„Tėvai, saugokite vaikų gyvybes: plinta itin pavojingas žaidimas „Momo“ ir siaubo žaidimas „Granny“.
Mokykloje nustatyta atvejų, kad šiuos žaidimus žaidžia ir ... (nurodyta konkreti Vilniaus mokykla, – red.) mokiniai, turima žinių – ir pradinio ugdymo mokiniai.
Pastaruoju metu susirašinėjimo programėlėje „Whatsapp“ ir socialiniame tinkle „Facebook“ plinta savižudybes skatinantis žaidimas pavadinimu „Momo“.
Viskas prasidėjo, kai žaidimo dalyviams buvo duodamas iššūkis bendrauti su nežinomu asmeniu, pasivadinusiu Momo. Jie sulaukdavo agresyvių, žiaurių žinučių su baisias vaizdo įrašais ar nuotraukomis, žaidėjams buvo grasinama.
Tai antras pasaulinio masto žaidimas, skatinantis savęs žalojimą ir savižudybes po „Mėlynojo banginio“.
Prašome stebėti savo vaikus, kokius žaidimus jie žaidžia, kokiuose internetiniuose puslapiuose lankosi, kokius video įrašus stebi „Youtube“ ir/ar kitose platformose“, – rašoma portalo lrytas.lt redakciją pasiekusiame vienos mokyklos tėvams skirtame laiške.
Pasaulyje stebimas nuo vasaros
Vadinamasis „Momo iššūkis“ Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Europos šalyse fiksuojamas nuo šių metų liepos, kai kur – nuo rugpjūčio. Specialistai šio socialinių tinklų reiškinio nevadina nei žaidimu, nei iššūkiu, o specifine kibernetinių patyčių (persekiojimo ir žeminimo internete) forma.
Asmenims, feisbuke ar telefonu per „Whatsapp“ programėlę susisiekusiems su vartotoju, pasivadinusiu „Momo“, pateikiama serija pavojingų, absurdiškų užduočių, susijusių su savęs žalojimu, panašiai, kaip buvo 2016 m. iš Rusijos išplitusio „Mėlynojo banginio“ atveju.
Iš „žaidėjų“ reikalaujama pateikti įrodymus apie atliktas užduotis, filmuoti jų vykdymą, atsisakiusiems vykdyti užduotį – grasinama. Žinutės paprastai palydimos kraupiais, gąsdinančiais vaizdais.
Kraupokai atrodo ir pats „Momo“ skiriamasis ženklas – groteskiškas moters atvaizdas išsprogusiomis juodai apvestomis akimis ir paukščio kojomis.
Pats atvaizdas, kuris dabar siejamas su „Momo“, yra skulptūra „Motina paukštė“, sukurta 2016 m. Japonijos specialiųjų efektų kompanijos „Link Factory“ ir eksponuota Tokijo fetišų muziejuje.
Tik praėjus dvejiems metams atvaizdas buvo pradėtas naudoti feisbuko ir „Reddit“ vartotojų, kaip teigiama, pradėjusių nusikalstamą „iššūkį“. „Link Factory“ neigia bet kokias sąsajas su „Momo“.
Panika dėl „žaidimo“ kilo, su juo galimai susiejus keletą paauglių savižudybių kai kuriose pasaulio šalyse, tarp jų Kolumbijoje, Argentinoje, Indijoje bei Belgijoje.
Tiesa, su savižudybių atvejais dirbantys specialistai visuomet pabrėžia, kad šio veiksmo niekada negalima sieti su kažkokia konkrečia priežastimi. Savižudybė – ilgas procesas, kuriame susipina visas kompleksas įvairių įtakų, psichologinių bei socialinių problemų, kurių nevalia primityviai suvesti į vieną priežastį, nes tai būtų netiesa.
Lietuva: vaikai žino, mokytojai – ne?
Vilnietės Erikos (vardas pakeistas) dešimtmetė dukra prisipažino žinanti apie „Momo“: „Tai tokia moteris su vištos kojomis“. Klasės draugai, esą, irgi žino apie tokį „žaidimą“. Informaciją mergaitė surado per „Youtube“, žaisti minties nekilo. Vaikų, kurie žaistų ar pažinotų žaidžiančius, nepažįsta.
Nei mokytojai, nei mokyklos socialinė darbuotoja, dešimtmetės nuomone, apie „Momo“ nežino, nors apie „Mėlynąjį banginį“ mokykloje savo laiku buvo nemažai kalbama.
Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) direktorė Roma Vida Pivorienė teigė, kad jų tarnybos kol kas žinios apie „Momo“ nėra pasiekusios.
„Mėlynasis banginis“ Lietuvos mokyklose buvo „žaidžiamas“, tarnybos žiniomis, buvo vaikų, pasiekusių tam tikrą „lygį“, žinomi susižalojimo atvejai.
VPSC Savižudybių prevencijos biuro vedėjas Marius Strička patikino, kad biuro darbuotojai apie su „Momo“ susijusius atvejus Lietuvoje kol kas neturi informacijos. Nerimo ženklų nei iš atitinkamų tarnybų, nei iš psichiatrų nebuvo sulaukta.
„Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė sakė, kad per pastarąjį pusmetį, kuomet pasaulio šalyse fiksuojama „Momo“ veikla, Lietuvoje nėra stebima jokio paauglių savęs žalojimų padaugėjimų ar panikos išaugimo. Vaikų skambučių dėl „Momo“ „Vaikų linijos“ savanoriai nėra sulaukę.
Feisbuke – šimtai „Momo“
Kai užsienio pareigūnai pradėjo domėtis, kas slepiasi už „iššūkio“, dauguma per „Whatsapp“ platinamų „žaidimo“ telefono numerių rugsėjo mėnesį jau buvo neveikiantys.
Tuo tarpu feisbuke apstu paskyrų, pavadintų „Momo“, „Momo Momo“ ar „Momo Momo Momo“, visi su groteskiškais japoniškos moters paukštės atvaizdais. Suskaičiavus iki 500 tapo aišku, kad tai bergždžias darbas, tokių paskyrų – begalė iš pačių įvairiausių pasaulio šalių.
Kai kurios paskyros, matyt, siekiant daugiau solidumo, pavadintos „Momo Real“ (tikrasis „Momo“) arba pridėtas žodis „Challenge“ (iššūkis). Abejotina, kad už visų šių paskyrų slypi vaikus bauginti ir versti žudytis pasišovę iškrypėliai, tikėtina, kad nemaža dalis jų sukurta kaip pokštas.
Tarp visos gausos pavyko aptikti ir apie penketą lietuviškų „Momo“ paskyrų. Poros iš jų adresų laukelyje galima surasti paskyros savininko vardą ir pavardę. Iš negausaus draugų sąrašo galima spėti, kad tai – vaikas ar jaunesnio amžiaus paauglys.
Kai kuriose „Momo“ paskyrose nurodytos lietuviškos mokymosi įstaigos. Paskyroje „Momo Lietuvė“ po moters-paukštės atvaizdu galima netgi aptikti smagų dialogą: „Labas, Ingrida“, – „Aš ne Ingrida, aš Momo“.
Pasak užsienio ekspertų, kuriuos cituoja „The Sun“, dauguma vartotojų, naudojančių „Momo“ atvaizdą, yra visiškai tarpusavyje nesusiję ir kurdami anketas tiesiog siekia internete skleisti isteriją.
Vis dėlto pats isterijos buvimas kelia pagundą piktavaliams asmenims imituoti „Momo“ veiklą ir bandyti virtualioje erdvėje psichologiškai paveikti realius pažeidžiamus vaikus ir paauglius. Dėl to visi ekspertai sutaria, kad pats geriausias priešnuodis tiek šiam, tiek kitiems nusikalstamo pobūdžio „žaidimams“, kurių neabejotinai bus ir daugiau – mokyti vaikus bendrai apie saugumą internete.
Ne žaidimas, o nusikalstama veika
„Vaikų linijos“ psichologė J.S.Jasiulionė ragina tėvus nepulti į paniką ir daugiau bendrauti su savo vaikais, domėtis, kuo jie gyvena. „Momo“ – tiesiog dar viena proga prisiminti, kad internete yra ir visada bus pavojų, kurių mes nesukontroliuosim ir kurie vienaip ar kitaip gali pasiekti mūsų vaikus, todėl užuot draudę ir baudę turime kalbėtis ir juos tam paruošti.
– Ar „Vaikų liniją“ yra pasiekusios žinios apie vadinamąjį „žaidimą“ „Momo“?
– Kalbant apie „Vaikų linijos“ skambučius, mes neturime jokių konkrečių atvejų, susijusių su šia internetine veikla ir su šiuo personažu.
