– Kokios emocijos aplankė pirmą kartą sužinojus, jog tapsi tėčiu? Kiek laiko jums abiems reikėjo susitaikyti su šia žinia?
– Ta žinia buvo kitokia, nei įsivaizdavau. Aš kiek idealizavau momentą, kuomet sužinosiu, kad tapsiu tėčiu. Realybėje ši žinia mus pasiekė netikėtai, lyg lietus iš giedro dangaus. Norėjau vaikelio, bet įsivaizdavau, jog visų pirma pasipiršiu, bus santuoka, o tuomet vaikelis – kaip priklauso, kaip buvo mano tėvams.
O mus vaikelis aplankė netikėtai. Svarsčiau, ar tikrai esu pasiruošęs, ar sugebėsiu būti tėčiu. Buvo daug klausimų, tačiau po pirminio mintyse kilusio sąmyšio, atėjo suvokimas, jog kaip tikras vyras privalau prisiimti atsakomybę. Svajojau apie šeimyninį gyvenimą, o žinia apie vaikelį buvo puiki proga jį pradėti.
– Kaip Tau pranešė žinią, kad tapti tėčiu?
– Tai buvo eilinis vakaras. Žmona pasakė, kad prastai jaučiasi, todėl nuvažiavo pas gydytoją, o aš laukiau jos namuose, ruošiausi į ledo ritulio treniruotę. Ji grįžo ir aš pamačiau, kad kažkas kitaip. Paklausiau, kas yra, iš pradžių atsakė, kad „nieko“ ir nuėjo į vonią. Grįžusi šoko man į glėbį apsikabino ir sako: „Aš laukiuosi, tu būsi tėtis“. Aš tik ėmiau klausinėti, ar tikrai, o ji man sako: „Sakyk, sakyk kažką“. Nežinojau, kaip parinkti tinkamus žodžius, tik pamenu momentą, kad sužinojus, jog būsiu tėvas kažkas pasikeitė.
Galbūt, mums įgimta, jog natūraliai, instinktyviai aplanko suvokimas, kad nuo šiol gyvensi dėl vaiko, turėsi juo rūpintis, būti už jį atsakingas. Visą kelią į treniruotę važiavau su viena mintimi galvoje „aš būsiu tėvas“. Treniruotėje darėme pratimus, o mano mintys buvo visai kitur, tad kritau ir smarkiai susitrenkiau šonkaulius. Pajuokaudamas galiu pasakyti, kad suvokimas atėjo tuomet, kai praėjo skausmas.
– Ar jauteisi pasiruošęs tapti tėčiu?
– Visų pirma, aš pasipiršau savo dabartinei žmonai, kadangi taip buvau auklėtas bei norėjau, jog vaikelis gimtų santuokoje. Žinojau, kad tai labai svarbu ir mano žmonai. Sužinojus apie nėštumą, juk daug kas pasikeičia ir moteriai, net labiau nei vyrui. Visi kiti pasiruošimo darbai? Jų nesureikšminome. Tikrai nepuolėme perdažinėti sienų, įrenginėti vaikų kambario. Laukimas buvo paprastas, jaukus, natūralus.
Sužinoję, jog laukiamės vaikelio, daugelis draugų panoro visaip padėti: kas dovanojo vežimėlį, kas rūbelį. Galiausiai galvojau, gal jau leiskit ir man kažką vaikui nupirkti (juokiasi)? Kažkaip mūsų draugų rate visi buvo itin linkę padėti, dalintis, kartu džiaugėsi. Tas smagu. Yra žmonių, kurie nori turėti kuo daugiau laiko linksmybėms, tačiau, kai pagalvoji, jos niekada nesibaigia, gali likti amžinu paaugliu iki gyvenimo galo.
Kai nusprendi pradėti šeimyninį gyvenimą, kaip sakau, žengi į subrendusio žmogaus gyvenimo etapą, kuris yra pats rimčiausias ir gražiausias. Gimus vaikeliui kyla daug klausimų, kaip jį laikyti, kaip maitinti, ką daryti, kai verkia ir t.t. Bet net ir be specialios literatūros, šias pamokas greitai išmokau. Padėjo, patarė artimieji, draugai. Nėra taip sunku.
– Papasakok tą akimirką, kai pirmą kartą paėmei savo vaiką į rankas. Kokie jausmai užplūdo?
– Pirmo susitikimo jausmas yra neįkainojamas. Tikrai visada jį atsiminsiu ir su savimi nešiosiuosi. Tas išgyvenimas yra žodžiais neapsakomas. Išgyvenau didelį emocijų pliūpsnį. Nemeluosiu, tikrai verkiau, didelėmis, „krokodilo“ ašaromis.
