Per muziką gauname džiaugsmo
Muzikinius užsiėmimus neįgaliems vaikams Nadežda veda jau devyneri metai. Muzikos terapija ją sudomino dar studijų Muzikos akademijoje metais. „Grodama fortepijonu ar dainuodama jaučiau, kad muzika paliečia žmonių emocijas ir veikia ne tik nuotaiką, bet ir sveikatą“, – sako ji. Pradėjusi gilintis į gydomąjį muzikos poveikį ir sužinojusi, kad užsienio šalyse muzikos terapija taikoma gydant įvairius sutrikimus, ji apsisprendė tęsti studijas Lietuvos edukologijos universitete, vėliau – Vilniaus universitete. Baigusi magistrantūrą Nadežda tapo kvalifikuota muzikos terapeute. Pirmuosius užsiėmimus vaikams, sergantiems cerebriniu paralyžiumi, vedė Vilniaus „Vilties“ specialiojoje mokykloje-daugiafunkciame centre.
Dirbdama Nadežda atliko tyrimą, kaip muzikos terapija veikia santykius šeimose, auginančiose cerebriniu paralyžiumi sergančius vaikus. „Gimus neįgaliam vaikui visa šeima išgyvena sunkų laiką, dėl vaiko negebėjimo judėti, kalbėti ir kitų problemų sutrinka vaiko ir tėvų ryšys, todėl pamaniau, kad užsiėmimuose drauge su vaikais turi dalyvauti ir jų tėvai“, – pasakoja muzikos terapeutė ir prisipažįsta norėjusi sukurti pasitikėjimo lauką tarp tėvų, vaikų ir muzikos terapeuto. Vis dėlto pirmiausia teko padirbėti tik su vaikais.
Pirmojoje Nadeždos grupėje buvo 6 vaikai. Ji žinojo, kad jie negali normaliai judėti, tad stengėsi parinkti tokias veiklas, kad judintis reikėtų kuo mažiau, o instrumentais vaikai galėtų pagroti pagal savo galimybes. „Iki šiol atsimenu tą vaikų džiugesį, kuris netruko apimti ir mane. Jie ne tik klausėsi muzikos, jie atsipalaidavo ir tiesiog jautėsi laimingi.“
Vėliau Nadežda jau dirbo su keliomis Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro klasėmis. „Kūriau savo autorinę darbo metodiką, bet kartu jungiau daugelyje senas tradicijas turinčių mokyklų naudojamus muzikos terapijos principus“, – aiškina muzikos terapeutė. Didelį dėmesį Nadežda skyrė vaiko muzikiniam kalbinimui. Muzikinis kalbinimas artimas žaidimui, tai ypač tinkama bendravimo, ryšio užmezgimo su neįgaliais vaikais forma. Per tokį užsiėmimą terapeuto ir tėvų žvilgsnis nukreipiamas į vaiką ir laukiama jo atsako. Taip sukuriamas dialogas, o vaikas jaučia, kad kalbina būtent jį, stengiasi būti dėmesingas, aktyvesnis, ima labiau pasitikėti savimi. Na, kad ir perbraukti pirštais gitaros stygas. Pirma perbraukia mama, o paskui vaikas.
Pauliukas nurimsta tik išgirdęs muziką
Užsiėmime, vykusiame Vainiūno namuose, dalyvavo šešiamečio Pauliuko mama Daiva Dovydaitienė. Pauliukui – sunkaus laipsnio cerebrinis paralyžius. Mama pasakojo, kad gimęs berniukas atrodė kuo sveikiausias. Medikai net neįtarė, kad jis turi sunkią negalią. Mama vis pastebėdavo, kad vaikui ne viskas gerai, bet medikai tik numodavo ranka – esą ši išsigalvoja. Vis dėlto pusės metų Pauliukas ne tik nesėdėjo, bet ir nenulaikė galvutės, galiausiai medikai atliko tyrimus ir vaikui diagnozavo sunkaus laipsnio cerebrinį paralyžių. Pauliukas nevaldo kojų, savarankiškai nesėdi, tačiau lanko baseiną, su juo dirba kineziterapeutas.
Ypatingą vaidmenį berniuko gyvenime vaidina ir muzika. „Paulius labai neramus, jį nuramina tik muzika“, – sako mama. Kai tėvai nori, kad sūnelis pabūtų ramus, uždeda jam ausines ir jis klausosi mėgstamų dainelių. Nadeždos vedami užsiėmimai berniukui labai patikdavo jau prieš dvejus metus. Nadežda priduria, kad Pauliukui labai svarbu, jog drauge užsiėmimuose dalyvavo ir tėvai. Vaikas tai išreikšdavo nuolat atsisukdamas ir įsitikindamas, kad jie yra ir jį palaiko.