Bet dar tebėra pėdsakų nuo prieš porą metų buvusios „Mėlynojo banginio“ bangos. Savanoriai mini, kad vaikai kartais pasakoja apie panašias veiklas internete, kad kažkas rašinėja žinutes, siunčia bauginančius vaizdus, kalba apie savęs žalojimą ar savižudybę. Bet tikrai tai nėra reiškinys, šiuo metu paplitęs tarp Lietuvos vaikų.
– Ar per pastaruosius 3-6 mėnesius nebuvo stebimas savęs žalojimo atvejų ar kitų rodiklių, kurie galėtų kažką pavojingo signalizuoti, padaugėjimas?
– Ne, galiu drąsiai sakyti, kad mes šiuo metu nepastebime jokio padaugėjimo. Tačiau apskritai kalbant apie savižalą, pastarąjį penkmetį ar net septynerius metus pastebime, kad vaikai atviriau kalba apie tai, daugiau tuo dalinasi ir jų amžius šiek tiek jaunėja.
Jeigu prieš 10 metų kalbėdavome apie penkiolikmečius-šešiolikmečius, kurie dalijasi noru save sužaloti dėl to, kad išgyvena labai daug vidinio skausmo, tai dabartiniu metu susiduriame ir su dvylikamečiais-trylikamečiais ar net jaunesniais vaikais, kurie dalijasi tiek mintimis apie savęs žalojimą, tiek apie savižudybę.
– Kokios to priežastys? Ar vaikai tiesiog atviriau kalba, ar iš tiesų jiems iškilo daugiau grėsmių?
– Realiausias pavojus slypi žmogaus viduje. Vaikai ir paaugliai tikrai susiduria su įvairiais sunkumais, sunkiais jausmais, ir kartais, nesulaukę pagalbos savo artimoje aplinkoje, įvairiais kanalais ieško informacijos, kaip ištverti tuos sunkius jausmus.
Per pastarąjį dešimtmetį technologijos tapo įprasta kasdienybe, tad natūralu, kad internete, socialiniuose tinkluose vaikai ir paaugliai turi galimybę greičiau sužinoti apie tam tikrus kitų paauglių naudojamus būdus.
Kartais vaikai pasakoja: „Man buvo labai sunku, ir aš aptikau grupę, kur renkasi paaugliai, kurie jaučiasi panašiai, kaip aš, ir ten sužinojau, kad kai kas save žaloja. Tada pabandžiau pats“. Natūralu, kad lengvas informacijos pasiekiamumas prisideda prie kai kurių vaikų noro pabandyti save žaloti.
Bet pirminė priežastis tikrai yra ne technologijos. Priežastis – kad vaikams trūksta žinių, įgūdžių ir supratimo, kaip būti su tais sunkiais jausmais, kaip ir kur gauti palaikymą, kai jauti, kad tau labai sunku.
– „Mėlynojo banginio“ atvejis buvo gana plačiai pristatytas, sukėlė visuomenėje nemažą baimę. O kiek jis realiai paveikė Lietuvos vaikų gyvenimą, psichiką?
– „Mėlynojo banginio“ atveju buvo labai aiški žinia, kurią siuntėme ir vaikams: čia yra ne žaidimas, o nusikalstama veika. Niekas negali versti kito ką nors daryti sau.
Sulaukėme tikrai daug skambučių, vaikai buvo išsigandę, kalbėjo apie tai, kas yra „Mėlynasis banginis“, jiems atrodė, kad kai kurie vaikai yra į tai įsitraukę. Buvo stebimas išties ryškus padaugėjimas atvejų, kai vaikai kalba apie kažkokius internete sklindančius „baubus“.
Tačiau iš tiesų tai buvo labiau išviešinimo pasekmė, nei reali grėsmė. Vaikai dalinosi nerimu, jiems tikrai buvo baisu, kai kurie gal ir pajuokaudavo ta tema, apsimesdavo.
Daliai vaikų, kurie ir šiaip turėjo didelių emocinių sunkumų, kartais pagalvodavo apie savęs žalojimą, toks ažiotažas tapo stimulu ieškoti internete, kur yra tos vietos, kur renkasi panašūs į juos paaugliai. Vaikas ir taip turi sunkumų, išgirsta, kad kažkur internete yra kažkoks „Mėlynasis banginis“, ir pats lenda jo ieškoti, tikėdamasis, kad tai padės jam kažkaip palengvinti jo vidinę kančią.
