Vieni specialistai aiškina, kad užsienio kalbą mokytis geriausia pradėti nuo 4–10 metų, kol smegenų žievė ypač plastiška kalbų mokymui. Tuo metu kiti tvirtina, kad ketvirtieji ar penktieji vaiko gyvenimo metai yra pats nepalankiausias laikas mokytis antros kalbos, nes dar nesusiformavusi gimtoji kalba.
Kad ir kaip būtų, dvikalbėse šeimose situaciją reikia spręsti neatidėliojant. Lietuvių vaikams užsienio kalbas tenka mokytis emigravus į kitą šalį, bet šeimoje stengtis išlaikyti ir gimtąją.
O skirtingų tautybių sutuoktiniai atžalas moko kartais ir trijų kalbų. Taip nori ir išlaikyti ryšį su abiejų tėvų šaknimis, ir palengvinti kasdienį gyvenimą.
Daugiau nei du dešimtmečius Lietuvoje gyvenanti dainininkė airė Erica Jennings (38 m.) sukūrė šeimą su lietuviu muzikantu Jurgiu Didžiuliu (39 m.), augusiu Kolumbijoje.
Tris atžalas auginanti pora yra pasakojusi, kad Erica su vaikais kalba angliškai, o Jurgis – ispaniškai. Tačiau kai būna visi kartu, stengiasi kalbėti lietuviškai.
Krepšinio treneris Šarūnas Jasikevičius (42 m.) vedė devyneriais metais jaunesnę ekonomistę graikę Anną Douką. Du vaikus Lietuvoje auginanti pora su atžalomis taip pat šnekasi skirtingai.
Anna – graikiškai, Šarūnas – lietuviškai, o tarpusavyje pora šnekasi angliškai, dar įterpdama ir graikiškų, ir lietuviškų žodžių. Kartais jų šeimoje vienu metu bendraujama net keliomis kalbomis.
„Kiekviena situacija yra skirtinga. Kadangi nesu girdėjusi, kaip šių šeimų vaikai kalba, vertinti negalėčiau. Gal jie geba atsirinkti kalbas. Tačiau savo praktikoje dažnai susiduriu su vaikų kalbos raidos problemomis, atsiradusiomis būtent dėl dvikalbystės“, – sakė logoterapeutė E.Padegimienė.
Remdamasi daugiau nei trijų dešimtmečių logopedine praktika specialistė įsitikinusi, kad jei įmanoma išvengti, kitos kalbos vaikui nereikėtų brukti per anksti. Reikia žiūrėti, kas esamuoju laiku vaikui yra geriausia, kur jis gyvena. Jei Lietuvoje, vadinasi, pirmiausia lietuvių kalbą jis turi ir mokėti.
O jei iškils situacija, kai ruošis vykti gyventi į užsienį, kitą kalbą išmokti visada suspės.
– Kokių kalbos problemų turi vaikučiai, kurie pas jus lankosi iš daugiakalbių šeimų?
– Kartais tėvai giriasi, esą jų vaikas moka net kelias kalbas. Bet kai pradeda kalbėti, paaiškėja, kaip jis jas painioja. Pavyzdžiui, pasakoja: mano tėtis nupirko naują „cholodilniką“ (iš rusų k. – šaldytuvą) arba – einame į lauką žaisti su „mečiku“ (iš rusų k. – kamuoliuku).
Nemanau, kad tai yra kalbos mokėjimas. Mes, logoterapeutai, tarpusavyje tokiai kalbai apibūdinti vartojame puskalbės sąvoką.
Teko girdėti panašiai kalbančius jaunus lietuvius emigrantus, kurie grįžta į gimtinę atostogų. Kai kuriuos žodžius jie jau būna pamiršę, o gal puikuodamiesi įterpinėja angliškus ar prancūziškus.
Gerai, kad jie gali kalbėti keliomis kalbomis, tačiau kas iš to, jei jie puikiai nė vienos nemoka. O po to pyksta, kad tėvai ar seneliai jų nesupranta.
Daugiausia pas mane ateina vaikų iš mišrių lietuvių ir rusų šeimų. Dalis jų puikiai kalba lietuviškai, tad kyla klausimas, kam juos leisti į rusų darželio grupę? Ypač kalbant apie kalbos sutrikimų turinčius vaikus, kurių pas mane lankosi daugiausia. Dalis tėvų nori, kad rusų kalbą vaikai mokėtų dėl to, kad galėtų susišnekėti su rusakalbiais seneliais.
Bet vėliau tėvai pastebi, kad jų vaikams dėl prasto kalbos mokėjimo kyla sunkumų vyresnėse klasėse. Mat dalis dalykų dėstoma tik lietuvių kalba. Dar laukia ir lietuvių kalbos egzaminas.
Esu net girdėjusi, kad nelietuvišką mokyklą baigusieji jaučiasi tarsi būtų imigrantai gimtojoje šalyje.
