– Kokios emocijos aplankė, pirmą kartą sužinojus, jog tapsi tėčiu?
– Tai buvo pakankamai seniai, prieš septyneris metus. Emocijos buvo visiškai teigiamos, nors apskritai vyrai prasčiau sutaria su savo emocijomis nei moterys. Gal atsiliepė ir mano auklėjimas? Augau kaime, kur pargriuvusiam sakydavo: „Vyrai neverkia“. Vyrams sunku įsivaizduoti tai, ko nemato, negali paliesti, apčiuopti. Taip ir su vaiku: pirmus virpuliukus pradėjau jausti, kai pridėjęs ranką prie Gintarės pajutau krustelėjimus. Pati mintis susilaukti vaikų buvo planuota, mes su Gintare jau daug metų buvome kartu iki vaiko gimimo, laukėme, tikėjomės šeimos pagausėjimo ir buvome labai dėkingi, kad tai įvyko.
– Ar atsimeni, kaip žmona tau pasakė, kad laukiasi?
– Kadangi vaikučių laukėme, planavome – darėme testus. Ir štai žinia, testas teigiamas – valio! Vėliau dar vykome pas gydytojus įsitikinti, ar tikrai. Man regis, viskas vyko racionaliai ir protingai, – taip, kaip svajojom.
– Ar jauteisi pasiruošęs būti tėčiu?
– Jaučiausi labai gerai dėl to, kadangi labai pasitikėjau Gintare. Ji labai daug skaitė, domėjosi, bendravo su vaikus auginančiom mamom. Galvojau, kad man belieka tik nieko nesugadinti. Turiu tokį posakį: vyrui reikia gyvenime padaryti vieną gerą sprendimą – išsirinkti teisingą žmoną. Tada ir visa kita bus gerai.
– Papasakok apie tą akimirką, kai pirmąkart paėmei savo vaikus ant rankų.
– Abu atvejai panašūs. Nors Gintarė ir labai sportiška, atsakingai ruošėsi gimdymui, darė pratimus, mankštas, abu gimdymai užsitęsė ilgai (pirmasis 22 val., antrasis – gal 16 val.). Buvo gaila žiūrėti, kaip Gintarė vargo, porą kartų vos nenualpau. Galiausiai gydytojai turėjo padėti, darydami Cezario pjūvį. Abu kūdikius gydytojai įdavė tiesiai iš mamos įsčių man į rankas. Nuostabus jausmas, tą galėčiau pakartoti daug kartų. Po viso to streso, kurį patiria vyras, dalyvaudamas tame procese, tai buvo kažkas dangiško. Puikiai pamenu tas pirmąsias dvidešimt minučių, kurias galėjau pabūti, pabendrauti vienas su dukryte. Geras jausmas, tikrai.
– Kokie buvo pirmieji iššūkiai, su kuriais teko susidurti, gimus vaikui?
– Pirmajam vaikui gimus, viskas buvo nauja, viskas svarbu, kaip jis jaučiasi, kodėl verkia, jei verkia, puoli ieškoti tų priežasčių. Su pirmagime, turbūt, buvau geresnis tėtis pagalbos prasme, kadangi Gintarė buvo ką tik po operacijos, jai reikėjo atgauti jėgas, teko daug ką daryti pačiam: keisti sauskelnes, atnešti kūdikį Gintarei pamaitinti. Patirta ne viena nemigos naktis. Juolab gyvenimas, darbai tęsėsi ir už namų ribų, o grįžus taip pat norėjai kaip įmanoma labiau įsitraukti. Mano nuovargį pastebėdavo ir kiti žmonės. O su antrąja dukryte man jau buvo paprasčiau, nes žmona greičiau atsistatė, o ir aš turėjau daugiau patirties. Stengiausi vyresnei dukrytei skirti daugiau dėmesio, kad ji nepasijaustų atstumta.
– Kai susilaukėt vaikų, buvot jauni.
