Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namus Technikos gatvėje žino dažnas kaunietis – aukštą geltonų plytų pastatą juosia 6 metrų aukščio tvora, apimanti didžiulę teritoriją. 1968-aisiais pastatytą pastatą iš pradžių buvo planuota naudoti kaip darbininkų bendrabutį, bet vėliau nuspręsta įrengti Kauno auklėjamojo darbo koloniją, kurioje laisvės atėmimo bausmę atliks vyriškosios lyties nepilnamečiai.
Didžiulė tvora, sargybinių bokšteliai (nors juose jau niekas nestovi), langai su grotomis – nesunku suprasti, kad bausmę čia atlieka nuteistieji.
Pagal įstatymą jaunuolius galima laikyti iki 24 metų, bet nusikaltimą jie turi būti padarę būdami 14–18 metų. Vaikinas, dar atliekantis bausmę, kai jam sukanka 18 metų, turi apsispręsti, ar nori bausmę iki galo atlikti čia, ar išvažiuoti į suaugusiųjų pataisos namus.
Nusikaltusieji yra skirstomi į grupes ir pagal nusikaltimų sunkumą, o esantys izoliatoriuje mokosi atskirai nuo pataisos namų auklėtinių.
Visuose trijuose skyriuose yra apie 100 jaunuolių. Jų skaičius nuolat kinta, o pusė jų jau yra sulaukę pilnametystės.
Išėję į laisvę žada emigruoti
Kol jaunesniems nuteistiesiems pataisos namuose dar vyko pamokos, laisvalaikio kambaryje sutikome jau pilnametystės sulaukusius jaunuolius. Jie čia gali kalėti iki 24-erių. Nors, sulaukus pilnametystės, galima pasiprašyti būti perkeltiems į suaugusiųjų kalėjimą, dabar taip elgiasi vienetai – tie, kurių suaugusiųjų kalėjimuose laukia šeimos nariai, draugai.
Prie įskilusio lango stoviniuojantys treningus dėvintys jaunuoliai domisi, kas čia atvyko. „Filmuojat kažką? Kokiai televizijai?“ – klausia vienas jų. Tuo metu mes jų pasiteiraujame, kaip jie leidžia laisvalaikį.
„Yra televizorius, kompiuteris su žaidimo pulteliais. Viską žaidžiam: futbolą, krepšinį, šaudykles. Pavakariais su auklėtojomis žaidžiame tinklinį, krepšinį. Galime eiti ir piešti, ir lankyti informatikos būrelį. Dar čia yra mokykla. Va, po pietų eisim lapų šluoti, nes prikritę, kiti darys rudenio šventei visokius darbelius. O po vakarienės – į kambarius arba į šį laisvalaikio kambarį. Televizorių galima žiūrėti iki 21:30“, – paaiškina 19-metis Andrius (vardas pakeistas – LRT.lt).
Iš pirmo žvilgsnio sąlygos gyventi jaunuoliams čia neatrodo itin prastos, išskyrus tai, kad langus įrėmina grotos. Ant spintelių pridėta žaislų, televizorius rodo pagrindinius kanalus. „Normaliai čia yra, sąlygos tikrai geros. Esu pas pilnamečius sėdėjęs. Nesilaikiau lygtinio paleidimo, patekau į Šiaulius. Ten kameros labai mažos, dviaukštės lovos, labai drėgna, langai išdaužyti, žiemą labai šalta“, – prisimena klaipėdietis Andrius, šiuose pataisos namuose atsidūręs už plėšimus.
„Kodėl pradėjau vogti? Nebuvo taip, kad šeimoje trūktų pinigų, nebūtų, ko valgyti. Grįždavau namo ir visą laiką pavalgyti būdavo. Tiesiog su draugais norėjom linksmiau pagyventi“, – prisimena Andrius.
Šalia stoviniuojantis, bet ne toks kalbus Tomas – Andriaus likimo draugas, čia dviem metams atsidūręs taip pat už plėšimus. „Girtas prisivogiau. Tada man buvo 16. Liko sėdėti devynis mėnesius, laukiu, kol paleis. Važiuosiu į užsienį. Giminės visi išvažiavo, nieko Lietuvoje neliko. Tik motina ir brolis, bet irgi žada išvažiuoti, laukia, kol aš išeisiu“, – kalba Tomas.
