Kaip nurodo portalas „Daily Mail“, pora tikisi, kad savo pasakojimu prisidės griaunant tabu apie translyčius vaikus ir taip jiems pagelbės. Mat statistika rodo, kad, nesulaukę palaikymo iš savos šeimų, daugybė jaunų translyčių asmenų nusižudo, ir šie skaičiai kelia nerimą.
Pirmoji norą pakeisti lytį pareiškė pirmagimė dukra, kuriai šiuo metu yra 11 metų. Prieš trejus metus ji pareiškė, kad iš mergaitės turi tapti berniuku.
Praėjus keliems metams norą pakeisti lytį išreiškė sūnus, tuomet keturmetis, o dabar septynmetis. Jis panoro tapti mergaite.
Abiejų vaikų pirmieji vardai neatskleidžiami, tik naujieji. Į berniuku nusprendusią tapti dukrą kreipiamasi Jamesu, o į sūnų, kuris panoro būti mergaite, – Olivia.
Aplinkinių reakcija
Sara televizijai sakė: „Išgirdę, kad turime du translyčius vaikus, žmonės būna šokiruoti ir apimti pagarbios baimės. Daugelis jų galvoja, kad sūnus tapo translyčiu galbūt dėl to, kad pamėgdžiojo vyresniąją seserį. Mat Jamesui buvo aštuoneri ir ėjo į antrą klasę, kai jis pasakė mums, kad nori iš mergaitės tapti berniuku. O Oliviai buvo ketveri, kai ji pareiškė, kad yra translytė“.
Įdomu tai, kad Olivia nepradėjo kitiems atsiskleidinėti kaip mergaitė bei neprašė kalbant apie ją vartoti moteriškos giminės įvardžių, iki jai nesuėjo penkeri ir nepradėjo lankyti darželio.
Apie Olivios lyties pakeitimą Sara sakė: „Jis mažiau šokiravo, kadangi vieną jau buvome patyrę ir žinojome, kas yra socialinė lytis“.
„Geriau išmananėme, kaip turi elgtis tėvai vykstant vaiko perėjimui iš vienos lyties į kitą“, – pridūrė Benas.
Pamėgdžiojimas ar ne?
Jamesas pradėjo kitiems atsiskleidinėti kaip berniukas iš karto, kai pareiškė norą pakeisti lytį, tai yra aštuonerių. Jis berniukiškai apsikirpo, prisipirko berniukiškų drabužių ir paprašė savo bendraamžių kalbant apie jį vartoti vyriškos giminės įvardžius. Praėjusiais metais jis oficialiai pasikeitė vardą į Jameso.
„Aš visada buvau berniukas, – sakė Jamesas. – Iki nepakeičiau lyties, man kažko trūko ir nesijaučiau gerai. Jaudinausi, kaip apie tai pasakyti tėvams. Tačiau kai pasakiau, jie atsakė, kad priima mane tokį, koks esu. Buvau laimingas tai girdėdamas. Mat žinojau, kad daugybė translyčių vaikų nesulaukia tokios tėvų reakcijos. Žinoma, liūdna dėl to“.
Olivia pridūrė: „Buvimas translyčiu reiškia, kad gimei tokios lyties, kuri tau ne prie širdies. Kiekvienas gali būti tuo, kuo nori būti, ir nesvarbu, ką kiti galvoja“.
Kai Olivia papasakojo Jamesui apie lyties keitimą, šis didžiavosi sese dėl jos drąsos.
Tačiau kaip ir dauguma brolių bei seserų Jamesas pamanė, kad šioje situacijoje svarbų vaidmenį suvaidino įprastas konkurencijos jausmas.
„Į Olivios lyties keitimą sureagavau taip, kaip būtų sureagavę dauguma vyresnių brolių ir seserų, nepaisant to, kad pats priklausiau translyčiams, – aiškino Jamesas. – Iš pradžių truputį suglumau ir užėmiau šiek tiek gynybinę poziciją, nes maniau, kad lyties keitimas yra mano reikalas. Tačiau kitą dieną aš supratau, kad Olivia tikrai yra mergaitė ir kad ja bus amžinai“.
Oliviai vyresniojo brolio supratimas buvo nepaprastai svarbus. „Jis buvo pirmasis mano palaikytojas. Sulaukusi jo paramos, buvau tvirtai įsitikinusi, kad ir daugelis kitų neatsisakys man padėti“, – prisipažino mergaitė.