– Daugėja tokių šeimų, kuriose dvikalbystė yra neišvengiama. Kaip ji gali paveikti vaiko kalbos raidą?
– Dvikalbystė neturi padaryti žalos vaikams, kurių kalbos raida yra normali.
Pasibaigus fiziologiniam šveplavimui ketverių ar puspenktų metų vaikai kalbėdami taisyklingai taria ir skiria vienus nuo kitų visus kalbos garsus.
Tokių vaikų turtingas ne tik gimtosios, bet ir antrosios kalbos žodynas. Jie geba taisyklingai bendrauti abiem kalbomis, noriai mokosi naujų žodžių, klausinėja, ką jie reiškia, juos vartodami nepainioja su gimtąja kalba.
Nereikia bijoti dvikalbystės, jei ji neišvengiama.
Tik sudarykite kuo palankesnes sąlygas tobulinti gimtosios kalbos įgūdžius ir kartu mokytis antrosios kalbos. Kalbas reikia atskirti ir jas vartoti skirtingose situacijose.
– Kokiu būdu geriausia būtų mokyti vaiką dvikalbėje šeimoje?
– Pirmiausia vaikui reikia suprantamai paaiškinti, kodėl šeimoje kalbama keliomis kalbomis, ko siekiama.
Jei, pavyzdžiui, mama yra lietuvė, o tėtis rusas, arba atvirkščiai, tačiau abu kalba lietuviškai ir gyvena Lietuvoje, vaikui reikėtų labiau tobulinti lietuvių kalbą.
Neskubėkite kišti antros kalbos. Bet jeigu kuris nors tėvų prastai kalba lietuviškai, tegul vaiką labiau lavina tas, kuris gerai kalba šia kalba, o kitas tegul kalba rusiškai.
Svarbiausia – kalbų nemaišyti, o vienu metu, vienoje situacijoje kalbėti viena kalba. Kad nebūtų taip: vienas sakinys viena kalba, kitas – kita. Vaikas gali pradėti painioti kalbas ir yra pavojus, kad toks įprotis išliks visą gyvenimą.
Yra tokia sąvoka – interferencija, kai vartojant dvi kalbas vienos jų modeliai perkeliami į kitą, gimtosios kalbos įtaka sunkina kalbos sistemos pasisavinimą. Dėl to sunku sklandžiai reikšti mintis, lėtėja kalbos tempas, atsiranda įvairių tarimo, gramatinių, leksinių bei stilistinių klaidų.
– Kada dvikalbystė gali padaryti žalos vaikų kalbos raidai ir geriau jos neskatinti? Kokiais atvejais nereikėtų mokyti vaikų užsienio kalbos?
– Pirmiausia to geriau nedaryti, kai vaikas nepasižymi kalbiniais gabumais, nesidomi knygomis, neprašo, kad jam paskaitytų, visai nesidomi raidėmis.
Kitu atveju – jei vaikas yra jautrus, uždaras, jam sunkiai sekasi bendrauti. Tokiam vaikui pakliuvus į dvikalbę aplinką šios problemos gali paūmėti. Nesuprasdamas svetimos kalbos jis net gali pradėti mikčioti ar imti šlapintis į kelnes.
Trečiu atveju – jei vaikas ilgai (iki 6–7 metų) švepluoja, netaisyklingai taria gimtosios kalbos garsus, keičia juos kitais.
Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į balsių ir dvibalsių tarimą. Būtent nuo jų ir pradedu mokyti nekalbančius vaikus, o tik tada einame prie priebalsių.
Dar noriu įspėti tėvus, kad iš pradžių nemokytų vaikų abėcėlės, o tiesiog jos garsus: ne bė, cė, dė, bet b, c, d.
– Kai kurie tėvai specialiai samdo kitakalbes aukles, kad vaikai išmoktų antrą kalbą.
– Kai nėra mamos šalia, auklė turi bendrauti su vaiku taip, kad jis ją suprastų. Čia galioja tos pačios dvikalbystės taisyklės.
Tačiau kyla dar viena grėsmė – auklė gali kalbėti su akcentu.
Esu girdėjusi, kad viena mama netgi atleido auklę, nes jos vaikas lietuviškai ėmė kalbėti netaisyklingai.
Turiu pavyzdį ir iš savo patirties. Anksčiau esu dirbusi vaikų darželyje ir susidūrusi su situacija, kai visa mažylių grupė lietuviškai kalbėjo su akcentu.
Paaiškėjo, kad jų auklėtoja Galina su vaikais kalbėdavo netaisyklinga lietuvių kalba.
– Su kokiomis kalbos problemomis susiduria lietuvių emigrantų vaikai?
– Kas anglų kalboje yra norma, lietuvių kalboje gali būti diagnozė. Anglų kalboje nėra skardžios r raidės, daug garsų praleidžiami pro lūpas.
Anglų kalba yra minkšta. Be to, yra specifinis garsas, žymimas raidėmis th ir tariamas tarp dantų suspaudus liežuvį, išeina kaip šveplas s.
