Po audrų vaikas kaskart jaučia gailestį, atsiprašinėja, prižada būti geru, klausyti mamos, o aš jaučiuosi kalta, nugalėta ir bejėgė dėl pakelto tono. Patarkit, kaip susitarti be abipusio didelio streso...“ – rašo lrytas.lt skaitytoja Aušra.
Atsako Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė Rugilė Kazlauskienė.
Suprantu, kad šis pirmos klasės iššūkis sunkus jums abiems. Daugelis pirmokų patiria įtampą dėl namų darbų. Darželio ir priešmokyklinės grupės laikais vaikas grįžta namo po dienos ir jaučia, kad jam nebereikia savęs riboti, jis gali jaustis laisvas ir užsiimti kuo nori. Kai ateina pirma klasė, vaikas gauna naują patirtį – jis grįžta namo, tačiau namuose tenka dar valandai įjungti savitvardą ir atlikti kelias užduotis. Natūralu, kad jam kyla erzulio ir priešiškumo jausmas. Didžioji pirmos klasės užduotis, ištransliuoti vaikui žinutę: „aš esu pakankamai stiprus, kad suvaldyčiau nenorėjimo jausmą“. Kai jis įsisavins šią žinutę, ji jam padės visą gyvenimą daugelyje situacijų kai teks tvarkytis su pareigomis.
Tad jūsų užduotis – parodyti vaikui, kad pasitikite jo savarankiškumu. Pradėkite nuo aiškaus sistemos sukūrimo – kokius dalykus vaikas gauna tik po namų darbų. Kiekvieni namai ir kiekvienas vaikas turi savo tvarką – gal po pamokų vaikas valandą pažaidžia kieme ir tik tada sėda prie namų darbų, o gal sėda iškart papietavęs, o gal tik 6 valandą vakare kai tėvai grįžta namo. Kad ir kaip bebūtų, vaikui turi būti aišku, kad tam tikru metu jam kasdien metas sėsti prie namų darbų ir tik atlikęs namų darbus jis galės ilsėtis savo mėgstamiausiais būdais. Tad prieš darant namų darbus tereikia priminti jau egzistuojančią sistemą ir tuo pačiu išsakyti pasitikėjimą, pvz. „Kaip žinai, atlikęs visus namų darbus, galėsi su manimi ir tėčiu žiūrėti filmą. Tikiu, kad tau pavyks ir mes puikiai praleisime vakarą“. Daugiau žodžių nereikia, toliau galite atsitraukti ir užsiimti savo darbais.
Tikėtina, kad po keleto minučių jūsų vaikas pradės trypti kojomis, skųstis, kad jam per sunkus ir nesinori. Tuo būdu jis tarsi transliuoja žinutę: „aš silpnas, aš nesusitvarkau, parodyk dėmesį ir sutvardyk mane“. Jums į tai reikia atsakyti ištransliuojant žinutę: „tu stiprus, tu gali susitvardyti ir gauti mano dėmesį per savo sėkmę“.
Kaip tai padaryti? Didžiąją dalį vaiko trypimų, niurnėjimų tiesiog ignoruokite, ypač jei tai vyksta jam sėdint prie savo darbo stalo – tai yra jo emocijos, tad jis pats su jomis turi tvarkytis. O kartkartėmis, pvz. kai vaikas prieina prie jūsų pasiskųsti, atsakykite: „aš suprantu, kad tau nemalonu, bet tikiu, kad tu gali susikaupti ir įveikti šiuos namų darbus“.
Gali būti, kad patrypęs ir paniurnėjęs vaikas pradės „žioplinėti“ prie savo darbo stalo – žvalgytis pro langą, paišalioti į savo juodraštį. Nesikiškite į šį procesą, tokiu būdu vaikas irgi mėgina tvarkytis su savo emocijomis. Ilgainiui jis pastebės, kad žioplinėdamas jis iššvaisto daug laiko ir mažėja laiko malonumams. Tik praeidama pro šalį galite vėl maloniai priminti apie jūsų laukiančius malonumus, pvz. „tik primenu, kad filmą žiūrėsime 7 valandą, jeigu iki to laiko nebūsi padaręs namų darbų, mums nepavyks žiūrėti“.
Kai vaikas padaro namų darbus, į tai visada reaguokite su džiaugsmu ir pagyrimais, nesvarbu, kad galbūt jis sėdėjo dvi valandas prie užduotėlės, kurią susikaupęs būtų padaręs per pusvalandį. Jūs turite pabrėžti, kad galų gale jis susikaupė ir užduotį įveikė. Tai suteiks jam pasitikėjimą savimi. Girkite jį ir kitiems suaugusiems, pvz. tėčiui grįžus namo pasidžiaukite, kad sūnus jau atlikęs namų darbus. Jeigu vaikas peržengė nustatytą ribą, pvz. baigė namų darbus 7.15, o filmą turėjote pradėti žiūrėti 7, išlikite tvirta, nedaugžodžiaukite, tik paaiškinkite situaciją ir padrąsinkite pvz. „tikrai gaila, kad šiandien tau nepavyko baigti namų darbų iki 7 ir nežiūrėsime filmo. Bet tikiu, kad tau pavyks rytoj“. Leiskite vaikui pasimokyti iš savo nesėkmių.
Yra viena išimtis, į kurią kartais reikia atkreipti dėmesį. Jeigu jūsų vaikas turi hiperaktyvumo bruožų: matote, kad jis visada yra itin aktyvus, net mėgstamuose žaidimuose negali nustygti vietoje, blaškosi, keičia veiklas. Tad jeigu jūsų vaikas toks, turite jam suorganizuoti fizinio krūvio pertraukėles. Pvz. po 45 minučių prie darbastalio vėl prie jo prieikite ir pasiūlykit: „ar nenorėtum apibėgt aplink namą arba padaryti pritūpimų arba pašokinėti“. Tokiam vaikui reikia laiks nuo laiko ištaškyti energiją. Tačiau šios aktyvios pertraukėlės negali virsti krepšinio žaidimu ar kita žaidybine pramoga. Tai turi būti tik itin aktyvios 5 ar 10 minučių, po kurių vaikas vėl grįžta prie darbo stalo ir vėl toliau savarankiškai mokosi valdyti savo emocijas.
Specialisto atsakymas suformuluotas remiantis trumpa informacija, kuri yra pateikta skaitytojų laiške. Jei vaiko elgesys ir savijauta kelia daugiau klausimų, rekomenduojama kreiptis dėl išsamesnio psichologo įvertinimo ir rekomendacijų.
***
Jeigu susiduriate su auklėjimo problemomis, sunkiai susitvarkote su vaikais – tai nereiškia, kad esate blogi tėvai. Jau vien tai, kad atsivertėte šį straipsnį, reiškia, jog nemanote, kad rykštė, pakeltas balsas ar grasinimas yra patys tinkamiausi vaikų auklėjimo būdai.
Tačiau auklėjime būna situacijų, kai be specialių žinių sunku priimti tinkamą sprendimą ar pasirinkti priemonę. Kviečiame nelaukti, kol problemos įsisenės – pasikonsultuokite su Asmens sveikatos klinikos specialistais, užduodami anoniminį klausimą portale lrytas.lt, įrašę jį į projekto „Auginu be rykštės“ skydelį (jį rasite po šiuo straipsniu).
Specialistų atsakymai ir patarimai pasirodys rubrikoje „Vaikai“.
