prie bendrumo ir saugumo jausmo kūrimo klasėje reikia sugrįžti po kiekvienų atostogų, kai „išsitaškę“ vaikai grįžta į mokyklą. Kartu pedagogas turi sau sakyti: „Seku paskui grupę ir vaikus, dirbu su tuo, kas tuo metu vaikams aktualu“. Kai vaikai pradeda patys atsinešti aktualijas į grupę, ateina „wow“ momentas – tai grupės laimėjimas, nes vaikai rodo norą prisidėti prie grupės darbo ir kartu kurti.
– Ką turi mokėti mokytojas, kad šis procesas vyktų?
– Tikrai nepakanka žinoti krūvos išmoningų žaidimų. Pagrindinė mokytojo užduotis – laimėti vaikų bendradarbiavimą. Būtent laimėti, nes tam nei pasirengsi, nei apskaičiuosi. O laimėti galima kuriant lygiavertį santykį. Tam grupės vadovas (mokytojas, auklėtojas, psichologas, socialinis darbuotojas, būrelio vadovas) turi suvokti savo sunkumus, negebėjimus, tamsiąsias puses, kad dirbdamas su vaikais neitų į pranašumo santykį siekdamas kompensuoti menkavertiškumą. Vaikai visada pajunta, ar santykis lygiavertis.
Todėl norint ugdyti socialinius įgūdžius, reikia turėti tam tikrą psichologinį raštingumą ir pažinti save. Būtina išsiaiškinti savo menkavertiškumo ir pranašumo dinamiką, atrasti situacijas, kuriose kyla impulsas kompensuoti kylantį susierzinimą ar pyktį. Vaikai visada bando mūsų ribas, tai jų saugumo poreikio išraiška: „Aš tikrinu, ar mane atlaikysi“.
Negana to, dirbant tokioje srityje, būtina suvokti, kad prireiks pagalbos ir kad teks jos prašyti. Vaikai mus visada taikliai „nuveda“ į situacijas, kuriose dar nebuvome ir skaudžiai užlipa ant mūsų asmenybės paribių. Tarsi nujaučia, kad čia mums reikia augti, todėl ir mina ant nuospaudos.
Ir tai reiškia, kad grupės vadovas turi pasiruošti tam, jog mokymosi ir savęs pažinimo procesas niekada nesibaigia.
