Tai filmas apie vieną pagrindinių šių laikų sporto problemų, kurios sporto organizacijos nenori pripažinti – sporto industrijos bandymą iš sportuojančio vaiko atimti vaikystę, aistrą tapti geresniu, fizinės veiklos teikiamą malonumą, draugus ir naujas pažintis prisidengiant medaliais, pergalėmis, kontraktais ir pinigais.
Tai žvilgsnis į visuomenę, kurioje tampa norma „įdarbinti“ vaiką ir iš to išaugančias pasekmes tiek vaikui, tiek visuomenei.
„Dabar gana ankstyvame amžiuje tampa aišku, kad sportą slegia milžiniškas laiko ir pinigų poreikis, – duodamas interviu svetainei LTOK.LT kalbėjo su stambiausiais sporto rinkos ženklais, įvairiomis universitetų ir profesionaliomis komandomis bendradarbiaujantis A.Jamesas.
Anot jo, dokumentine juosta „Pergalės kaina“ norėta parodyti, kad ši problema yra jau ne vietinės reikšmės, o plačiai paplitusi visame pasaulyje nuo mokyklos kūno kultūros pamokų iki šeimų, koledžų ir pačių galingiausių pasaulio sporto organizacijų.
– Kokia pagrindinė filmo idėja ir kas paskatino apie tai garsiai prabilti?
– Sporto esmė yra malonumas, smagumas, draugų suradimas, mokymasis bendrauti, sąžiningas žaidimas ir tapimas geresniais. Sportas turėtų būti gyvenimo kelionė, o ne darbas ar mėginimas pasinaudoti kitų žmonių talentais.
– Kodėl, jūsų nuomone, apie tai reikia kalbėti būtent dabar?
– Be jokių abejonių užsiimančių sportu jaunų žmonių sparčiai mažėja. Čia yra tam tikri faktoriai, kaip technologijos, kurių augimo tempo negalime kontroliuoti, tačiau mes privalome užtikrinti vaikams saugią ir kokybišką sporto aplinką, skatinančią jų aistrą būti fiziškai aktyviems visą gyvenimą. Juk tai prasideda anksti. Jei to nedarysime, jie nenorės sportuoti ar būti sporto dalimi.
– Kas lėmė, kad sportas taip nutolo nuo savo esmės – nešti džiaugsmą ir laimę?
– Sportas labiau asocijuojasi su rėmėjais, medaliais ir čempionatais, vietoje to, kad taptų realaus gyvenimo palydovu. Vis daugiau spaudimo vaikai patiria sporte – ne tik per varžybas, bet ir per treniruotes. Vis labiau verslas okupuoja mūsų laiką ir pinigus, lipdydamas aplink sportą verslo modelį, o pelnas tampa lemiamu faktoriumi, ypač kai viskas vertinama pergalėmis ir panašiais sėkmės standartais.
– Ar turite asmeninės patirties, kuri galbūt turėjo lemiamos įtakos jūsų požiūriui į sportą?
– Mūsų vaikai sportuoja ir mes puikiai matome ne tik dalyvavimo sporte nuosmukį, bet ir išaugusias laiko ir finansų sąnaudas. Tiek aš, tiek prodiuseris Mattas Youngas, patys užsiėmėme sportu savo laiku ir nemažai pasiekėme.
Taip buvo dėl to, kad mylėjome sportą ir draugus, kuriuos ten sutikome. Augant mano sporto patirtis rėmėsi įvairiomis atkyviomimis veiklomis mokykloje, mano tėvai nejautė spaudimo kartu keliauti ar imti papildomas treniruotes, kad patekčiau į kokią nors komandą. To šiais laikais jau nebematau.
– Filme gretinamos įvairių sporto šakų atstovų nuomonės ir pristatoma situacija įvairiuose pasaulio kraštuose. Kur sporto situacija prasčiausia, kalbant apie vaikų ugdymą?
– Nėra geresnės ar prastesnės vietos, jei kalbama apie tai. Akivaizdu, kad mažesnės šalys negali sau leisti prabangos prarasti tiek perspektyvių sportininkų, kiek didžiosios. Tai gerai matosi, jei pažvelgtume pasaulio mastu.
– Kokią įtaką vaikų gyvenimuose gali turėti įsigalėjęs požiūris į sportą pagal negailestingą principą „arba laimi, arba pralaimi“?
– Sutelkus dėmesį tik į pergalę ir pralaimėjimą, sukuriamas klaidingas vaizdinys, kad vaikai yra arba nugalėtojai, arba pralaimėtojai, tačiau realiame gyvenime tai yra daug daugiau. Tai, kas pamatuojama, vertinama labiausiai, o iš tikrųjų sporte turėtų rūpėti kompetencija, pasitikėjimas, charakteris ir ryšys. To nesimato, kai tik pelnai taškus ar muši įvarčius. Turime apimti daug daugiau, jei norime pamatuoti sėkmę.
– Koks vaidmuo turėtų tekti treneriams ir vaikų tėvams?
– Tėvai turėtų būti šalia – padėti vaikams pasiruošti, nuvykti ir pamilti sportą. Treneriai jau ugdo vaikų fizinius ir psichologinius įgūdžius, charakterį, padeda užmegzti santykius.
– Su kokiais iššūkiais ar sunkumais teko susidurti kuriant filmą „Pergalės kaina“?
– Pagrindinis iššūkis – sporto organizacijų nenoras pripažinti, kad problema egzistuoja. Taip pat sunku buvo prakalbinti sporto organizacijų atstovus, tėvus, vaikus ir trenerius, nes jie bijojo bausmių ar atsakomųjų veiksmų.
– Tai kokia, jūsų nuomone, yra ta pergalės kaina? Ką daryti, kad už ją nei vaikai, nei mes nesumokėtume per brangiai?
– Tikroji pergalės kaina yra negatyvus poveikis, kai visą dėmesį sutelkiame tik į tvarkaraštį, vietą turnyro lentelėje ir rezultatą. Iš vaikų atimama galimybė būti vaikais, patirti džiaugsmą, smagiai praleisti laiką su draugais ir užmegzti naujas pažintis. Nereikėtų sporto paversti darbu. Galbūt galima būtų leisti vaikams išmėginti tuo pačiu metu daugiau sporto šakų, pabandyti suderinti tvarkaraščius ir neversti juos daryti sunkų sprendimą – pasirinkti tik vieną užsiėmimą.
