Priežastis, dėl kurios iš Ingos paimta dukra, tai smurtas artimoje aplinkoje. Taip pagrindinę priežastį nurodo ir Inga, ir Vaiko teisių specialistai, tačiau kitos jų interpretacijos smarkiai skiriasi.
Inga vaikelį augino, gyvendama Kaune pas mamą, nes daugiau tuo metu neturėjo kur prisiglausti. Jos mama turi psichikos ligą, jodvi nuolat pykdavosi. Pasak pašnekovės, kai jos mama negeria vaistų, elgiasi neadekvačiai. Inga dukrytės nė nepalikdavo su močiute, nes ja nepasitikėjo. Šeimą nuolat lankydavo socialinės darbuotojos.
Birželio 17 d., vėlų vakarą, tarp Ingos ir jos mamos įsiplieskė konfliktas, motina ją puolė, pastūmė ir nugriovė. Inga iškvietė policiją ir parašė pareiškimą apie įvykį. Jos teigimu, jai po mamos puolimo buvo sutrenkta nugara, ant kojos buvo kraujosrūvų.
Po kelių dienų Inga sužinojo, kad pareišimą policijai parašė ir jos mama, ir ji teigė, kad tai dukra ją puolė.
Kitą dieną po konfilkto Ingos mama kažkur išėjo, ilgam prapuolė, o jai prisiskambinusi Inga išgirdo, kad ji jau atsigulė į vieną globos įstaigą (ji tokią galimybę turėjo ir anksčiau).
Tos pačios dienos, birželio 18-osios, vakare Inga išėjo su vaikeliu į lauką. Vos išėjusi per duris pamatė kelis žmones, kurie paklausė jos vardo, pavardės, pasakė, kad atstovauja vaiko teisėms ir atėjo vaiko paimti. Tada jį paėmė ir išsivežė. Inga pasipiktinusi: „Jie net neužėjo į namus, nepažiūrėjo, kaip mes gyvename, nesidomėjo tuo, kad mano mamos jau nėra su mumis, kad jam saugu, ir jį pasiėmė. Ir dabar niekaip negrąžina, nors aš turiu pluoštą pažymų, rodančių, kad viskas su manimi gerai ir vaiką auginti galiu.“
Kūdikis paėmimo metu dar buvo žindomas, dėl to atplėšimas nuo mamos jam tikriausiai buvo ypač skaudus. Inga teigė: „Specialistams sakiau, kad vaikas prie manęs labai prisirišęs, „mamyčiukas“, ir dar žinda. Be to, sakiau, kad mano krūtys pilnos pieno, tačiau jie tik pasakė: „Tai užsirauk.“
Dabar jau ketvirtas mėnuo, kai Inga ir jos dukrytė gyvena atskirai. Mergaitė iš pradžių buvo pas laikinąją globėją, vėliau buvo perduota tėčio sesers globai.
Inga įtikinėjo, kad nuo pat vaiko paėmimo ji daro viską, kad jį atgautų. Broliui padėjus finansiškai, ji įsigijo būstą Alytuje ir jį tinkamai įsirengė. Susirado darbą viename prekybos centre, tiesa, dabar nuolat turi nedarbingumo pažymą. Ir tvirtina turinti gydytojo psichiatro bei psichologo pažymas, kurios teigia, kad jos būklė pakankamai gera ir rūpintis vaiku ji gali.
Kokia visgi toji Ingos sveikatos būklė? Ji akcentavo: „Man yra depresija, ir kur gi jos nebus, jei iš manęs atėmė didžiausią mano turtą – mano vaiką. Dabar jie reikalauja, kad išsigydyčiau, bet juk negaliu to padaryti, nes man labai skauda širdį, vaiko netekus. Jei vaiką atgaučiau, iš karto pasijusčiau geriau.“
Visgi užklausus, ar Ingai diagnozuota vien tik depresija, ar ir dar kažkoks psichikos sutrikimas, ji prisipažino, kad jai diagnozuota ir šizofrenija. „Tačiau aš, skirtingai nei mano mama, geriu man skirtus vaistus, lankausi pas specialistus, ir mano būklė gera. Vaiko auginti tai nekliudo, tą matė ir mane lankiusios socialinės darbuotojos. Viena jų mane ir gyrė už tai, kad pas kitus žmones, kuriuos lanko, atmosfera niūri, o pas namie viskas gražu ir jauku“, – pasakojo Inga.
Taigi ji akcentavo, kad vaikas jai negrąžinamas neteisėtai, juk jis paimtas dėl smurto artimojo aplinkoje, ne dėl netinkamos priežiūros ar jos sveikatos būklės. Moteris sakė: „Jie vaiką atėmė iš manęs dėl smurto, o dabar prikaišioja mano psichikos būklę. Liepė man eiti į ekspertizę, aš nuėjau, gydytojas sakė, kad vaiku rūpintis galiu, bet Vaiko teisės vėl rado prie ko prikibti.“ Pasak moters, šitaip vaiko grąžinimo procesas vilkinamas, jos vis prašoma papildomų dokumentų ar dar kažko, ir ji neišmano, ką daryti.
