Nieko nuostabaus, jei toks berniukas nebenori grįžti į savo namus ir galiausiai pradeda praleidinėti pamokas, vis daugiau laiko leisti gatvėje, susipažįsta su kitais didžiąją dalį laiko praleidžiančiais gatvėje paaugliais, galiausiai pradeda valkatauti, lieka nakvoti naujų draugų buveinėse, gyvenamųjų namų rūsiuose, negyvenamuose pastatuose. Jam jau atrodo natūralu vagiliauti, kad galėtų nusipirkti maisto, na, o apie ėjimą į mokyklą nė minčių nebekyla. Taip tampama gatvės vaiku.
VDU Švietimo akademijos socialinių mokslų (edukologijos) dr. Giedrė Misiūnienė apie tokius vaikus kalba su meile ir rūpesčiu. Seniau dėstytoja dirbo socialine pedagoge vienoje iš Vilniaus miesto jaunimo mokyklų ir matė daug gyvenimiškų dramų.
– Turbūt dauguma į Jaunimo mokyklą patekdavusių kitur nepritapusių moksleivių būdavo iš socialinės rizikos šeimų?
– Taip, daugumos šeimų situacija būdavo tikrai sudėtinga. Jaunimo mokykloje gali mokytis 12-16 metų mokiniai, turintys mokymosi sunkumų, bei 16-18 metų mokiniai, dėl socialinių-ekonominių priežasčių negalintys lankyti bendrojo lavinimo mokyklos. Dažnai tai vaikai, augantys su vienu iš tėvų. Jei tai pilna šeima, tai paprastai vienas iš tėvų, o dažnai ir abu yra bedarbiai, o kartais vaikai auga ne savo šeimoje, o su globėjais.
Kita grupė yra vaikai, augantys su alkoholiu piktnaudžiaujančiais tėvais, kur didėja rizika patirti smurtą šeimoje, patiems padaryti nusižengimų, būti aplinkoje, kurioje bent vienas iš tėvų turi psichinių arba psichologinių problemų. O didžiausia grupė – vaikai, augantys skurstančiose šeimose su tėvais, kurie stokoja tėvystės įgūdžių. Dalis vaikų vartoja alkoholį, rūko, daro nusikaltimus ir būna jau teisti. Jiems būdingi emocijų ir elgesio sunkumai, dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo, dažnai serga infekcinėmis ir kitomis ligomis. Kalba pakankamai skurdi, vartojami keiksmažodžiai, slengas.
– Kokių konkrečiau sudėtingų atvejų jums teko matyti?
– Lankydavausi moksleivių namuose, ir teko matyti daug negatyvo. Atskirtis sostinėje labai didelė. Ir pačiame centre, senamiestyje, ir Žvėryne šalia ambasadų, stoties rajone ar soduose šalia Vilniaus gali pamatyti šokiruojančiai skurdų šeimų gyvenimą. Dauguma jaunimo mokyklos moksleivių yra nematę, kaip jų tėvai dirba – jie gauna pašalpas, susikuria išgyvenimo strategiją, kaip gauti nemokamo maisto, drabužių, ir jų vaikai, matydami tokį pavyzdį, sunkiai įsivaizduoja kasdienio darbo rutiną ir dažnai nori to paties. Ir atėję į mokyklą jie mano, kad aplinkiniai jiems privalo kažką duoti. Jie nesupranta, kad patys turėtų pasistengti ir iš nepritekliaus išlipti.
Remiantis mokslininių tyrimų rezultatais galima teigti, kad vaikai visada patiria didesnę skurdo riziką nei tėvai, nes skurdi aplinka jiems daro didesnę neigiamą įtaką. Tokioms šeimos labai reikalinga resocializacinė pagalba. Šiandien dirbu Universitete ir galiu prisidėti prie socialinių pedagogų rengimo, kurie teikdami švietimo pagalbą galės spręsti šeimoms kylančias problemas.
Tiesa, retsykiais Jaunimo mokykloje pasitaikydavo ir aukštas pareigas užimančių tėvų vaikų.
– Kodėl problemų prisidaro vaikai iš gerų šeimų?
