Vaikų globos namuose užaugę broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai kategoriški: pats blogiausias variantas – vaikui augti vaikų globos namuose.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir brolių Gataveckų pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Jūs užaugę globos namuose. Pastaruoju metu kilo skandalas dėl mergaitės, kurią nori įsivaikinti Naujosios Zelandijos piliečiai. Visuomenėje kilo didžiulis susipriešinimas. Jūs sakėte, kad jus labai erzina, kai vyksta tokie dalykai. Kodėl?
– (R.Gataveckas) Teoriškai vaikui geriausia augti biologinėje šeimoje. Jeigu jau vaikas negali augti toje aplinkoje, tada pas senelius, brolius ir panašiai. Ir tą tarnybos stengiasi padaryti. Jeigu tai nepavyksta, geriausia įvaikinimas Lietuvoje – tą irgi tarnybos stengiasi padaryti. Vien tik dėl to, kad yra rizika, kad apskritai išskirs šeimas. Įsivaikinimas užsienyje nėra blogiausias atvejis. Pats blogiausias atvejis – augti vaikų namuose ilgą laiką.
– 10 metų jau yra riba augant vaikų namuose, kai pačiam vaikui yra kuo toliau, tuo sunkiau?
– (A.Gataveckas) Aš gal neįvardinčiau skaičiaus, kiek metų. Čia irgi priklauso nuo pačio vaiko, jo atsparumo aplinkai.
– (R.Gataveckas) Tačiau kenksminga tuo, kad vaikui reikia, kiekvienas sutiks, to, kas vyksta šeimoje: meilės, individualaus darbo su vaiku. Kaip tu gali vaiką išmokyti, jeigu vaikų yra daug, viena auklėtoja ir tie vaikai dėl dėmesio visaip draskosi. Plius dar yra specialių poreikių vaikų, į kuriuos irgi reikia dar profesionaliau žiūrėti. Čia yra sudėtingi dalykai. Per ilgą laiką vaikas taip susiformuoja, kad išėjęs iš vaikų namų, negali normaliai integruotis į gyvenimą. Vien tik dėl to, kad su juo nebuvo dirbama individualiai, kas gali vykti šeimoje.
– (A.Gataveckas) Mes nesakom, kad įstaigose dirbantys žmonės nesistengia.
– (R.Gataveckas) Tiesiog pati sistema yra bloga. Kiek gali tos auklėtojos padėti – jau čia kitas klausimas.
– (A.Gataveckas) Grįžtant dėl biologinės šeimos, mes visi suprantame, kad netgi 10 minučių per dieną glostomo kūdikio smegenys vystosi žymiai geriau. Tik mes keliame klausimą, kodėl to nepanaudoja tam tikros šeimos praktiškai. Yra šeimų, kurios nesirūpina savo atžalomis. Ir yra šeimų, kurios tiesiog net ligoninėje palieka savo vaikus. Mes turime situacijas, kad papuola tikrai jautrūs vaikai, su trauma. Nebūtinai vaikas prisimena tą traumą, bet ji lieka giliai galvoje – tas nepasitikėjimo jausmas, kuris neša visą gyvenimą. Ir po to netgi globėjai gali susidurti su ta problema, nes vaikas turi nepasitikėjimo jausmą apskritai žmonėmis. Su ta trauma reikia mokėti dirbti, tada atsiranda daug darbuotojų, psichologų ir stebisi žmonės, kodėl paslaugos kainuoja. Bet čia juk patys trapiausi vaikai, turintys daug trauminės patirties.
– (R.Gataveckas) Pavyzdžiui, iki šių dienų aš bijau likti vienas. Man iš karto prasideda psichologinės problemos. Tiesiog fobija.
– Dėl to, kad palikdavo jus?
– (R.Gataveckas) Taip. Man iš karto gili depresija. Aš tapiau vienas tokiuose namuose, man iš karto sveikatai labai pakenkė.
– Praėjo tiek metų ir vis dar tai jaučiate?
– (R.Gataveckas) Atsiliepia. Ypač dėl to, kad mes su broliu daugiausia vienas kitą turėjome. Kai be brolio – man iš karto tai veikia. Dabar, ačiū Dievui, aš turiu kitą artimą žmogų, kuris man padeda. Bet tie dalykai tikrai stipriai išlieka.
– Užsiminėte apie vaikus, kuriems reikia specialių poreikių. Jeigu žiūrėtume statistiškai, dabar siūloma įvaikinti 563 vaikus, iš kurių 390 vaikų yra su specialiaisiais poreikiais.
– (R.Gataveckas) Ir daugiausia juos įsivaikina užsieniečiai, nes tokia statistika, kad lietuviai nori sveikų. Aišku, gerai, kad jie vaikinasi, bet jie vaikinasi mažus, daugiausia sveikus vaikus.
– 80 proc. Lietuvos piliečių įvaikinimų vaikų yra iki 3 metų, ne vyresni.
