1989 m. lapkričio 20 d. priimta konvencija – išsamiausias kada nors sudarytas vaiko teisių dokumentas. Taip pat ji plačiausiai pasaulyje pripažinta žmogaus teisių sutartis – ją ratifikavusios 192 pasaulio šalys. Lietuvos Respublikos Seimas konvenciją ratifikavo 1995 m. liepos 3 d.
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga kartu su Seimo Žmogaus teisių komitetu organizavo konferenciją „Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai vaikams – ar pastebime pažangą?“ Renginio tikslas – priminti JT Vaiko teisių konvencijos reikšmę, atkreipti dėmesį į valstybės prisiimtus įsipareigojimus vaikams ir vaiko teisių padėtį Lietuvoje.
Investicijos į vaikus atsiperka
Įžanginį žodį tarusi Seimo Žmogaus teisių komiteto narė Viktorija Čmilytė-Nielsen priminė, kad JT Vaiko teisių konvencija įtvirtino pagrindinius teisinius ir moralinius vaiko teisių standartus, o juos įgyvendinti įpareigojo valstybes nares ir suaugusius visuomenės narius. „Mums, politikams, tenka sudėtingas uždavinys užtikrinti ir prižiūrėti visas šias teises“, – kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen. Vardydama svarbiausias vaiko teisių problemas ji pabrėžė, kad valstybės dėmesio laiku nesulaukia specialiųjų poreikių turintys vaikai, minėjo, kad nėra tokiems vaikams pritaikytų ankstyvojo ugdymo programų, todėl jie atsiduria diskriminacinėje situacijoje. Politikė akcentavo, kad tarptautinius įsipareigojimus būtina vykdyti ir kad tai pirmiausia reikalinga mums patiems, ateities visuomenei.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė patikino, kad ši konferencija nebuvo organizuota reaguojant į pastaruosius įvykius, susijusius su Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo taikymu. „Vaiko teisės negyvena nuo vienos krizės iki kitos, vaiko teisės egzistuoja visada, vaikų problemos ir klausimai sprendžiami kiekvieną dieną“, – sakė kontrolierė.
E. Žiobienė pabrėžė, kad ratifikuota Vaiko teisių konvencija tapo Lietuvos teisinės sistemos dalimi, be to, vaiko teisės įtvirtintos ir kituose tokiuose žmogaus teisių dokumentuose kaip Neįgaliųjų teisių konvencija, bet, jos nuomone, konvencijos esmė iki galo Lietuvoje nesuvokta.
Kontrolierė citavo konvencijoje pateiktas nuostatas: „Valstybės turi gerbti ir garantuoti vaikui priklausančias teises“; „Valstybės narės imasi visų reikiamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms teisėms įgyvendinti. Ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms teisėms įgyvendinti valstybės dalyvės panaudoja kiek įmanoma daugiau savo turimų išteklių“. Pasak E. Žiobienės, remiantis konvencija, valstybės biudžetas turėtų būti orientuotas į vaiką, bet taip nėra – į kurią sritį pažiūrėsi, visur yra kliuvinių. „Kviečiu investuoti į vaikus“, – baigdama į Seimą kreipėsi vaiko teisių apsaugos kontrolierė.
Būtina kurti paslaugas šeimoms
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, JT specialusis pranešėjas teisei į sveikatą prof. dr. Dainius Pūras Vaiko teisių konvenciją pavadino kryptį rodančiu kompasu. Pranešėjas pabrėžė, kad apie konvenciją reikia kalbėti, nes dažnai pamirštama ir konvencijos raidė, ir dvasia, o kliūtys, grėsmės ir nesėkmės susijusios su jos principų nevykdymu.
Jo teigimu, didžiausia sveikatos srities problema šiuo metu yra psichinė sveikata. „Pribrendo poreikis iš esmės keisti investicijų į vaikų psichikos sveikatą kokybę, kiekybę ir kryptį“, – sakė profesorius. Esamą situaciją, kai psichikos sutrikimai gydomi tik psichotropiniais vaistais, jis pavadino „prastos psichikos sveikatos epidemija“ ir pareiškė, kad šalyje psichosocialinė intervencija, psichologinė pagalba vaikams ir jų tėvams neprieinama arba prieinama tik turintiems pinigų.
D. Pūras vardijo dažniausiai pasitaikančius vaikų psichikos ir raidos sutrikimus: dėmesio trūkumo ir aktyvumo, autizmo spektro, emocijų ir intelekto sutrikimai, depresija. Profesorius konstatavo, kad tokių sutrikimų turinčius vaikus auginantys tėvai negauna pagalbos, todėl būtinas proveržis vaiko teisių srityje sukuriant šeimoms reikalingas paslaugas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, kalbėjęs apie vaiko teisių apsaugos reformą, apgailestavo, kad paslaugos neįgalius vaikus turinčioms šeimoms kuriamos daug sunkiau negu norėtųsi. „Kai kalbam apie negalias, paslaugų spektras turi būtų įvairus, bet savivaldybėse nėra net bazinių paslaugų“, – sakė ministras. Jis pabrėžė, kad už socialinių paslaugų plėtrą atsakingos savivaldybės, nes jos geriausiai žino, kokių paslaugų reikia jų gyventojams.
Pažeidžiamos negalią turinčių vaikų teisės
JT Neįgaliųjų teisių komiteto narys, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Ruškus aptarė negalią turinčių vaikų teises JT Neįgaliųjų teisių konvencijos perspektyvoje. Jis apgailestavo, kad įvairiuose forumuose negalią turinčių žmonių, taip pat ir vaikų, teisių klausimai dažniausiai lieka užribyje.
