Šeimoje auga šeši vaikai: Vitalija (22 m.), Karolina (19 m.). Justas (12 m.), Akvilė (9 m.), Ugnė (6 m.) ir Erikas (4 m.). Teisybės dėlei reikia pridurti, kad vyriausioji dukra gyvena atskirai, dažnai su ja kartu būna ir devyniolikmetė sesuo. Šios dvi vyriausiosios merginos – iš pirmosios Eglės santuokos, bet Valerijus jas augino nuo mažumės ir rūpinosi kaip savomis.
Eglė teigė seniau nė neįsivaizdavusi, kad bus daugiavaikė mama – tiesiog taip išėjo. Kai susilaukė trečiojo vaiko, Justo, buvo įsitikinusi, kad daugiau atžalų neturės – juk berniukas gimė, turėdamas Downo sindromą.
„Pirmąjį mėnesį labai daug verkiau, vėliau pradėjau galvoti, kaip su tokiu vaiku reikės gyventi toliau, kad jaustumės kiek įmanoma geriau“, – prisiminė Eglė.
Kai Justas kiek paaugo, tėvams ėmė kirbėti galvoje mintis, kad būtų smagu, jei jis turėtų jaunesnį broliuką ar sesutę, iš kurio galėtų daug ko išmokti. Taigi Justas po kurio laiko gavo sesutę , o po to – ir dar vieną sesę bei brolį.
Dabar šeima patenkinta, kad vaikų tiek daug. „Jeigu ne tokia gausi šeima, ko gero, nebūtume jautę postūmio kažką gyvenime keisti, o dabar pasiryžome iš trijų kambarių buto persikraustyti į namą ir labai tuo džiaugiamės. Mes abu su vyru kilę iš kaimų, ir gamta mus labai traukia“, – pasakojo Eglė.
Daugiabutis namas, kuriame šeima gyveno seniau, stovėjo Šilutės rajono kaime, o prieš metus jie persikraustė į kitą kaimą ir čia turi savo kiemą, daržą, vištų ir netgi karvę. Tėvai pripažįsta, kad darbų labai padaugėjo, bet toks jau gyvenimas – eini ir darai, ką reikia.
Paulauskai ne tik triūsia savo ūkyje, bet ir turi darbus mieste. Valerijus dirba vieno prekybos centro sandėlyje, o Eglė yra sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Šilutės viltis“ pirmininkė. Prie šios bendrijos prieš keletą metų ji prisijungė kaip paprasta narė, na, o paskui tapo ir jos vadove. Ir iki tol Eglei buvo nesvetima visuomeninė veikla – ji buvo Traksėdžių kaimo, kuriame gyveno seniau, bendruomenės pirmininkė. Be to, moteris užsiima individualia veikla ir, kai randa laiko, mezga bei neria – taip ji prisideda prie šeimos biudžeto, o ir užsiėmimas malonus.
Būna, ryte moteris pamelžia karvę, išsiruošia į mišką ruošti žiemai malkų, po to važiuoja į darbą, grįžusi pagamina maisto – ir vėl į mišką bei karvės melžti. Tiesa, melžimas labai domina ir devynmetę Akvilę – gal paūgėjusi ji mamą pakeis.
Turbūt namuose tvarkytis visi vaikai privalo? „Na, tokia ir ta tvarka namuose – būna, vakare susitvarkome, o rytą vėl atrodo, tarsi nieko nebuvo daryta“, – pastebėjo moteris.
Ir pridūrė, kad visgi vaikai pareigų namuose turi. Mažieji turi patys susidėti savo drabužėlius ir susitvarkyti žaislus. Vieną kartą, kai po visą kambarį voliojosi konstruktoriaus detalės, o vaikai tvarkytis nenorėjo, mama jas surinko ir išnešusi savaitei paslėpė. Nuo tada atžalos neberizikuoja.
