Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro gydytoja neonatologė prof. Nijolė Drazdienė sakė, kad kasmet ligoninėje gydoma keletas naujagimių, turinčių aiškiai išreikštą VAS.
Taip pat būna atvejų, kai jis įtariamas, nors ir lieka nepatvirtintas. Būna naujagimių, kurie turi sindromui būdingų bruožų – tarkim, gimsta mažo kūno svorio, turi mažą galvą, žemą kaktą, mažas siauras akytes, bet jų mamos tvirtina alkoholio nėštumo metu nevartojusios (kai kurios vėliau visgi prisipažįsta, kad vartojo), ir situacija lieka iki galo neaiški.
Kai kurie vaikučiai su VAS skyriuje gydomi be mamų, nes jos jų auginti nenori.
Daugumos tokių vaikų mamos – iš vadinamųjų socialinės rizikos grupių. „Visgi pasitaiko ir, pavadinkime, aukšto luomo moterų, kurios per nėštumą vartoja alkoholį.
Ir jeigu nėščia moteris kartais prie pietų stalo išgeria taurę vyno, manydama, kad dėl to nieko nenutiks, jos vaikeliui taip pat gali išsivystyti VAS – saugios alkoholio dozės nėra. Nežinoma, koks alkoholio kiekis vaikelio dar nepaveiks, o koks – jau sukels pažeidimų“, – aiškino N.Drazdienė.
Jeigu mama geria prieš pat gimdymą, vos gimęs vaikutis pradžioje paprastai būna svaigalų prislopintas, kartais nė neišgali surikti. Po gimdymo jis tikriausiai atsidurs intensyvios terapijos skyriuje, jam bus lašinami skysčiai.
Po kurio laiko jam prasidės abstinencijos sindromas, kai organizmas, pripratęs prie nuolat gaunamo alkoholio (ar narkotikų), vėl prašysis dozės. Abstinencijos kamuojamam kūdikiui būdingas cypiantis, monotoniškas riksmas, kurio niekaip nepavyksta nuraminti. Gali drebėti rankytės, kojytės, smakras, atsirasti traukulių.
„Abstinencija praeina per kelias savaites, tačiau kitos VAS pasekmės išlieka visą gyvenimą. Kartais tos pasėkmės – neįgalumas, stiprus protinis atsilikimas dėl smegenų pažeidimų, kartais pokyčiai mažesni, tačiau vaikas prastai mokosi, nesugeba susikaupti, turi elgesio problemų. Yra ir duomenų, kad paaglystėje tokie vaikai turės polinkį vartoti alkoholį“, – konstatavo N.Drazdienė.
Kūdikių namuose – daugiau nei pusė
Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorė Renata Rimdžiuvienė sakė, kad, nors tikslios statistikos nėra, galima sakyti, kad maždaug 60 procentų jų įstaigoje augančių vaikučių turi VAS. Vieniems jis pasireiškia lengvai, o kitiems – labai stipriai. Daugiau ar mažiau vėluoja tokių kūdikių raida, jie vėliau nei bendraamžiai išmoksta vaikščioti ir kalbėti, turi dėmesio koncentracijos ir elgesio sutrikimų. Būna sutrikusi jų atmintis – galbūt vieną dieną vaikas išmoks spalvas, bet kitą jų neatsimins.
Jeigu atvejis lengvesnis, tarkim, vaikas pagal raidą nuo savo bendraamžių atsilieka dviem metais, tai su juo dirbantys specialistai (kineziterapeutas, logopedas, ergoterapeutas) gali jam padėti tobulėti ir po kurio laiko jo raida nuo normos atsiliks tik pusmečiu. Bet kai atvejis sunkus, tai ir situaciją pataisyti daug sunkiau.
Kaip jau minėta, vaikai, turintys VAS, pasižymi savita išvaizda – turi siaurą akių plyšį ir siaurą viršutinę lūpą, trumpą, plokščią nosį. Pasak R.Rimdžiuvienės, žvelgiant į šį sutrikimą turinčius vaikus jie atrodo tarpusavyje panašūs, kaip broliai ir sesės. Na, o jeigu toks vaikas lauke bus vienas, ar bus matyti, kad jis turi sutrikimą? „Mūsų darbuotojai tokius vaikus tikrai atpažįsta“, – sakė R.Rimdžiuvienė.
Kai tokiems vaikams sueina septyneri, jie iš kūdikių namų iškeliauja į globos namus, jei atvejis labai sunkus – ir į pensioną. Kai kuriais lengvesniais atvejais jie būna įvaikinti Švedijoje. Lietuviai vaikų, turinčių sutrikimų, kurie nėra išgydomi, bijo ir įsivaikinti nenori. Švedai turi sukūrę pagalbos tokiems vaikams sistemą, su jais daug dirba ir teigia: „Gal toks vaikas ir nebus profesoriumi, bet jis gali baigti profesinę mokyklą ir įgyti amatą.“
Prie sindromo prisideda tėvų pavyzdys
Kad tokie vaikai gali gyvenime šio to pasiekti, įsitikinusi ir Vilniaus vaikų socialinės globos namų „Gilė“ direktorė Albina Stasiukynienė. Į šiuos globos namus patenka vyresni vaikai, kuriems neatsiranda globėjų, ir nemaža jų dalis turi VAS.
„Tokiems vaikams mokytis būna nelengva ne tik dėl sindromo, bet ir dėl to, kad trūksta noro bei motyvacijos. Tarkim, paauglys pareiškia, kad nei jo tėvai, nei jo seneliai nedirba, tai negi jis kvailas, kad galvotų apie darbą.
Bet būna ir tokių vaikų, kurie paprašo nuvežti aplankyti tėvų ir grįžę pasako: „Aš tai tikrai taip negyvensiu“, – pasakojo A.Stasiukynienė, pabrėždama, kad daug lemia ne tik VAS, bet ir socialinė aplinka, kurioje vaikas auga.
Visgi kai kurie vaikai, turintys šį sutrikimą, sugeba baigti mokyklą (paprastai – pagrindinę, ne vidurinę), įgyti profesiją, įsilieti į darbo rinką, susirasti neblogą antrąją pusę ir susilaukti vaikų.
Ypač globos namų darbuotojos nudžiunga, kai jie vėliau apsilanko globos namuose ir sako netikėję tuo, ką jos jiems sakė apie gyvenimą, o vėliau suprato, kad tai – tikra tiesa.
Tiesa, tokių sėkmės istorijų – gerokai mažiau nei pusė atvejų.