Dukrą lankyti jai leidžiama, tačiau mažylė dabar gyvena pajūryje, už 200 km nuo Alytaus, tad mamai labai sudėtinga ir brangu pas ją nuvykti. Be to, su vaiko globėja ji smarkai nesutaria.
Kur mergaitės tėtis? Ogi kalėjime. Inga pasakojo jį pažinojusi dar iki tol, kol jis ten pateko. Ilgą laiką jiedu buvo tik draugai, bet vėliau tapo pora. Įkalinimo įstaigoje vyras atsidūrė už sukčiavimą ir plėšimą. Pasak Ingos, dėl dukrelės netekties labai išgyvena ir jos vyras. Jis dukrelę matydavo per pasimatymus įkalinimo įstaigoje ir tuomet nė nepaleisdavo jos iš rankų, labai ja džiaugėsi.
Į klausimą, ar visgi nebuvo baisu sieti gyvenimo su kalėjime atsidūrusiu vyru, Inga atsakė: „Man Vaiko teisų specialistai baisesni negu jis.“
Kalintis vyras, globos įstaigoje apsigyvenusi mama ir pas laikinąją globėją atsidūrusi dukrytė – tai dar ne visi Ingos artimieji. Moteris turi ir vyresnį vaiką, trimetį sūnelį, kuris auga su savo tėčiu, jos ankstesniu gyvenimo draugu. Moteris sūnaus neaugina, nes, pasak jos, tuo metu, kai susipyko su jo tėvu, visai neturėjo tam sąlygų. Sūnelį ji lanko, jis bendraudavo su savo sesute, ir dabar, pasak Ingos, taip pat išgyvena dėl šios netekties.
Ką sako specialistai?
Situaciją pakomentavo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėjo Alytaus mieste pareigas laikinai einanti Agnė Malakauskaitė.
„Minimos moters šeima Alytaus vaiko teisių apsaugos specialistams žinoma nuo 2016 metų, kai iš Kauno atvyko gyventi į Alytų (tuo metu vyko teismo posėdžiai dėl jos sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo). Gimus dukrai, vaiko teisių apsaugos skyrius, žinodamas motinos sveikatos problemas, ją su dukra apgyvendino Šeimos krizių centre, kuriame moteris su dukra išbuvo 2 mėnesius ir savavališkai pasišalino iš centro, neinformuodama, kur išvyko. Moteris su dukra buvo rastos Kaune, pas savo motiną.
Kaune mažametė paimta šių metų birželį, po smurto artimoje aplinkoje atvejo, kai moters motina, vaiko močiutė, kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų skyrių dėl to, kad ją sumušė duktė. Mergytei buvo nustatyta laikinoji globa budinčios globėjos šeimoje Alytaus rajone. Vaiko teisių specialistai kreipėsi dėl socialinių paslaugų teikimo, poreikio vertinimo, šeimos stebėjimo vykdymo, šeimai buvo paskirtas atvejo vadybininkas.
Liepos 12-ąją vyko posėdis, kurio metu buvo sudaromas pagalbos moters šeimai planas. Posėdyje jai išaiškinta, kad neužtenka paruošti tinkamas gyvenimo sąlygas dukrai, bendrauti su vaiko teisių apsaugos specialistais, lankyti dukrą. Pagrindinis dalykas – nuoseklus gydymasis, pradėto ikiteisminio proceso dėl galimo smurto baigimas ir psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvados.
Kauno miesto vaiko teisių apsaugos specialistai yra pasidalinę savo pastebėjimais, kad didelį nerimą kelia moters psichinis nestabilumas, motinos grubus elgesys su mergaite, moteriai kartais sudėtinga rūpintis dukra dėl savo nervingos psichologinės būklės.
Metų pradžioje Kauno miesto poliklinikos rašte buvo nurodoma, kad motinos psichinė būklė ir socialinių įgūdžių stoka sudaro grėsmę naujagimio sveikatai, šių metų gegužę mažametė buvo pristatyta į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikas dėl mergaitės galvos sužalojimo.
Budinčios globėjos teigimu, mažametė patekusi į jos šeimą dvi paras ištisai miegojo, bijojo įvairių garsų, maudymosi, jai buvo svetimas maistas – košės, tyrelės, valgė tik pieno mišinį, vaikui konstatuota mažakraujystė. Šiuo metu vaikas yra apgyvendintas tetos šeimoje.
Rugsėjo 24 d. Alytaus miesto Socialinių paslaugų centre vyko atvejo peržiūra, kurioje dalyvavo mergaitės motina. Socialinės darbuotojos, dirbančios su moters šeima, teigimu, moters gyvenimo sąlygos geros, ji vartoja vaistus, lanko dienos stacionarą, psichologo konsultacijas, įsidarbino.