Gimdymas buvo sunkus, žmonos sąrėmiai truko 24 valandas, tad nuolat buvome įtampoje, pats buvau nemiegojęs, lankė visokiausios emocijos, kol galiausiai durys atsidarė, pamačiau tas dideles dukrytės akis ir užplūdo naujų, didelių jausmų banga...
Mes vyrai, esame santūresni, nerodome emocijų, bet linkiu tą akimirką patirti visiems vyrams. Aš nelaikiau savyje jausmo, nesidrovėjau nei prieš seseles, nei gydytojus, leidau jiems išsiveržti. Jis buvo tikrai labai, labai geras, nunešė iki aukštumų ir tolių... tikrai „wow“ (šypsosi)!
– Kokie buvo pirmieji iššūkiai, susidūrus su nauja – tėčio – pareiga? Kas padėjo juos įveikti?
– Manau, kad man padėjo mamos auklėjimas, ji mums įskiepijo savarankiškumą. Augau su 5 metais jaunesniu broliu, tad ta patirtis atėjo kažkur iš praeities prisiminimų. Viskas vyko natūraliai, grįžus su dukrele namo tikrai nesibaiminau, kad aplink nėra gydytojų ar kitos pagalbos.
Man labai padėjo viena gydytojo pasakyta frazė: „Šitas mažas žmogutis yra lygiai toks pat kaip ir tu – jeigu tau šalta ir jam šalta, jis lygiai taip pat jaučia, tik nemoka pasakyti, todėl kitaip reiškia savo emocijas, liūdesį arba džiaugsmą – šypsosi ar verkia.“
Jeigu vaikelis verkia, nereiškia, kad jam yra nutiko kažkas labai blogo. Nereikia panikuoti, juk matai situaciją, blaiviai mąstai ir ją sprendi. Argi didelė problema, kad reikia pakeisti sauskelnes arba jei vaikui skaudą pilvuką, duoti vaistų? Viską nesunkiai galima išspręsti.
– Kas pasikeitė Tavo gyvenime ir pasaulėžiūroje, gimus vaikui? Kurių dalykų Tave moko Tavo vaikas?
– Su vaikelio atėjimu į pasaulį mano galvoje pagaliau viskas susidėliojo į savo vietas. Dabar, kai pagalvoju, anksčiau mano mintyse buvo betvarkė, o su vaikelio atėjimu man nebeliko jokių klausimų. Aš supratau, kad esu tame kelyje, kuriame turiu būti. Turiu nuostabią žmoną, fantastišką dukrą.
Vaikas parodo kelią, duoda gyvenimo tikslą. Dabar aš turiu stengtis dėl jos, būti pavyzdžiu. Toks mano tikslas, noriu, kad ji manimi didžiuotųsi, sektų mano pavyzdžiu. Įvyko pokyčių ir profesiniame kelyje. Tapau ugniagesiu, kad parodyčiau gražų pavyzdį savo šeimai, dukrai, artimiems draugams. Noriu būti įkvėpimu, motyvuoti.
Manau, kad ugniagesio užduotis yra ne tik gesinti gaisrus ir gelbėti žmones, bet ir būti pavyzdžiu visuomenei. Ne veltui ugniagesiais visuomenė pasitiki labiausiai. Nešu pasitikėjimo vėliavą. Kita vertus, kadangi visą gyvenimą sportuoju į šią profesiją atvedė ir nebijojimas fizinio krūvio, pavojaus, adrenalino.
Tikiu, kad tai pašaukimas. Štai 2018 metais su stipriausių Lietuvos ugniagesių rinktine pasaulio čempionate „Firefighter Combat Challenge“ parsivežėme prizinę, trečiąją vietą. Galbūt, iš šono žvelgiant, kažkam tai atrodo romantiškas darbas, bet iš tiesų nėra jokios romantikos. Tikiu, kad ir mano visi kolegos dirba iš pašaukimo, yra labai atsidavę. Manau, kad kiekvienas ugniagesys, kaip ir kiekvienas tėtis yra tikras herojus.
VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ įkurtas tam, kad suteiktų pagalbą moterims ir šeimoms, išgyvenančioms neplanuotą nėštumą, persileidimą, nėštumo nutraukimą ar naujagimio netektį. Čia teikiama profesionali psichologinė, taip pat socialinė, materialinė, finansinė – visapusiška pagalba tiek nėštumo metu, tiek pirmuosius dvejus metus pagimdžius. Konsultacijos vyksta visoje Lietuvoje. Darbo dienomis nuo 9.00 val. iki 17.00 val. galima kreiptis telefonu 860357912 ar rašyti el. paštu pagalba@neplanuotasnestumas.lt.
Paremti centro veiklą galite trumpuoju numeriu 1406 (auka 2 Eur).