Tad ar šešių vaikų mama kada nors pailsi? „Žinoma, pailsiu. Būna, einu einu, darau darau, o darbai nesibaigia. Bet kai tai labai įgrysta, tiesiog sustoju ir atsipūčiu“, – sakė Eglė.
Kam dirbti, jei gali gauti pašalpą?
Paulauskų namuose nėra vyriškų ar moteriškų darbų – kuris iš sutuoktinių gali, tas ir gamina valgį ar plauna indus, ir barnių dėl to nekyla. „Juokaudama sakau, kad mes tiesiog neturime laiko bartis“, – sakė Eglė.
Abu tėvai nelinkę skųstis gyvenimu ir tuo, kad turi daug darbo ar kad vaikus auginti sunku – juk jie patys tokį gyvenimą pasirinko. Be to, moteris įvertina tai, kad dabar yra indaplovės, skalbyklės, džiovyklės ir įvairūs virtuviniai kombainai, kurių prieš kelis dešimtmečius nebūdavę.
Tiesa, Eglę stebina kai kurių kitų žmonių požiūris į daugiavaikes šeimas. Jos vyras yra ne kartą girdėjęs klausimą: „Kodėl tu dirbi, jei galėtum gauti pašalpą?“ Tačiau Eglei atrodo, kad tie žmonės nesupranta, ką kalba – juk valstybės išmokos tikrai nėra didelės ir normaliai už jas nepragyvensi, be to, neturėdamas darbo pats nesijausi gerai.
Moteris sako, kad ir valstybė jų šeimai padeda – vaikams mokami vaiko pinigai, kurie šiemet dar ir buvo padidinti, o negalią turintis sūnus gauna pašalpą. Retsykiais, kai šeimos mėnesio pajamos nesiekia valstybės nustatytos ribos, gauna ir socialinę pašalpą, nors ir nedidelę.
Be to, Justui mokykloje skirta padėjėja – jis lanko penktą klasę bendrojo lavinimo mokykloje, kur mokosi pagal adaptuotą programą. Dauno sindromą turintis berniukas beveik visai nekalba, bet supranta, kas jam sakoma, mėgsta būti tarp žmonių. Su broliais ir sesėmis jis žaidžia gaudynes, slėpynes ir kitus žaidimus. Tiesa, reikia žiūrėti, kad jis kažkur nenuklystų – juk paklydęs nė negalėtų pasakyti, kur jo namai.
Tiesa, Eglė turėtų ir vieną pageidavimą valstybei – jai norėtųsi, kad būtų remiamas ne tik jaunų šeimų, bet ir daugiavaikių šeimų būstų įsigijimas. Štai jie, vos išsimokėję paskolą už butą, pirkdami namą vėl turėjo skolintis. Žmonės patarinėjo butą parduoti, tačiau tėvai nusprendė, kad butas bus reikalingas suaugusioms dukroms.
Serga visi kartu
Moteris skųstis nelinkusi, tik prasitarė, kad sunkiau, kai vaikai suserga, o jie tą daro vienas paskui kitą. Buvo ir taip, kad ji su jauniausiuoju sūneliu turėjo gultis į ligoninę, Justą palikusi prižiūrėti savo mamai. Tik grįžo namo – ir pasirodė, kad jau reikia gultis į ligoninę su Justu.
Dar didesnė neviltis buvo apėmusi kiek seniau, kai vyras darbe nukrito nuo kopėčių ir patyrė traumą – susilaužė šonkaulius. Visgi jis liko prižiūrėti kelių vaikų, o ji su Justu išvyko į reabilitaciją. Ten pati virto ir susilaužė koją. O dar tuo metu namuose vyko remontas...
Beje, ir „Metų šeimos“ rinkimuose laimėtą prizą – 500 eurų – šeima skirs namo remontui.
Valerijus pridūrė: „Kai šeimoje tiek daug vaikų, gyvenimas neteka viena vaga – žinai, kad nuolat kils vienokių ar kitokių problemų. Na, bet kai jų kils, mes jas išspręsim.“