– (R.Gataveckas) O vyresnius ar neįgaliuosius įsivaikina užsieniečiai. Dažniausiai kas yra gerai, kai įsivaikina užsieniečiai, kad neįgaliesiems paslaugos užsienyje yra dar geresnės nei Lietuvoje.
– (A.Gataveckas) Jeigu žmonės būtų žiūrėję popieriuje, mūsų su broliu diagnozės buvo, kad mums buvo nustatytas ribinio intelekto sutrikimas, mes turėjome adaptuotas, modifikuotas programas. Viena iš jų buvo lengvesnė iki 8 klasės. Skaitant popieriuje mūsų charakteristiką, manau, mūsų būtų nesivaikinę žmonės. Dėl to sakau, kad labai geras modelis yra Alytaus globos namuose. Prancūzai ar italai vaikus pasiima švenčių dienomis ar vasaros atostogų metu pas save į šalį globoti. Jie važiuoja ne vienus metus taip, Kalėdas švenčia ir panašiai. Po to prisipratina ir, būna, tuos vaikiukus įsivaikina. Nuo to, kas būna popieriuje, praktiškai matant vaiką, būna daug skirtumų. Aš pats labai daug žinau vaikų, kurie tikrai patyrė daug traumų, bet nuostabūs vaikai. Jie įkvepiantys.
– (R.Gataveckas) Vieną berniuką apgyvendinome pas save, jis dabar studijuoja dizaino kolegijoje. Nors auklėtojai, mokytojai sakė kitaip.
– Jis buvo nurašytas visų, nes, greičiausiai, buvo visokių diagnozių prirašyta?
– (A.Gataveckas) Netgi elgesys kėlė tam tikrus įtarimus ir auklėtojoms, ir mums. Jo mokymosi lygis buvo labai silpnas ir elgesys keistas. Bet, kaip aš sakau, kitokie kuria pasaulį. Jis truputį kitoks vaikas, bet jis labai įdomus. Į tą patį žiūri kitaip.
– Matyt reikia, kad juo patikėtų ir jis tada atsiskleidžia.
– (A.Gataveckas) Nors jis tikrai turi traumų, jis į akis negali pasižiūrėti. Jeigu su tavimi bendrautų, būtų nuleidęs akis. Iš karto matosi, kad jis turėjęs traumų, bet nuostabus vaikas, pas mus ateina, piešimą privačiai palanko ir panašiai.
– Kodėl dabar Lietuvoje tiek daug baubų dėl įvaikinimo užsienyje?
– (A.Gataveckas) Man atrodo, tiesiog informacijos stoka ir propaganda. Kai žmogus žino, tada propaganda nepaveikia. Bet kai žmogus nežino, tada jį paveikia. Man su broliu labai keista, kaip viskas taip prasidėjo. Mes tiesiog nereagavome, nes mums tai labai paprasta ir aišku viskas. Bet pasidarė keista, kad žmonės nežino. Gal ir gerai kartais tokie mini skandalai – būtų gerai, kad jie neišsiplėstų, nors jau išsiplėtė. Bet jie priverčia domėtis. Apskritai visuomenė mažai domėjosi tomis problemomis. Tie baubai atsirado ne veltui, nes reikia kažkam kaupti simbolinį kapitalą.
– Politinį, greičiausiai. Gal čia yra kita medalio pusė – reikia visuomenei aiškinti. Dabar yra nuostata, kad parduoda vaikus į užsienį.
– (R.Gataveckas) Kiekvienas blaivas žmogus supranta, kad Vyriausybė, Prezidentūra, Seimas neleistų tokiems dalykams vykti. Pirmas klausimas: kam yra nauda? Jie sako: parduodami. Kam tie pinigai turėtų ateiti? Įsivaizduokite, koks tai turėtų būti skandalas Europos Sąjungoje ar pasaulyje, jeigu tokie dalykai vyktų. Man net neleidžia mintys pagalvoti, kad Lietuvoje vaikai parduodami. Kitas klausimas, jeigu vaikai yra pagrobiami ir parduodami, tai tegul viešina pavardes – kur kas dingo, kas pavogė ir kas ką pardavė.
– Kaip ir mergaitės ir Naujosios Zelandijos atveju – atsirado šeima užsieniečių, kurie nori įsivaikinti, bet tuo pačiu atsirado ir brolis. Klausimas – kaip dabar elgtis?
– (R.Gataveckas) Dažnu atveju, kai vaiką nori įsivaikinti lietuvių ar užsieniečių šeima, atsiranda motina ir sako: neleisiu. Ir visokiais būdais trukdo.
– O prieš tai nebuvo?
– (R.Gataveckas) Prieš tai nebuvo, dėmesio nerodė. Atsiranda motina, vyksta teismai ir teismai sprendžia. Nes vis tiek matosi, ar ta motina iš tikrųjų gali, nori, ar piktybiškai trukdo įsivaikinimui.