Nauja lyties keitimo fazė
Prieš mėnesį Jamesas pradėjo vartoti hormonų blokatorius, kurie neleidžia prasidėti nerimą keliančiam lytiniam brendimui, ypač mėnesinių ciklui ir krūtinės augimui.
Komentuodamas savo sprendimą pradėti vartoti vaistus, Jamesas teigė: „Aš esu vaikinas. Jei koks nors kitas vaikinas galvoja apie tapimą moterimi, tuomet tai nemalonu“.
Šiuo metu Jamesas laukia, kada galės pradėti testosterono terapiją. Tai bus pirmasis neatšaukiamas žingsnis jo lyties keitimo procese, kadangi ši terapija paveiks jo vaisingumą.
Olivia kol kas yra per jauna, kad savo tranzicijos kelyje galėtų pradėti medikamentinį gydymą.
Sara paaiškino: „Turime daugybę laiko, nes jai tik septyneri. Pirmiausiai vartojami hormonų blokatoriai, o jų ji nevartos iki tol, iki kol nepasieks antrosios lytinės brandos stadijos pagal Tanerio skalę. Todėl šiuo metu mes tiesiog sekame jai įkandin“.
„Mes esame tėvai, čia tiems, kurie galvoja, kad mes tiesiog sekame savo vaikams iš paskos ir nieko nedarome“, – pašmaikštavo Benas.
Ginasi nuo kaltinimų
Benas ir Sara nori apšviesti tuos, kurie kaltina juos primetus vaikams gyvenimo būdą.
„Priežastis, kodėl šiuo momentu nusprendėme išeiti į viešumą, yra ta, kad nors turėti du translyčius vaikus nėra išskirtinis atvejis, tačiau yra labai sunku ginti antrąjį vaiką nesukeliant įtarimų, kad esmė slypi namuose, – aiškino Sara. – Atrodo, tarsi egzistuotų slaptas planas. Motina atrodo, lyg būtų nesveika. Tačiau iš tikrųjų taip nėra“.
Benas pridūrė: „Visa kaltė krenta ant motinos. O apie mane atsiliepiama, kad aš žinau, kas dedasi, tačiau tik sėdžiu ir nieko nedarau. Tai netiesa. Aš esu patikimas ir labai savo vaikus mylintis tėvas“.
Natūralu, kad kartais tranzicijos procesas buvo nelengvas.
„Kai vaikai keitė lytį, mane buvo apėmęs liūdesys. Liūdna buvo ne dėl to, kad lioviausi juos mylėti, bet dėl mano nesupratimo bei išankstinio nusistatymo. Turėjau susigaudyti pasaulyje, apie kurį nieko nežinojau“, – aiškino Benas.
Benas ir Sara tvirtai nusiteikę, kad, mokydami ir šviesdami kitus, pasieks, jog jų vaikai gyventų be stigmos.
„Mes esame teisingame kelyje ir neleisime, kad mūsų vaikai jaustų gėdą ar baimę dėl kitų žmonių. Jie nusipelno būti mylimi ir pripažinti“, – sakė Benas.
„Mes to siekiame, išklausydami savo vaikus ir labai gilindamiesi į šią sritį. Besigilindami įsitikinome, kad elgiamės teisingai“, – pridūrė vyriškis.
Statistika apie šeimos paramos nesulaukusių translyčių vaikų savižudybes pašiurpino Beną ir Sarą.
Pora žino, kad vienintelis dalykas, kurį vaikai turi iš jų patirti, – tai meilė ir pripažinimas.
Benas ir Sara dažnai pasikalba su savo vaikais, norėdami įsitikinti, ar jie laimingi ir ar pasitiki savo lytimi, ir išsklaidyti bet kokias juos apnikusias abejones.
„Mes juos mylėsime ir priimsime, net jei rytoj ateitų ir pasakytų, kad apsigalvojo, – sakė Sara. – Taip pat mylėsime ir pripažinsime, jei jie ir neapsigalvotų“.
Tokia šeimyninė aplinka suteikė Jamesui ir Oliviai pasitikėjimo savimi ir savo sprendimais, priimtais dėl savo tapatybės.
Jamesui buvimas translyčiu yra viena iš mažiausių jam būdingų savybių: „Translytiškumas – tai tik maža mano dalelė. Yra gerokai svarbesnių dalykų, nei būti translyčiu“.
„Sakyčiau, kad mes nesame skirtingi, – tęsė Olivia. – Mes neturėtume būti vertinami geriau ar blogiau“.