Tuo metu 20-metis Marius šioje įstaigoje jau ketverius metus. Ir atsidūrė ne dėl to, kad ką nors apiplėšė, jo padarytas nusikaltimas – žmogžudystė: „Skyrė 8,5 metų. Vėliau prašysiu, kad paleistų lygtinai. Porą metų dar pasėdėsiu ir parašysiu prašymą. Į suaugusiųjų kalėjimą nenoriu, nelabai gerai ten. Čia gerai, tai ir būsiu.“
„Daug kas sako, kad ten gyvenimą galima susigadinti, – priduria Andrius. – Čia tikrai geriau: nei kaifas nevaikšto, niekas. O ten gali nuo vienos dozės užsiversti.“
Marius neslepia – kai čia atsidūrė, buvo sunku psichologiškai. Dar sunkiau buvo tardymo izoliatoriuje, kuriame esą mąstė ir apie norą prieš save pakelti ranką.
„Nusižudyti norėjau. Sėdėjau ten su vienu, tai kai pasakė, kad gausiu 8 metus, buvo daug streso...“ – prisimena Marius. Negana to, kad čia jam skirta praleisti aštuonerius metus, jis dar turės nužudyto asmens artimiesiems atlyginti žalą – sumokėti 90 tūkst. eurų. Pasiteiravus, ką ketina veikti išėjęs, atsako trumpai – dirbti.
„Aš žadu važiuoti pas sesę į Vokietiją. Susiskambinu su artimaisiais. Ne visi turi su kuo iš laisvės bendrauti, yra ir iš vaikų namų. Jiems čia sunkiau, nors gauna 3 tūkst. eurų paramą, kai sulaukia pilnametystės“, – pasakoja Andrius.
Bando pažaboti subkultūrą
Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktorius Vytautas Lamauskas atvirai pripažįsta, kad, atėjus dirbti į šiuos pataisos namus, subkultūra jam parodė tikrąjį veidą – 2016-ųjų spalį iš pataisos namų pabėgo trys nepilnamečiai, vėliau visi buvo surasti. Buvo ir parodomųjų akcijų „nieko mums nepadarysite“. Santvarka, grįsta baime ir smurtu, čia buvo įsišaknijusi ir tik pamatęs ją iš labai arti V. Lamauskas suprato, kad būtent subkultūra yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės iš įkalinimo įstaigų išeina nepasikeitę, o dažnai netgi sužvėrėję.
„Kai susidūriau su subkultūra, man kiekviena diena buvo stresas, nežinojau, ką jos organizatoriai pasiūlys tą dieną: ar tai bus kažkoks masinis nepasitenkinimas, ar kažkokio vieno žmogaus išsišokimas, ar vėl nauja sumušta auka. Nors tuometėse ataskaitose buvo įrašyta, kad subkultūros neegzistuoja, iš karto sakiau – ką čia bandote apgaudinėti?“ – LRT.lt pasakoja nepilnamečių kalinimo įstaigos direktorius.
V. Lamauskas padalijo subkultūrą į dvi dalis. „Taisyklės, kurių laikomasi (pavyzdžiui, nesėdėk prie vieno stalo su kitos kastos žmogumi, nesidalink kažkuo ir panašūs dalykai) ir kurios nesukelia jokių pasekmių, yra tiesiog išsidalinimas, vykstantis ir mokyklose – su tavim draugausiu, su tavim – ne.
Kita dalis – pasekmės, gimstančios iš šitos jėgos, t. y. turto prievartavimas, galimi lytiniai nusikaltimai, tyčiojimasis iš žmogaus pažeidžiant jo orumą. Jeigu jie nori laikytis tų taisyklių, kurios nesukelia pasekmių, tegu laikosi, bet pamatę, kad daromas nusikaltimas, mes atitinkamai reaguojame“, – LRT.lt pasakoja direktorius.
Kad tvarka atėjus dirbti naujam direktoriui gerokai pasikeitė, patvirtina ir kalbinti jaunuoliai.
„Dabar ir piktybiškų vaikų nėra. Kai sėdėjau 2016-aisias, buvo „viršus“, tokia tvarka. Tada negalėdavai kelti galvos, nes sumušdavo trise ar penkiese“, – pasakoja vaikinai. „Kai sėdėjau, atėjo viercho dūchas ir mane laistytuvu aplaistė. Susimušėm, ir paskui pakilau į viršų. Dabar nėra čia tokių dalykų“, – pasakoja Andrius.
Pasak Andriaus, ankstesnė valdžia esą net nebendraudavo su jaunuoliais, neateidavo į izoliatorių. „Šitas direktorius toks rūpestingesnis – ateina, paklausia, kaip sekasi. Ir parų anksčiau nelabai išleisdavo (pabūti su artimaisiais laisvėje – LRT.lt). Kas tris mėnesius galėdavai trims paroms išeiti. O dabar kartais nuveža ir į „Žalgirio“ varžybas, ir su popiežiumi buvome susitikti“, – pasakoja vaikinai.
