– Kokios emocijos aplankė, pirmą kartą sužinojus, jog tapsi tėčiu?
– Tai buvo tarsi koks blyksnis, pasidarė taip gera. Tiesa, iš pradžių net nepatikėjom, nes to stebuklo laukėme aštuoneris metus. Bet, aišku, stebuklo dvasia mumyse jau gyveno.
– Kiek laiko prireikė apsiprasti su žinia, kad tapsite tėvais?
– Po trečios dienos mus apėmė labai šiltas, labai geras jausmas. Bet kadangi dar už dviejų dienų turėjome išskristi į Čilę, pasitarėme su gydytoju, ar galime keliauti. Jis mus nuramino, kad tikrai galime bei pasakė, kad dabar mums reikia gerų emocijų, daug saulės, daug šilumos, naudinga atsiriboti nuo pasaulio neteisybių ar bet kokios negatyvios informacijos, nes pirmas trijų mėnesių etapas yra labai svarbus ir vaikeliui, ir mums. Buvom labai laimingi, kad visi planai mums net nežinant, savaime, taip susidėliojo. Tas trijų mėnesių etapas išties buvo labai nuostabus. Kai grįžom, tik tada pasakėm žinią artimiesiems.
– Ar atsimeni, kaip žmona Tau pasakė, kad laukiasi?
– Atsimenu tą rytą, – žiema tada vėlavo ateiti, snigti pradėjo gerokai po Naujųjų. Pasižiūrėjęs ryte pro langą ir pamatęs, kiek per naktį prisnigta, sušukau: „Pažiūrėk, kaip gražu!“, o žmona iš vonios atsiliepia: „Pas mane, žinok, irgi gražu“, – pozityvus nėštumo testas. Prisimenu puikiai, kaip, sužinojęs, jog tapsiu tėčiu, vienu ypu pasveikau nuo vidinių kamavimųsi, kaip nutolo visos problemėlės, o liko tik didelis jausmas: dabar ateina kažkas labai, labai gero.
– Vadinasi, tavęs nereikia klausti, ar buvai pasiruošęs būti tėčiu?
– Ne, mes to norėjom, laukėm.
– Prisimink tą akimirką, kai pirmąkart paėmei savo vaiką ant rankų.
– Žinia, kad laukiamės, buvo išties stebuklinga, tarytum koks blyksnis viduje, virsmas į kitą žmogų. Nenusakoma ir ta akimirka, kai ant krūtinės uždėjo man lėliuką. Ašarų negali sulaikyti. Man regis, kad tik silpni vyrai bijo prisipažinti, kad jie verkia, stiprūs vyrai ašarų nesigėdija. Tos džiaugsmo ašaros man nepamirštamos.
– Kokie buvo pirmieji iššūkiai, su kuriais susidūrėt, gimus dukrytei?
– Dar laukdamiesi vis gaudavome patarimų išsimiegoti į priekį, nes ateina sunkus etapas, o gimus vaikui laukiam to išpranašautojo sunkaus etapo, o jo kaip nėr, taip nėr – visi normaliai išsimiegam. Jau net juokais su Irma ėmėm savęs klausti, gal čia kas nors netvarkoj. Manau, kad daug kas priklauso nuo laukiančiųjų vidinio nusiteikimo. Ne veltui sakoma, kad žmonės savo likimus programuoja. Visi mes gyvenime turime iššūkių, bet paimi ir susitvarkai su jais. Štai, ir aš nemokėjau vystyklų, sauskelnių keisti. Bet tai – kelių akimirkų klausimas, viską išmoksti. Žinoma, gal taip yra tuomet, kai labai lauki. O kitiems, kuriems buvo sunkiau apsispręsti, galbūt, yra kas kita. Bet aš galiu patikinti, kad tas jausmas yra nepakartojamas. Ir jeigu iškyla toks klausimas, tai dviem šimtais procentų esu „už“, nes tėvystė „veža“.
– Ar pasikeitė Tavo gyvenimas arba pasaulėžiūra gimus dukrai?
– Taip, mano gyvenimas po dukrelės gimimo iš tikrųjų pasikeitė – atsirado daug šviesių spalvų. Net mano muzikoje daug kas pasikeitė. Anksčiau joje dominavo liūdesys – čia, turbūt, klasikinės muzikos įtaka, bet su Saulutės atėjimo žinia mano muzikoje atsirado nemažai geltonos spalvos, – esu jai už tai dėkingas.
– Ar gali papasakoti apie dainą „Vandenynai“, kurią, esi sakęs, skyrei savo dukrai?
– Antrą naktį Čilėje nubudau nuo minties: „Kai mintimis ragaujame drugelių medų“ – regis, neįmanomas dalykas, drugeliai medaus neneša, bet svajoti gi niekas nedraudžia, o juk svajonę jau turėjome, jau auginome Irmos pilvelyje. Dainos „Vandenynai“ tekstas man tuomet susidėliojo per dešimt minučių. Ji gražiai simbolizuoja mūsų naują etapą, naują pradžią: mūsų su Irma kaip tėvų gimimą.
– Ne paslaptis, kad atėję į pasaulį vaikai tėvus moko naujų dalykų. Ko moko Tavo vaikas Tave?
– Tikra tiesa: mokymasis šeimoje yra abipusis, ne tik tėvai moko vaiką, bet ir vaikas moko tėvus: kantrybės, disciplinos, moko dažniau šypsotis. Išmoksti save padėti truputį į šoną, nes kol mūsų šeimoje dar nebuvo Saulutės, labai reaguodavau į išorinius dirgiklius. O dabar apėmęs labai, labai geras jausmas: kai susitaikai su gyvenimu ir su savimi, ir nebematai tų anksčiau varginusių problemų, suvoki, jog tai – ne problemos, svarbiausias dalykas – kad šeima sveika, vaikelis sveikas, tai yra prioritetas.
– Ši akcija „Tėčiu būti gera“. Ką galėtum patarti tiems vyrams, kurie nedrįsta būti tėčiais?
– Vaikelis šeimoje – tai stebuklas. Kol jo neturi, gal to nesuvoki ir nesupranti, kaip tai yra gera. Prisimenu, dar paauglystėje išgirdau žodžius, kurie man iki šiol skamba ausyse: vaikas yra laimingas tada, kai vaiko tėvas myli vaiko motiną. Tai svarbiausias dalykas yra labai vertinti savo moterį. Tada jinai jaučiasi saugi, mylima, ir tada tas vaikelis ateina labai lengvai į šį pasaulį.
VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ įkurtas tam, kad suteiktų pagalbą moterims ir šeimoms, išgyvenančioms neplanuotą nėštumą, persileidimą, nėštumo nutraukimą ar naujagimio netektį. Čia teikiama profesionali psichologinė, taip pat socialinė, materialinė, finansinė – visapusiška pagalba tiek nėštumo metu, tiek pirmuosius dvejus metus pagimdžius. Konsultacijos vyksta visoje Lietuvoje. Darbo dienomis nuo 9.00 val. iki 17.00 val. galima kreiptis telefonu 860357912 ar rašyti el. paštu pagalba@neplanuotasnestumas.lt.
Paremti centro veiklą galite trumpuoju numeriu 1406 (auka 2 Eur).