„Stebėjau, kaip per kiekvieną užsiėmimą berniukas vis labiau atsipalaiduoja ir pradeda domėtis aplinka. Per dešimtą užsiėmimą pradėjo šypsotis kalbinamas, pats prašė toliau dainuoti, – darbo patirtimi dalijasi Nadežda ir prisimena, kad į muzikinį kalbinimą berniukas palankiai sureagavo jau per trečią užsiėmimą. – Paulius siekė akių kontakto ir jam patiko klausytis muzikos, kurią atliko tėtis. Mačiau, kaip berniukas vis labiau pradėjo pasitikėti aplinka ir siekė išreikšti savo norus.“ Pasak jos, svarbiausia, kad per muzikos terapijos užsiėmimą užsimezgė artimas ryšys su tėvais, kuris gerai veikė vaiko savijautą, žadino jo smalsumą.
„Muzikos terapijos užsiėmimai buvo naudingi visai šeimai. Tėvai su vaiku apsikeitė emocijomis, suaktyvėjo tarpusavio bendravimas ir, nors berniukas turi kalbos sutrikimą, per užsiėmimus jo bendravimas gestais, judesiais, šypsena reiškėsi labai aktyviai“, – aiškina pastebėtus teigiamus pokyčius muzikos terapeutė.
Pauliuko mama dar priduria, kad auginant neįgalų vaiką labai svarbu neužsidaryti, visur drauge su juo dalyvauti. Ji pasiruošusi toliau drauge su sūneliu lankyti muzikos terapijos užsiėmimus ir visus kitus, apie kurios tik sužinos. Paulius dar turi jaunesnius brolį ir sesę. Jie visi kartu mėgsta klausytis dainų įrašų, žiūrėti filmukus. Paulius savo mimika pasako, kokios muzikos nori, jo brolis ir sesė vis geriau ir geriau ima jį suprasti. Mama sako, kad netgi svarsto galimybę į muzikos terapijos užsiėmimus ateiti su visa šeima.
Nadežda dar papasakoja apie trejų metukų Anelę, kuri muzikos terapijos užsiėmimuose dalyvavo su mama. „Mergaitė serga sunkia liga – Reto sindromu, pati nesėdi, nevaikšto, turi kitų sutrikimų. Per muzikos užsiėmimus ji sėdėdavo mamai ant kelių. Mačiau, kad mergaitė džiaugėsi galėdama būti su mama. Jausdamasi saugi drąsiai domėjosi aplinka, o norėdama kuo nors pasidalinti su mama ar tikėdamasi palaikymo, stengėsi pagauti jos žvilgsnį. Džiaugiausi, kad mergaitė pagal savo galimybes galėjo atsiskleisti ir muzikos padedama lavinti savo komunikacinius gebėjimus. Mama ir dukra gavo naujų, prasmingų patirčių“, – savo prasmingo darbo rezultatais džiaugiasi Nadežda.
Muzika išmokė susikaupti
Oskaro mama Anastasija Rein sako, kad jos aštuonmetis sūnus, turintis širdies ydą ir daug kitų negalių, muzikos terapijos užsiėmimus pradėjo lankyti būdamas keturių mėnesių. „Manau, kad radome patį geriausią būdą padėti savo sūnui. Muzikos terapija berniuką išmokė ilgiau susikaupti, nes buvo be galo sunku išlaikyti jo dėmesį. Kažkas sugroja, ir Oskaras sureaguoja. Iš pradžių klausėsi vos 10 sekundžių, paskui – ilgiau. Po truputį sūnus išmoko susikaupti ir dabar lanko mokyklą. Mokosi antroje klasėje pagal specialią programą, bet jam tai didžiulis pasiekimas“, – džiaugiasi mama.
Metukų ir keturių mėnesių Ignas turi ir cerebrinį paralyžių, ir smegenų vystymosi ydą. Jo mama Vaida Survilė sako, kad pamačiusi skelbimą apie rengiamus muzikos terapijos užsiėmimus vaikams, sergantiems cerebriniu paralyžiumi, labai apsidžiaugė. „Panašius lankėme tik Vaiko raidos centre, sūneliui ten labai patiko, tad labai noriai tęsiame šią terapiją. Man svarbu, kad vaikas gautų kuo daugiau gerų emocijų. Nežinau, kaip toliau vystysis įgimtos vaiko negalios, bet dabar norim jam duoti viską, ką tik galima“, – viltingai kalba moteris.
Atsisveikiname pažadėję susitikti, o Nadežda priduria, kad vaikų vystymuisi labai svarbus emocinis ryšys su tėvais, ir džiaugiasi aktyviais tėveliais. „Žaviuosi savo mažais ir dideliais mokinukais. Visi judame į priekį, nors ir mažais žingsneliais“, – džiaugiasi optimizmo kupina ir pasiruošusi kantriai darbuotis muzikos terapeutė.
Nadežda visus kviečia pasiklausyti pranešimo „Muzikos terapijos poveikis vaikų ir tėvų tarpusavio santykiams“, kurį skaitys „Litexpo“ vyksiančioje „Laimingos šeimos akademijoje“ lapkričio 24 d. (šeštadienį), 15 val., o šeimas, auginančias cerebriniu paralyžiumi sergančius vaikus, kviečia prisijungti į vedamus muzikos terapijos užsiėmimus, užsiregistravus www.muzikairterapija.lt.