Nors kastų „vaikų kalėjime“ esą nebeliko, tačiau dar klausiama, iš kokio miesto nuteistieji pateko. „Dabar mažai klaipėdiečių yra. Būtų daugiau... Kodėl jie kieti? Nes „žuvėdros“! – juokiasi Andrius. – Panevėžiečius vadina „čeburėkais“. Kauniečiai tai „kavenskai“, anksčiau vadindavo bajorais. O vilniečiai? „Portugalai“!
Andrius sako galintis papasakoti apie Pravieniškes: „Mano draugas vienas su bachūrais yra sėdėjęs. Jo „nešildė“ (pinigų neturėjo – LRT.lt), tai ėjo dūchaut. Ir kiti kastos gaidžiai nieko jam negalėdavo pasakyt, nes jis buvo bachūrų dūchas. Pasakodavo, kad kai bachūrai praeina, tai gaidžiai net prie sienos prisiglaudžia. Ten tikrai blogiau yra, o čia lengviau – niekas nesisuka čia, niekas nedūchauja.“
Vaikinai pasakoja, kad yra buvę ir pusiaukelės namuose, kuriuos patys vadina „centriuku“. „Visur mes pabuvom. Net ir kitoje gatvės pusėje buvom, bet prisidirbom. Rūkėm, todėl teko čia grįžti. Negalima rūkyti, gyvename pagal reikalavimus nepilnamečiams“, – paaiškina nuteistieji.
Su vaikais stengiasi nesipykti
Pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistė, kalinčiųjų vadinama tiesiog auklėtoja, R. Guseinovaitė pasakoja, kad studijavo socialinę pedagogiką ir praktiką nusprendė atlikti būtent šioje įstaigoje.
„Man labai patiko ir pasiūlė pasilikti. Aš labai stengiausi dirbti. Visų pirma dirbau dienos centre, vėliau mokykloje. Ir galiausiai nusprendžiau, kad noriu dirbti būtent čia. Iš pradžių nenorėjo manęs čia leisti, nes pavojinga, bet sakiau, kad pati atsakau už savo sveikatą ir tikrai noriu. Parašiau motyvacinį laišką, atlikus praktiką sakė, kad jei noriu – galiu pasilikti, nes tokių darbuotojų trūksta“, – darbo pradžią prisimena R. Guseinovaitė, dirbanti čia jau šešerius metus.
Mergina neslepia – šiame darbe yra pavojų, tačiau laikui bėgant supranti darbo specifiką. „Galvojau, ar eiti į policiją. Bet labai džiaugiuosi, kad pasirinkau šią darbovietę, nes policijoje gauni iškvietimą ir nežinai, kur nuvažiuosi ir ko tikėtis. Čia su vaikais būnu 8 valandas per dieną, kartais dirbame ir viršvalandžius, taigi beveik su jais gyvenu. Aš kiekvieną jų žinau, žinau visas istorijas“, – LRT.lt pasakoja R. Guseinovaitė.
Svarbiausia šiame darbe, pasak R. Guseinovaitės, – nenumenkinti nuteistųjų: „Administracija kiekvieną trečiadienį su jais žaidžia futbolą, krepšinį, kartais – tinklinį. Anksčiau to niekada nebūdavo. Susėdę su vaikais geriame arbatą, kavą. Kiekvieną jų žinau, jie daug apie mus žino. Svarbiausia jų neišduoti, jiems padėti. Jei juos pavesi, pameluosi – prarasi pasitikėjimą. Su vaikais stengiuosi nesipykti, nes jie irgi žmonės, jiems čia taip pat sunku. Mes kartais ryte atsikėlę pagalvojame, kaip jiems blogai, o jie čia uždaryti ir jiems dar sunkiau.“
Jos kolegė I. Požėrienė, dirbanti su kitu būriu, paklausta, ar nebaisu šį darbą dirbti, atsako – tikriausiai ne. „Nors būna visko. Niekada tą akimirką nesusimąstai, pamąstai tik po kurio laiko, kad viskas galėjo vienaip ar kitaip baigtis. Bet įpranti. Daug visko čia mačiau. Būdavo, padirba žmogus mėnesį ar kelis ir sako, kad daugiau nebegali. Psichologiškai tikrai nelengva“, – aiškina darbuotoja.
Anksčiau ji dirbo prižiūrėtoja, o dabar – specialiste. „Labai skiriasi šie darbai. Kai dirbau prižiūrėtoja, pavargdavau fiziškai. Grįždavai namo ir galvą galėjai daužyti nuo bukėjimo. Tau skauda kojas – ir viskas. O čia fiziškai retai kada pavargsti, nors būna lakstymo. Bet psichologiškai pavargsti nuo visų klausimų, nuo problemų, nuo įvykių darbe ir išgyvenimų“, – LRT.lt pasakojo I. Požėrienė.