Psichologė akcentavo, kad psichologo konsultacijas moteriai būtina tęsti. Mažametės globėja paaiškino, kad motina nuolat rašinėja įžeidžiančias žinutes, apie dukrą teiraujasi minimaliai. Globėjos teigimu, dukrą aplankė tik kartą, nesidomėjo jos vystymusi, sveikata. Nors buvo sudariusi sąlygas motinai su dukra bendrauti internetu, motinos tai netenkino. Posėdį buvo nutarta atidėti spalio 10-ai dienai, nes dar negautos psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvados. Gavus psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadas, bus nuspręsta, ar grąžinti mažametę į šeimą.“
Lrytas.lt pakalbino ir vieną iš daugelio su Inga bendravusių socialinių darbuotojų. Pašnekovė, nenorėjusi nurodyti savo pavardės, pasakojo: „Su Inga susidurdavau savo darbovietėje, kur ji užsukdavo kartu su vaiku. Man susidarė įspūdis, kad ji vaiku rūpinosi ir bendravo su juo tinkamai (ji labiau linkusi konfliktuoti su suaugusiais žmonėmis). Žinau, kad dabar ji tikrai liūdi, kad vaikelis atimtas. Manau, ji galėtų juo rūpintis, jei gautų pagalbos. Vaiko teisių apsaugos specialistai vaiką jai grąžinti bijo, nes jeigu jam visgi kas nors nutiktų, jie liktų dėl to kalti. Šiuo metu į Vaiko teisių specialistų darbą žiūrima tarsi pro didinamąjį stiklą.“
Vaiko teisės ar žmogaus teisės?
Psichologės, žmogaus teisių žinovės Karilės Levickaitės paklausėme, koks yra psichikos negalią turinčio žmogaus teisių ir vaiko teisių santykis.
Ji atsakė: „Konkretaus atvejo komentuoti negaliu, galiu pakomentuoti tik bendrai, kad yra labai gerai, jog vaiko teisių apsauga veikia, kad yra reaguojama į smurtą šeimoje ir vaiko saugumą bei poreikius. Vaiko teisių apsaugos reformos nereikia kompromituoti tokiais ar kitokiais pavieniais atvejais, tai yra svarbus žingsnis, siekiant įgyvendinti vaiko teises Lietuvoje, kurio seniai reikėjo.
Asmenų, turinčių negalią, teisėmis remiantis yra svarbu, kad asmuo nepatirtų diskriminacijos negalios pagrindu. Tai reiškia, kad asmeniui taikomos teisinės procedūros neturi remtis negalia, o būti vykdomos lygiai su kitų asmenų teisėmis. Kitaip tariant, vaiko paėmimas laikinon globon turi remtis realiais vaiko poreikių netenkinimo ar grėsmės vertinimais, o ne mamos turima diagnoze. Komentuoti šiuo atveju, ar negalią turinčio asmens teisės yra pažeistos, ar nepažeistos, remiantis tiesiog pateiktu pasakojimu, yra neįmanoma, tą gali padaryti tik teisininkai, kruopščiai išnagrinėję visus vykusius procesus. Tai interpretuoti žiniasklaidoje būtų klaidinga ir žalinga.
Noriu atkreipti dėmesį, kad tokių ir panašių situacijų būtų kur kas mažiau, jeigu Lietuvoje būtų prieinamos psichosocialinės paslaugos ir programos, padedančios šeimoms ar asmenims, susiduriantiems su įvairiomis problemomis, jas spręsti. Ši šeima patyrė aibę problemų: nuo smurto artimoje aplinkoje iki vaiko teisių klausimų. Tokiai šeimai reikia labai intensyvios atvejo vadybos paslaugos, kurios tikslas būtų sudėlioti visą reikalingų paslaugų planą drauge su klientais, šiuo atveju, visa šeima, nes sunkumai paliečia paprastai ne vieną asmenį, šeima yra sistema“.
Ar visi žmonės gali turėti vaikų?
Labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ vadovės Aušros Stančikienės, dirbančios su šeimomis, auginančiomis neįgalius vaikus, paklausėme, kada apskritai psichikos sutrikimų turintis žmogus gali turėti vaikų, o kada galbūt jam jais pasirūpinti per sudėtinga.
A.Stančikienė atsakė: „Yra daugybė dokumentų, tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų, kurie teigia, kad vaikų turėti gali visi žmonės, kurie turi fizinių galimybių jų susilaukti. Sovietmečiu moterims, turinčioms psichikos negalią, buvo priverstinai daromi abortai, tačiau laikai kiti. Kaip išpjautas apendicitas ar klausos sutrikimas nėra kliūtis susilaukti vaikų, taip ne kliūtis yra ir psichikos sutrikimas.
Tik kai kuriems žmonėms dėl jų psichikos būklės vaikus auginti vieniems pernelyg sudėtinga, ir tuomet valstybė turėtų jiems padėti. Padėti vaikus auginti, bet ne juos atiminėti. Ir kuo žmonių negalia didesnė, tuo didesnės pagalbos jiems reikia.“
A.Stančikienė internetu yra bendravusi su šiuo straipsnio heroje Inga, tačiau vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar ji gali pati auginti savo dukrą, ar ne, nesiėmė.
