Nors tai klausimas, kuris turėtų būti užduotas vaikų gydytojui, vaikų psichologijos specialistė paaiškino apie psichologines kūdikių verksmo priežastis ir būdus, kaip mažylius nuraminti.
Į klausimą atsako Asmens sveikatos klinikos vaikų ir paauglių gydytoja psichiatrė Ieva Viltrakytė.
Kūdikio verksmas jo pirmaisiais gyvenimo mėnesiais – beveik vienintelė „kalba“, kuria jis gali komunikuoti, pasiskųsti, papasakoti apie patiriamus nepatogumus. Kiekvieni tėvai gali pastebėti, kad kūdikio verksmas yra skirtingas, gali būti įvairiausių „atspalvių“, skirtingų intonacijų – vienas verksmas būna liūdnas, ilgesingas, kviečiantis artimiausius asmenis emociniam kontaktui, kitas gali būti primenantis piktą riksmą, išreiškiantis susierzinimą, nepasitenkinimą, nusivylimą, trečiasis – panašus į aprašomąjį, tarsi prašant skubios pagalbos, galimai reiškiantis skausmą, tikrą fizinį diskomfortą, dėl to patiriamą kūdikio siaubą. Svarbu nepamiršti, kad tokio amžiaus kūdikis dar nemoka palaukti, pakentėti – jei jis alkanas, jei jam tuo metu šalta, jei skauda, vadinasi, viduje vyksta kažkas katastrofiško ir nesuvokiamo, ir atrodo, jog tai vyks amžinai, kol galiausiai kartu su tėvų pastangomis įvyksta poreikio patenkinimas, situacijos pagerėjimas ir mažylis palaimingai nurimsta, tuomet pasaulis vėl atrodo saugus, besirūpinantis ir... tiesiog puikus.
Be abejo, tiek tėvai, tiek vaikų gydytojai, matydami naujai pasireiškiančias, anksčiau nebūdingas kūdikio reakcijas, turėtų pirmiausia galvoti ir atmesti ligas, fizines priežastis – minima, jog mažylė apžiūrėta vaikų neurologo, tačiau taip pat galbūt minčių dėl jos vystymosi ir sveikatos būklės turėtų mergytę prižiūrintis šeimos gydytojas ar pediatras. Jei pasitvirtintų pilvelio pūtimo priežastis, tėvams galima pasimokyti specialių masažo bei mankštos technikų, kuriomis palengvinamas besikaupiančių dujų išleidimas, taip pat aptarti mitybą, papildomas dujų kaupimąsi mažinančias priemones. Svarbu su kūdikio raidą stebinčiu gydytoju aptarti alergijos, maisto netoleravimo galimybę, kitas galimas medicinines priežastis. Priepuolinis verksmas būdingas ir intensyviausiai pasireiškia būtent minėto amžiaus mažyliams, ilgainiui jis rimsta, tėveliams svarbu sau priminti, jog tai nesitęs amžinai, kad ir kaip šiuo metu sudėtinga išbūti šį periodą.
Kartu norėtųsi akcentuoti emocinę pagalbą mažylei – išgirdę kūdikio verksmą, neretai galime užsisukti užburtame rate spėliodami labai realias, „apčiuopiamas“ priežastis. Be abejo, turime tenkinti mažylio sotumo, aplinkos temperatūros, sauso vystyklo poreikius, tačiau kūdikio ir jo artimiausio saugaus asmens, dažniausiai mamos, ryšys neapsiriboja vien minėtais dalykais. Kūdikis rimsta, kuomet jį supančioje aplinkoje yra jo emocijas „sutalpinantis“ asmuo, nebyliai savo supratinga šypsena ar kita mimika ir ramybe išreiškiantis, jog kad ir kokios dydžio bebūtų bėda, ji bus išspręsta. Kūdikis puikiai jaučia, kuomet šalia jo esantys suaugusieji nerimauja, ima blaškytis, praranda savitvardą, tuomet verksmas gali reikšti jau nebe tik diskomfortą, tačiau ir išgąstį, tapatinimąsi kartu su tėvais. Kūdikiui svarbu girdėti ramų balso tembrą, jausti ramų suaugusiojo širdies plakimą, ramius judesius. Kai kuriems kūdikiams padeda monotoniškas judėjimas, nešiojimas, stumdymas vežimėlyje ar sūpavimas lovelėje (be abejo, pajuntant mažylio ritmo poreikį, nepradedant kratyti ar siūbuoti pernelyg smarkiai).
Labai svarbus fenomenas, padedantis nurimti bei tyrimais įrodytas turintis teigiamą poveikį kūdikio raidai – nuogos odos lietimasis, vadinamasis „skin to skin“ kontaktas, kuomet nuogas mažylis liečiasi prie šiltos suaugusiojo krūtinės, ir taip pabūnama ilgesnį laiką. Norėtųsi paminėti ir nešiojimą, pakankamai ilgą kūdikio buvimą ant artimiausio asmens rankų ar jo glėbyje pagal amžių ir raidą pritaikytoje nešioklėje – net ir tuomet, kai jis ramus, neverkia. Mitas, jog kūdikis gali pernelyg priprasti, toks įsivyravęs, kad daugybė mažylių vien dėl jo praranda šią nuostabią galimybę augti taip, kaip augo jų protėviai, nuolat girdėdami raminantį mamos širdies plakimą bei stebėdami pasaulį ne iš lovelės ar gultuko, o tyrinėdami kartu su mama, jos krūtinės aukštyje judėdami jį supančioje aplinkoje.
Specialisto atsakymas suformuluotas remiantis trumpa informacija, kuri yra pateikta skaitytojų laiške. Jei vaiko elgesys ir savijauta kelia daugiau klausimų, rekomenduojama kreiptis dėl išsamesnio psichologo įvertinimo ir rekomendacijų.
***
Jeigu susiduriate su auklėjimo problemomis, sunkiai susitvarkote su vaikais – tai nereiškia, kad esate blogi tėvai. Jau vien tai, kad atsivertėte šį straipsnį, reiškia, jog nemanote, kad rykštė, pakeltas balsas ar grasinimas yra patys tinkamiausi vaikų auklėjimo būdai.
Tačiau auklėjime būna situacijų, kai be specialių žinių sunku priimti tinkamą sprendimą ar pasirinkti priemonę. Kviečiame nelaukti, kol problemos įsisenės – pasikonsultuokite su Asmens sveikatos klinikos specialistais, užduodami anoniminį klausimą portale lrytas.lt, įrašę jį į projekto „Auginu be rykštės“ skydelį (jį rasite po šiuo straipsniu).
Specialistų atsakymai ir patarimai pasirodys rubrikoje „Vaikai“.