– (A.Gataveckas) Yra labai daug punktų, kai paima vaiką ir įvairaus amžiaus. Būna, kad atima teises iš motinos, bet tikrai ne iš karto. Būna labai daug punktų, duoda labai daug progų pasitaisyti. Labai daug teikia pagalbos ir stebėsenos, kaip motina pati lanko vaiką. Ir būna, kad atima teises ir po kažkiek metų nori vaiką įsivaikinti, motina grįžta ir vėl procesą pradeda iš naujo. Dažnu atveju tas pats atsakymas būna teismo.
– (R.Gataveckas) Arba netgi vaikas lieka vaikų namuose.
– Bet tai čia irgi nieko gero?
– (R.Gataveckas) Nieko gero. Kai užsienyje nori įsivaikinti, motina trukdo ir būna taip, kad gali atsisakyti globėjai globoti vaiką. Ir tiesiog vaikas vėlgi lieka vaikų namuose.
– (A.Gataveckas) Galų gale, kai kalbame apie psichologinius dalykus, čia vaikui būna labai didelis išbandymas. Jo galvoje vyksta chaosas, vieną akimirką motina jau paims, jis laukia kiekvieną penktadienį. Ir kartais tas kiekvienas penktadienis užsitęsia metus.
– (R.Gataveckas) Yra vienas berniukas, kurį mes piešėme, kuris laukdavo.
– (A.Gataveckas) Jis taip ir pasakė: laukiau penktadienius visus maždaug metus laiko. Nes ji sakė: aš ateisiu, paimsiu, būk ramus.
– (R.Gataveckas) Ir tada labai stipriai vaikai būna sutraumuoti.
– Po to ir būsimiems globėjams ar įtėviams dėl to gali būti labai sudėtinga, nes vaikas tiesiog nebepasitiki.
– (A.Gataveckas) Taip. Ta trauminė patirtis lydi jaunuolį, kai jis turi savo šeimą. Tai nėra lengvai išjungiamas dalykas.
– Pasakykite iš asmeninės patirties, kas vyksta vaikų galvose, kai jie sužino, kad jie bus įvaikinti?
– (A.Gataveckas) Emocijos įvairios. Nuo liūdno vaiko istorijos eina į visai kitokią, pozityvią ir įkvepiančią istoriją. Tai matosi pačiuose vaikuose. Man pačiam įdomiau ne pati emocija, kaip būna, kai pranešama – nes yra įvairių istorijų, kai kurie vaikai jau nujaučia, turi didelį ryšį ir čia vos ne formalumas, tada džiaugsmas gal ne toks matomas. Bet man smagiausia, kai tu matai nuotraukas „Facebook“, kaip gyvenimas pasikeitęs. Kai jie užauga ir kuria savo šeimas, būna kai kurie į Lietuvą grįžta su šeimomis gyventi, kai kurie lieka užsienyje. Tas momentas, sėkmės istorija, kai tu matai – buvome kambariokai globos namuose, kaip gyvenome ir elgėmės, ir matai, kokią šeimą turi.
– (R.Gataveckas) Kai vaikai sužino, dažniausiai jie laukia, kada išvyks. Atsimenu, su vienu berniuku, kurį įsivaikino į Prancūziją – gaila, buvo du broliai, norėjo abu įsivaikinti, bet vieno neįsivaikino dėl to, kad jis baisiai nenorėjo būti įvaikintas. O kitas gerietis, nors prie dūšios dėk. Juos abu globojo, bet nusprendė vieną įsivaikinti, nes kitas vaikas nenorėjo, kad jį įvaikintų. Jį bandė įtikinti, bet jis nenorėjo. Bet kitas broliukas ir futbolą žaisdavo, mes irgi su juo pažaisdavome, ir nuolatos džiaugdavosi: va, mane jau paims įsivaikins, laukiu. Mes savo laiku, kai laukdavom, žiūrėdavom su pavydu į šituos dalykus. Iš Prancūzijos grįžta su įspūdžiais, mes užsienyje net nebuvę, o jie pasakoja.
– Turbūt taip pat būtų ir kalbant apie lietuviškas šeimas, kai sužino, kad išvažiuos iš valdiškų namų.
– (A.Gataveckas) Mes turime Lietuvoje nuostabių šeimų ir reikia iš jų imti pavyzdį.
– (R.Gataveckas) Pažįstu labai daug globėjų, kurie įsivaikinę. Mes dažnai seminaruose dalyvaujame, susitinkame Klaipėdoje ar kitame mieste. Būna tokių nuostabių tėvų, kur pasiima 5 globoti vaikus. Bet tokie jauni žmonės, mūsų amžiaus – protingi, išsilavinę įsivaikina 5 vaikus. Ir veda seminarus tokius įkvepiančius, kaip jie bendrauja su tais vaikais.
– (A.Gataveckas) Pamatyti reikia tuos žmones ir tada propaganda nepaveiks.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