– Jeigu tai yra šeima, tai jau gerai, nes šeima didelis turtas vaikui. Deja, daugumos vaikų šeimos yra nepilnos, turinčios silpnus tarpusavio ryšius ir pan. Dažnai nenoras lankyti mokyklą kyla kaip atsakas į tėvų per mažą vaikui rodomą dėmesį, kai dėl profesinės veiklos tėtis ar mama neatranda laiko pasikalbėti su vaiku apie jo problemas ir išgyvenimus.
Teko nemažai bendrauti su vienišomis mamomis. Jos dažnai dirbdavo pamaininį darbą ar turėdavo ilgas darbo valandas, todėl laiko bendravimui su vaiku nelikdavo. Mama išeidavo iš namų, kai vaikas dar miegodavo, o jis grįždavo namo, kai ji jau miegodavo. Rūpinimasis atžala buvo elementarus, t. y., pinigų palikimas ant spintelės. Daug vaikų laiką leisdavo su seneliais, kurie lyg ir aprūpina emocine šiluma, bet bręstančiam paaugliui to nepakanka. Ir vaikas pradeda prieš tokią situaciją protestuoti.
Kadangi skyrybų atvejų daug, šeimose partneriai dažnai keičiami, teko dirbti ir su šeimomis, kuriose atsiranda emocinis atstūmimas vaikui, t.y. abejingumas jam, jo dvasinių poreikių ignoravimas. Vaikas laikomas kliūtimi, užgauliai kritikuojamas ir pan. Tokiose šeimose tėvai tikrąjį požiūrį į vaiką stengiasi užmaskuoti griežta jo elgesio kontrole, pabrėžtinu dėmesiu.
Taigi kiekvienam vaikui labai svarbus emocinis saugumas šeimoje. Kai namie juo niekas nesirūpina, jo nelaukia, jis nebenori grįžti į tokius namus. Ne vienas man yra sakęs: „Galiu dvi paras negrįžti namo, ir nieko nebus.“
– Ir tada jis nuklysta šunkeliais?
– Kuo daugiau laiko vaikas praleis gatvėje, tuo susigrąžinti jį į šeimą ir mokyklą bus sunkiau. O asocialiose grupėse atsiveria plačios veiklos galimybės – su rizikos elementais, ekstremaliomis situacijomis, neįprasta ir paslaptinga kriminaline „romantika“ ir t.t. Visa tai padeda kompensuoti patiriamas nesėkmes mokymosi procese ir užsitikrinti minimalų psichologinį komfortą. Todėl su vaikas reikia labai daug kalbėti, rodyti realias sitacijas su pasekmėmis.
Kartais sakome, kad šiuolaikiniai paaugliai su mumis nesikalba, nes sėdi įnikę į telefonus. Bet jie nekalba, nes nejaučia su tėvais kontakto, o gal tėvai nė nebando jų prakalbinti? Kiekvienam vaikui svarbu girdėti : „Aš tave myliu, tu man brangiausias.“
– Taigi jūs manote, kad vaikai netinkamai elgiasi, netgi išeina iš namų todėl, kad tėvai jiems neskiria pakankamai dėmesio?
– Būtent, netinkamas vaiko elgesys – tai jo protestas dėl to, kad jam skaudu, ir jis nori atkreipti į save dėmesį netinkamais būdais. Nepatenkintas emocinių ryšių poreikis iššaukia netinkamą elgesį. Nepasitikėjimas mokytojais, konfliktai su bendraamžiais, silpni ryšiai su šeima, vaiko (jaunuolio) psichologinis nesaugumas mokykloje paskatina praleisti pamokas ar visai nustoti lankyti mokyklą.
Vis dažnesni atvejai, kai savo vidinę agresiją paauglys nukreipia į savęs žalojimą. Kitas agresiją nukreipia į aplinkinius, priklauso antisocialaus elgesio grupėms, kurioms jau būdinga nusikalstama veikla. Jeigu tėvai neturi su vaikais ryšio, autoritetų vaikai randa draugų tarpe. Tai ypač būdinga paauglystės tarpsniui, kai norima į kažką lygiuotis. Grąžinti vaikus į visuomenę ir švietimo sistemą yra pakankamai sunkus ir daug pastangų reikalaujantis procesas. Šie vaikai nedrausmingi, įžūlūs, neturintys ir nepripažįstantys autoritetų, turintys savo „advokatus“, nes nepasitiki suaugusiaisiais, negerbia jų, netgi niekina (tai susiję su negatyvia patirtimi). Todėl labai svarbus mokytojo požiūris į vaiką, jo kaip pagalbos teikėjo vaidmuo.