– Ar tokie dalykai kelia pavojų visiems vaikams, ar tik tiems, kurie turi nemažų psichologinių, socialinių problemų? Ar tiesiog smalsaujantys vaikai taip pat rizikuoja?
– Vaikai nardo technologijose geriau už suaugusiuosius. Jeigu vienas pamatė kažką baisaus, bet, jo požiūriu, įspūdingo, jis norės tuo pasidalinti su kitais. Taip informacija labai lengvai plinta. Suaugusieji dažnai to nežino, bet turėtų visus šansus sužinoti, jeigu su vaikais daugiau kalbėtųsi. Be kontakto su vaikais daugelio dalykų negalim sužinoti.
Visais laikais, kiekvienoje kartoje vaikai prisigalvodavo tam tikrų bauginančių istorijų – šiurpių. Vaikystės, paauglystės amžiuje įdomu patyrinėti ribas, kiek aš galiu, kiek negaliu, ar aš leisiuosi į šitą šiurpę, ar ne.
Dabar kažkas šiurpinasi „Momo“, yra sukurtas ir kompiuterinis žaidimas, kaip anksčiau buvo sukurtas „Slenderman“ siaubo žaidimas, kur užduotys atliekamos pačiame kompiuteriniame žaidime ir neturi nieko bendra su realiu pasauliu.
Visi šitie šiurpūs dalykai savaip gali išgąsdinti bet kurį vaiką. Jautresni ima bijoti, kad tai tikrai gali būti realu, išsigąsta, kas bus, jeigu tas personažas jam parašys.
Visada atsiras interneto vartotojų, kurie pabandys ką nors paerzinti tokiu „žaidimu“ – pabandys užmegzti su kuo nors kontaktą, parašyti bauginančią žinutę, atsiųsti bauginantį vaizdelį. Natūralu, kad yra ir bus tokių „netikrų“ „Momo“ paskyrų, kol nepraeis ši banga.
Visada atsiras vartotojų, kurie norės tai išnaudoti savoms reikmėms – ar norėdami pajuokauti, ar kažką pagąsdinti, ar savo galią pademonstruoti. Kartais grėsmė, kai labai išviešinama, tampa daug didesnė, nei yra realiai.
Nereikia baimintis, kad vaikai apie tai sužino – kur kas svarbiau mokyti juos, kaip internete būti saugiai ir kaip elgtis, jeigu jie susiduria su kažkieno grasinančiu elgesiu, žmogumi, kuris verčia kažką daryti sakydamas, kad apie tave kažką sužinojo ir padarys tą ir tą, jeigu tu nepadarysi to ir ano.
Svarbiausia nuolat palaikyti kontaktą su vaikais – jeigu žino, į ką gali kreiptis pagalbos, jie tikrai kreipsis pagalbos. Tada galima užkirsti kelią įsibauginimui ar nemaloniai patirčiai internete.
– Ką tėvai turėtų sakyti vaikams, kad jie būtų saugūs internete?
– Pirmas patarimas tėvams – pasidomėti patiems. Bet domėtis ne „Momo“, o tuo, kaip kalbėtis su vaikais apie grėsmes internete. Tokios informacijos daug ir lietuvių kalba.
Antras patarimas – aiškiai vaikams (paaugliai jau savarankiškesni ir mažiau klauso tėvų patarimų, bet nuo tokių šiurpių labiau nukenčia mažesni vaikai, kuriems sudėtingiau visa tai kritiškai vertinti) pasakyti: jeigu kas nors verčia tave daryti tau nemalonius dalykus, tai nėra nei žaidimas, nei iššūkis. Tai yra netinkamas kito žmogaus elgesys. Tu būtinai turi apie tai papasakoti kam nors iš suaugusiųjų, nes čia iškyla grėsmė tau, tavo sveikatai ir tavo gerovei.
Taip pat labai svarbu kalbėtis su vaikais tiesiog apie tai, ką jie veikia internete, ką ten mato, kas jiems yra įdomu. Kalbėti be moralizavimo, be menkinimo („neturit ką veikti, žiūrit kažkokius filmukus“). Kai vaikai jaučia tokią suaugusiųjų nuostatą, jiems tikrai nesinori nieko pasakoti.