Mes, logoterapeutai, labai vargstame, kol taip švepluojančio vaiko kalbą ištaisome. Tenka ir šiaudeliais, ir pagaliukais pasinaudoti. Tie vaikai, kurie čia gimę ir išvyko paaugę, problemų su šiuo garsu neturi.
Į mane kreipiasi tėvai užsienyje gimusių vaikų, kurie pernelyg minkštai taria lietuviškus žodžius, nes nuo pat pradžių mokėsi kalbėti angliškai.
Mūsų kalba pagal kietumą, artikuliaciją yra artimesnė rusų kalbai.
Tik pastarojoje daugiau priebalsių, o lietuvių kalboje – daugiau balsių.
Jei rusakalbis vaikas turi kalbos sutrikimą, kartais jį greičiau ištaisau mokydama lietuvių kalbos. Jis lengviau ištaria „katė“ nei rusiškai „kot“, „myliu“ negu „liubliu“.
– Kaip tėvai galėtų padėti savo vaikams mokytis lietuvių kalbos?
– Rodydami gerai įgarsintus lietuviškus animacinius filmus. Turėjau iš rusų šeimos keturmetę mergaitę, kuri neištardavo s ir š. Bet ji lietuviškai kalbėjo puikiai, vartojo daug būdvardžių, prieveiksmių.
Ji nelankė vaikų darželio, gyveno už miesto. Mama kalbėjo su akcentu.
Kai paklausiau, iš kur vaikas taip tobulai moka lietuvių kalbą, mama paaiškino, kad išmoko iš animacinių filmų.
Vėliau tobulinti lietuvių kalbą reikia tik per skaitymą. Tada viskas ir susidėlioja.
– Kai kurie tėvai džiūgauja, kad jų vos kelerių metų vaikai mokosi iš planšetinių kompiuterių. Žaidžia lavinamuosius žaidimus – pirštais jungia taškelius, grupuoja susijusius objektus, spalvas. Ar tai iš tiesų naudinga?
– Planšetinių kompiuterių ir telefonų visai nerekomenduoju. Nesvarbu, ar tai lavinamieji žaidimai, ar ne. Mamos po to skundžiasi, kad su vaikais nesusišneka, jie naktimis neužmiega, mergaitės tampa mažomis raganaitėmis.
Išmanieji prietaisai yra kaip narkotikas, nuo kurio anksčiau ar vėliau prireikia pastangų vaikus atpratinti. Ekrane spalvos pernelyg ryškios, per greitai keičiasi vaizdas ir po to vaikai negeba sukoncentruoti dėmesio skaitydami, rašydami, nesugeba įsigilinti.
Be to, tinkamai nesivysto jų pirštų motorika. Pas mane atėję tokie vaikai negali sudėti paprasčiausių dėlionių.
– Yra kalbos mokyklėlių, kurios kviečia vaikus vos nuo trejų metų mokytis anglų kalbos. Ar tai naudinga?
– Reikia žiūrėti į konkretų vaiką. Jei tokio amžiaus jis visai nešneka ir tėvai tikisi, kad jis išmoks, tokiu atveju nepatarčiau.
Esu girdėjusi, kad visai nekalbantį 3 metų vaiką tėvai ėmė leisti į prancūzų mokyklą, kur net per pertraukas neleidžiama kalbėti jokiomis kitomis kalbomis.
Pabandykite įsivaizduoti, kokį stresą gali patirti vaikas! O net nėra išsiaiškinta priežastis, kodėl vaikas nešneka. Gal jis turi rimtesnių raidos sutrikimų. Gali išlįsti ir autizmo bruožai, ir kitokios ligos. Tad pirmiausia reikia išsiaiškinti, kodėl jis nešneka, nes tokio amžiaus vaikas jau turi kalbėti.
Tačiau net jau kalbančio lietuviškai trimečio nepatarčiau leisti į anglų mokyklėlę. Jei tėvai lietuviai ir namuose nebus kalbama angliškai, ji neįsitvirtins. Nebent tėvai ruošiasi netrukus emigruoti.
Pastebėjau, jog dažniau tėčiai nei mamos nori, kad jų vaikai mokytųsi užsienio kalbų. Gal jie taip nori prieš kitus pasididžiuoti.
– Šiuolaikiniai vaikai patys iš „YouTube“ išmoksta anglų kalbos. Kai kurie šia kalba sklandžiau šneka negu lietuviškai.
– Bet pasitaiko atvejų, kai vaikas pernelyg domisi užsienio kalba, tai gali būti vienas autizmo požymių. Yra tokių autistų vaikų, kurie angliškai šneka gerai, tačiau lietuviškai negali pasakyti nė žodžio.
Turėjau tokių aštuonmečių, kurie būtent dėl to negalėjo pradėti eiti į mokyklą.
Tad tėvams pirmiausia reikėtų vaikus patikrinti, ar nėra rimtesnės diagnozės, o tik po to džiūgauti dėl jų gabumų.