Su studentais dažnai nuvykstame pasižiūrėti, kaip sekasi socialiniams pedagogamas, kurie pasirinko darbus ne tik mokyklose, bet ir vaikų ir paauglių krizių centruose, priklausomybių ir kituose specializuotuose pagalbos centruose. Galime dalyti prielaidą, jog mūsų visuomenė tampa atviresnė ir jautresnė šiems vaikams.
– Dirbti su tokiais paaugliais Jaunimo mokykloje turbūt būdavo sunku, gal kai kurie jų jus ir pasiųsdavo kuo toliau?
– Būdavo nelengva, bet stengėmės juos suprasti. Visi tie vaikai – su spygliukais, juos sunku prakalbinti. Dažniausiai jie artimoje aplinkoje yra matę ir patys patyrę įtemptus, žeminančius santykius, fizinį ir emocinį smurtą, žalingus šeimos narių įpročius, tėvų nerūpestingumą ir praradę pasitikėjimą suaugusiais. Todėl sudėtingiausias yra kontakto užmezgimas ir pasitikėjimo įgijimas.
Jaunimo mokykloje nedidelis panašių problemų turinčių mokinių skaičius klasėje, ugdymo plano teikiamos galimybės, kompetentingi pedagogai sudaro palankias sąlygas grąžinti vaiką į ugdymo sistemą. Svarbu, kad mokiniai jaustųsi visiškai saugūs, jaustų mokytojų, švietimo pagalbos specialistų palaikymą ir paramą. Prisideda ir jauki, patraukli aplinka, mažas mokinių skaičius klasėse, įvairi popamokinė veikla, kiekvieno mokinio asmenybės vertinimas, ryšių su tėvais ir artimaisiais palaikymas.
– Kokie konkretūs atvejai jus labiausiai sujaudino, kai dirbote su moksleiviais?
– Labiausiai glumindavo ir situaciją sunkindavo šeimos abejingumas vaikų ugdymui. Mergaitės, neturėdamos jokių lytinio švietimo žinių, anksti pradeda lytinį gyvenimą ir, pačios būdamos vaikais, susilaukia vaikų. Štai viena septintokė susilaukė vaikelio su romų tautybės vaikinu (pati ji buvo ne romė). Teko bendrauti ir su tuo vaikinu, jie abu buvo kilę iš skurdžių šeimų. Kurį laiką ji dar stengėsi lankyti mokyklą, o vėliau iš mokinių sąrašų dingo ir nė nežinau, kaip jos likimas susiklostė toliau.
Panašiose situacijose stengiamasi pasitelkti kitų institucijų, atsakingų už socialinių paslaugų teikimą, pagalbą. Vienos mokinės motina teikė lytines paslaugas vyrams savo namuose, ir mergaitė tai matydavo. Radome jai galimybę persikelti į vieną socialinį centrą, tačiau po kelių savaičių ji iš ten pabėgo ir grįžo pas mamą. Vaikai besąlygiškai myli savo tėvus, kad ir kokie tie bebūtų.
– Tad turbūt daugumos Jaunimo mokyklos auklėtinių laukia liūdna ateitis?
– Tikrai ne, ši mokykla – geriausias pavyzdys, ką Lietuvoje teko sukurti švietimo reformatoriams. Tai sustabdė vaikų iškritimą iš ugdymo sistemos ir sudarė visas galimybes įsigyti jiems amatą.
Baigę 10 klasių mokiniai renkasi profesines mokyklas ir gali mokytis profesijos, gauti stipendijas ir bandyti kurti gyvenimą savarankiškai. Nemažai vaikinų renkasi darbą autoservise ar medienos apdirbimo įmonėse, mergaitės pasirenka kirpėjų, kosmetologių specialybes, tampa kulinarėmis.
Socialiniuose tinkluose buvę mokianiai palaiko ryšius su klasės auklėtojais, socialiniais pedagogais, kitais mokytojais, ir sulaukiame jų žinučių iš Lietuvos ar iš emigracijos apie tai, kad sėkimingai įsidarbino, sukūrė šeimą ar susilaukė naujagimio.