Juo labiau negalima barti vaikų už tai, kad jie susidūrė su tam tikromis grėsmėmis. Labai svarbu reaguoti kiek įmanoma ramiau ir suprasti, kad buvimas internete – tai tas pats, kaip ėjimas gatvėje nuo namų iki mokyklos. Ten irgi galima susidurti su įvairiais pavojais. Juk nebarsime vaiko kiekvieną kartą už tai, kad jį kažkas gatvėje užkalbino. Svarbu suprasti, kad tai – kasdienė veikla, ir reaguoti jautriai, be kaltinimų, be grasinimų ir be bausmių.
– Tėvai gali patys išsigąsti pamatę, kad jų vaikas žiūri baisius filmukus ar žaidžia kompiuterinį siaubo žaidimą. Kaip teisingai reaguoti į šių dienų vaikų šiurpes? Ar yra atvejų, kai reikia sunerimti?
– Sunerimti reikia tada, jeigu matom, kad vaikas labai įsibauginęs arba keičiasi jo elgesys, pavyzdžiui, iki šiol buvo labai ramus, o tapo labai nerimastingas, iki šiol kažką darė noriai, o dabar daro labai nenoriai. Tai reiškia, kad kažkas vyksta jo gyvenime ir su jo emociniu pasauliu, ir apie savo sunkumus jis pirmiausia signalizuoja per elgesį.
O jeigu vaikas tiesiog domisi tam tikrais dalykais, labai svarbu kalbėtis apie tai, kas jam įdomu, galbūt kartais įnešti tam tikrą kritinį požiūrį. Jeigu vaikui įdomu žaisti žaidimą iš siaubo žaidimų serijos, būtų labai vertinga tėvams kartais pabūti kartu, pasižiūrėti, kaip ten viskas vyksta, jeigu vaikas leidžia, ir kalbėtis, kas jam patinka tame žaidime, kas labiausiai užkabino, kas užkabino jo draugus. Ir tą daryti be jokios nuostatos, be jokio vertinimo, jokiu būdu nesakant, kad tai yra labai blogai, bandant suprasti, kur tas įdomumas.
Jeigu vaikas pernelyg įsitraukia į siaubo filmukų žiūrėjimą, žiūri kiekvieną dieną, negali atsitraukti, matom, kad dėl to pasikeičia vaiko elgesys, tada reikia kalbėtis, bandyti suprasti, kodėl jam tiek daug reikia tų šiurpių veiklų. Jeigu nežinom, kaip vaikui padėti, tada kreiptis pagalbos į specialistus. Iš tiesų būna, kad nuo tam tikrų emocinių sunkumų vaikai bando pabėgti į virtualų siaubų pasaulį.
Kad vaikas būtų saugus internete
Vilniaus PPT, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro, „Vaikų linijos“, VPSC Savižudybių prevencijos biuro specialistai, reaguodami į išplitusį „Mėlynojo banginio“ „žaidimą“, pateikė rekomendacijas tėvams, kurios puikiai tinka ir kitais galimai savęs žalojimą skatinančių kibernetinių patyčių atvejais.
Specialistai, dirbantys psichologinių krizių ir savižudybių prevencijos srityje, rekomenduoja:
* atkreipti dėmesį ir domėtis, su kuo vaikas bendrauja internete ir socialiniuose tinkluose, stebėti vaiko socialinių tinklų paskyras ir grupes, kuriose jis yra užsiregistravęs;
* atkreipti dėmesį ir domėtis, kokią medžiagą vaikas viešina internete;
* pagal galimybes, nustatyti „tėvų kontrolės“ funkcijas visuose vaiko naudojamuose įrenginiuose;
* stebėti vaiko psichologinę būseną;
* stebėti ar odos paviršiuje nėra įvairių formų pjautinių pažeidimų;
* atkreipti dėmesį, kad laiku (ar net anksčiau nei įprastai) nuėjęs miegoti, vaikas ryte sunkiai keliasi, atrodo nepailsėjęs;
* atkreipti dėmesį į vaiko piešinius ir išsaugotas nuotraukas;
* kilus įtarimui, kad vaikas save žaloja, kreipkitės pagalbos į mokyklos psichologą, socialinį pedagogą ar psichikos sveikatos centruose dirbančius specialistus – psichologą, psichiatrą.
Naudinga informacija apie saugų vaikų buvimą internete:
Programėlė tėvams „Google Family Link“