– Jauni, studentai buvo ir mano tėvai: tėčiui buvo 20 metų, mamai – 19. Man regis, tai yra privalumas, kai tėvai jauni. Mes norim turėti tris vaikus, tai kuo anksčiau pradėsi, tuo geriau.
– Ar pasikeitė tavo gyvenimas arba pasaulėžiūra gimus dukroms?
– Save vertinti sudėtinga, bet manyčiau, kad visas gyvenimas iki tol buvo tik procesas, vedęs į gyvenimo prasmę – būti šeimos dalimi. Žmogus skirtas būti bendruomenėje, o kokia gali būti geresnė bendruomenė nei šeima? Iki tol mano gyvenimas buvo toks: sportavau, buvau pakankamai pozityvus pilietis. Toks likau ir tapęs tėčiu. Pasikeitė tik tai, kad dabar turiu labai aiškų tikslą – vaikus. Gyvenimas su vaikais – gyvenimas su perspektyva.
– Ko tave išmokė tavo vaikai?
– Mes su Gintare esame pedagogai, šokių mokytojai, tad ir prieš tai turėjom daug vaikų, tad jau buvom susidūrę su ugdymo patirtimi, kai kažką davęs vaikui, gauni iš jo ir kažką atgal. Kalbant konkrečiai apie dukrytes, tai jos, nors labai panašios, bet turi ir savitumų. Vyresnioji Vakarė yra labai orientuota į tikslą, yra labai meniška, bet ir labai užsispyrusi. Tarkim, kai sumano gražiai pasipuošti, jos neperkalbėsi. Tada mintyse pasikeiti su vaiku vietomis ir bandai suprasti, ką jis jaučia, jei taip labai nori. Ir pradedi suprasti, jog tai – pasirinkimas pagal vaiko įsitikinimus ir vertybes, tai – jo tiesa ir nebūtina įrodinėti savosios. O štai jaunesnioji Gabrielė labai moka išreikšti savo jausmus. Mes, vyresni žmonės, vengiam jausmus rodyti. Tad vaikai moko mus būti savimi.
– Ką galėtum patarti tiems vyrams, kurie bijo būti tėčiu, galvoja, kad tam yra dar nepasiruošę? Juk pats esi labai jaunas tėtis.
– Baimė – natūralus jausmas. Bet tu visada turi kelis pasirinkimus: nuo jos bėgti, laukti, kol ji savaime išsispręs arba bandyti ją įveikti. Ir nėra blogo pasirinkimo, visi jie yra geri, tik svarbu turėti prieš akis vieno ar kito pasirinkimo pasekmes ateičiai. Jei nuspręsi nebūti tėčiu, kaip tai atsilieps ateityje, ar neteks gyvenimo praleisti vienatvėje, gal vėliau niekas nebenorės suteikti tau galimybės tapti tėčiu? Arba pagalvoti, kaip bendrauji su vaikais, jei esi jaunas tėtis, ir kaip bendrausi, būdamas vyresnis. Manau, kad apskritai vyro prigimtis yra imtis iniciatyvos. Aš pats esu labai laimingas, būdamas tėtis. O ir nepažįstu žmonių, kurie tėvystę būtų laikę didžiausia gyvenimo klaida. Nesutikau tokių ir nenoriu sutikti.
VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ įkurtas tam, kad suteiktų pagalbą moterims ir šeimoms, išgyvenančioms neplanuotą nėštumą, persileidimą, nėštumo nutraukimą ar naujagimio netektį. Čia teikiama profesionali psichologinė, taip pat socialinė, materialinė, finansinė – visapusiška pagalba tiek nėštumo metu, tiek pirmuosius dvejus metus pagimdžius. Konsultacijos vyksta visoje Lietuvoje. Darbo dienomis nuo 9.00 val. iki 17.00 val. galima kreiptis telefonu 860357912 ar rašyti el. paštu pagalba@neplanuotasnestumas.lt.
Paremti centro veiklą galite trumpuoju numeriu 1406 (auka 2 Eur).