Profesorius informavo, kad neseniai sukurta bendra JT Neįgaliųjų teisių ir JT Vaiko teisių komitetų darbo grupė, rengsianti dokumentą dėl negalią turinčių vaikų teisių pažeidimų, dokumente bus pateiktos ir rekomendacijos. „Tiesa, toli eiti nereikia, žmogaus teisių ir vaiko teisių standartus turime, bet kiekvieną kartą turime prie jų grįžti, nes jie įgyvendinami labai sunkiai“, – pabrėžė J. Ruškus.
Jis pateikė du konkrečius pavyzdžius. Pirmasis – Niujorke gyvenantis berniukas Matas, turintis Dauno sindromą. „Jis yra lietuvis, jis myli Lietuvą, jis yra žmogus, bet Lietuvoje švietimo įstaigos jam buvo uždarytos, – pasakojo J. Ruškus. – Matas mėgsta sportuoti, bet vaikų sporto klubai jam taip pat buvo uždaryti. Buvo pasakyta: nėra sąlygų, neturime specialistų, negalime, nemokame. Kai tėvai Matą nuvedė į bendrojo ugdymo mokyklą Niujorke, jis buvo priimtas iš karto, be to, šeimos buvo paklausta, ką mokykla gali padaryti, kad jų vaikas, mokydamasis su visais, jaustųsi kuo geriau.“
Kitas profesoriaus pateiktas pavyzdys – Neįgaliųjų teisių komiteto nario Roberto Martino, turinčio intelekto negalią, istorija. Visą vaikystę ir jaunystę praleidęs globos institucijose, patyręs labai daug smurto, R. Martinas sugebėjo išsiveržti iš prievartos ir globos rato ir šiandien yra pasaulyje žinomas intelekto negalią turinčių žmonių teisių gynėjas.
„Neįgaliųjų teisių konvencija ratifikuota tik 2010 metais. Iki tol negalią turinčių žmonių diskriminacija buvo laikoma norma. Ir šiandien dar norma, kad intelekto negalią turintys, autistiški, kompleksinių negalių ar regos sutrikimų turintys vaikai ir kurtieji mokosi atskirai. Tai yra norma. Normalu nuvertinti jų gebėjimus, pasakyti, kad jie nieko negalės, nieko nesugebės. Roberto Martino gebėjimai daugybę kartų buvo nuvertinti. Šiandien jis puikus ir labai veiksmingas JT Neįgaliųjų teisių komiteto ekspertas“, – kalbėjo J. Ruškus.
Profesoriaus teigimu, iki šiol paplitęs ne tik neįgalių žmonių atskyrimas, bet ir žeminantis nuolatinis sutrikimo akcentavimas, gailesčiu grįstas požiūris į juos, niekinanti terminologija ir kt. „Neįgaliųjų teisių konvencija aiškina, kaip reikia suprasti negalią turinčių žmonių, įskaitant vaikus, teises. Valstybių pareiga yra apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti šių asmenų prigimtinį orumą. Čia yra pradžia ir pabaiga, alfa ir omega – visi turi orumą, įskaitant ir tuos, kurie teisiškai pavadinti neveiksniais, net ir tuos, kurie, manoma, nesugeba gyventi bendruomenėje. Nepaisant to, jiems nesuteikiama reikiama pagalba, jie uždaromi ir atskiriami nuo visų. Konvencija sako: visi be išimties“, – pabrėžė pranešėjas.
J. Ruškus priminė ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principą: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Nėra pasakyta, kad išskyrus žmones, turinčius psichikos sutrikimų, arba tuos, kurie nesugeba kažko daryti. Ne, visi. Tai moralinis principas. Labai svarbu tai matyti.“
Kas yra gera mokykla?
Konferencijos dalyviams buvo įdomu pasiklausyti Šiaulių rajono Aukštelkės mokyklos-daugiafunkcio centro direktoriaus Vaido Bacio pasakojimo apie mokykloje įgyvendinamą įtraukųjį ugdymą.
Pasak direktoriaus, viskas prasidėjo nuo fizinę negalią turinčio berniuko, kuris norėjo mokytis Aukštelkės mokykloje. „Norėjosi jam pasakyti: mes tau nepritaikyti, rinkis kitą mokyklą“, – prisipažino direktorius. Vis dėlto berniukas į mokyklą buvo priimtas. „Bendradarbiavom su mama, su tos klasės tėvais, ir man atsivėrė, kas yra įtrauktis“, – sakė V. Bacys.
Aukštelkės mokykloje, kurioje šiuo metu mokosi pusantro šimto vaikų, pasak direktoriaus, yra įvairovė – yra ir negalią turinčių vaikų, ir vaikų iš vaikų namų, ir grįžusių iš užsienio. Mokykloje įgyvendinami tokie įtraukiojo ugdymo principai kaip skirtingas tempas, mokymasis pagal savo galimybes ir pan.
„Kai atsiras direktorių, kurie sakys: aš didžiuojuosi, kad esame įtraukiojo ugdymo mokykla, kai tai taps mada ir nusiris per Lietuvą, įtraukusis ugdymas taps norma ir bus gėda pasakyti, kad nesudarau sąlygų kitokiam vaikui. Tada Lietuvoje bus įgyvendinta gerosios mokyklos koncepcija“, – tokiais žodžiais savo pranešimą baigė V. Bacys.
