Nuo rugsėjo pradžios į televizijos eterį grįžtančios Guodos šeimoje net ir gimus vaikui pokalbių apie žurnalistiką nesumažėjo. Prieš penkerius metus susituokusi pora kasdien kartu žiūri žinių laidas.
Todėl net ir mėgaujantis motinyste nuo svarbiausių Lietuvos ir pasaulio įvykių Guodai atitrūkti nepavyksta.
Vis dėlto laidos „Reporteris“ vedėja pripažino, kad pastarieji pusantrų metų – prasmingiausi jos gyvenime.
„Tiems, kurie neturi vaikų, gal tai skamba banaliai. Be to, negaliu pasakyti, kad anksčiau negyvenau prasmingai. Bet pirmą kartą matau apčiuopiamą rezultatą, auginu asmenybę. Teodoras yra linksmas vaikas, visiems šypsosi, pradeda šnekėti, dainuoti, šokti. Kasdien motinystė tampa vis įdomesnė“, – sakė žurnalistė.
– Tarp kurių moterų matote save – tarp supermamų, norinčių kuo ilgiau prižiūrėti vaiką namuose, ar tarp užkietėjusių karjerisčių, besiveržiančių į darbą?
– Kažkur per viduriuką. Moterys šiais laikais mamomis neretai tampa jau įsibėgėjus karjerai, todėl sunku sustoti ir panirti vien į barškaliukų pasaulį. Kurioms tai pavyksta – puiku.
Aš į darbą būčiau grįžusi anksčiau, tačiau norėjau pasimėgauti dviem laisvomis vasaromis. Panašias pamenu tik iš mokyklos laikų.
– Ar sunku po tiek laiko grįžti į žinių pasaulį?
– Mano tokia prigimtis – nuo žiniasklaidos negaliu atsiriboti.
Pamaniau, kad kaip tik laikas grįžti į darbą, nes tampu kritiška kitiems žurnalistams.
Po akimirkos suprantu, kad reikia pačiai tame katile būti norint suprasti, jog ne visada viskas pavyksta taip, kaip trokšti.
Užteks sėdėti ant sofos ir burbėti, kad kolegos ne tokius klausimus pateikia.
Pradeda rastis organizacinių rūpesčių – fotosesijos, susitikimai. Buvau atpratusi bendrauti su tiek daug žmonių.
Jau ir užrašų knygelės prireikė, nes turiu dėlioti ne tik vaiko miego ir pasivaikščiojimų parke laiką, bet ir darbo susitikimus. Man patinka, kad kol kas pavyksta viską suderinti.
– Kokia mama esate – namisėda ar mėgstate judėti?
– Sėdėti tarp keturių sienų – ne man. Tada, ko gero, net LABAI veržčiausi į darbą. Ėmiau vaikščioti su Teodoru nuo pat kūdikystės. Galėčiau nesunkiai suskaičiuoti, kiek dienų per metus nebuvome lauke, – kai buvo ypač šalta ir kai sirgo sloga.
Šį pavasarį visą mėnesį gyvenome prie jūros. Stengiamės kuo dažniau važiuoti į kaimą, gamtą. Sunku man būtų ir be automobilio arba jei būčiau priklausoma nuo geros vyro valios nuvežti mane kur nors ar parvežti.
Mes, moterys, per daug prisiimame sau motinystės rūpesčių. Iš tiesų tai gali ir vyrai. Aš pagal savąjį matau, kad vyrai gali savyje pažadinti vaiką ir užsiimti su atžalomis, žaisti su jomis gal net geriau nei motina.
– Kaip šeimoje dalijatės rūpesčiais?
– Kadangi Edvardas dirba, 80 procentų laiko su sūnumi būnu aš. Bet jei kalbėtume apie šeimos laiką, kai susirenkame visi trys, tai Teodorą galėčiau pavadinti tėčio vaiku.
Nemėgstu pasakymo „man vyras padeda“. Jis negali padėti ar nepadėti – tai bendras mūsų vaikas ir mes kartu jį auginame. O ne vienas augina, kitas padeda.
Net nesileisčiau į diskusiją su tais, kurie sako, kad moters prigimtis – auginti vaikus. Per daug nutolę būtų požiūriai. Taip, motinystės atostogų išėjau aš, ne vyras. Bet pritarčiau Skandinavijos šalių politikai, kai tėvystės atostogų metams išeina ir mama, ir tėtis.
Edvardas yra nuostabus tėtis, aš iš jo daug mokausi, stebiu, kaip gražiai bendrauja su vaiku. Nevadovauju, kaip reikia sauskelnes apmauti ar ką kita padaryti.
– Kas prižiūrės Teodorą, kai būsite darbe?
– Į vaikų darželį leisti neskubame, tad teko ieškoti auklės. Iš pradžių negalėjau patikėti, kai aplinkui vis girdėdavau, esą labai sunku ją rasti.
Tai skambėjo panašiai kaip „neturiu kuo apsirengti“. Maniau, kad man užteks poros skambučių, ir auklę turėsime. Netrukus teko nusivilti, o auklės paieškos užtruko visus metus.
Man nereikia nuolatinės auklės, tad daug kam buvo nepatogus mano darbo grafikas. Kita kliūtis – mūsų name nėra lifto. Bet pagaliau suradome žmogų ir viliuosi, kad visas kliūtis įveikėme.
– Ar esate pasiruošusi, kad sūnus gali pradėti dažniau sirgti?
– Aš, ko gero, per jautriai reaguoju į ligas. Man nesuprantamas paaiškinimas, kad visi vaikai serga ir tai yra normalu. Tai ir buvo viena priežasčių, kodėl nesirinkau vaikų darželio. Iki šiol Teodoras sirgo mažai, gal tik kartą turėjo temperatūros.
Turbūt visada poroje vienas panikuoja labiau, kitas mažiau.
Neslėpsiu, šaltas protas mūsų šeimoje yra vyras.
– Esate natūralumo šalininkė ar pripažįstate ir cheminius vaistus?
– Tikiu medicinos laimėjimais. Bet slogos antibiotikais gydyti nepuolu. Be to, manau, kad visada pravartu pasikonsultuoti su keliais gydytojais.
Aš esu už vaistus, o ne už eterinius aliejus. Manau, kad be tradicinės medicinos galima ir prisižaisti.
Tie, kurie temperatūrą bando sumažinti kokiu nors levandų aliejuku, turėtų būti šaltų nervų. O aš tokia nesu. Bet geriau mintis apie ligas vyti į šalį.
– Iš kur semiatės žinių apie vaikų auginimą?
– Turiu tokią profesinę savybę – esu informacijos gėrėja. Daug klausausi, ką žmonės pasakoja, ką jie patiria, kaip reaguoja, ką daro tam tikrose situacijose, bet nebūtinai tuo tikiu. Atsirenku informaciją.
Daug klausinėju, kaip kitiems buvo, kaip pati augau, bet negalėčiau pasakyti, kad turiu konkretų auklėjimo planą. Pasikliauju nuojauta.
Kai matau, kad vaikas šypsosi, vadinasi, viskas gerai. Stebiu, kas patinka, ką jis nori veikti.
Negyvename pagal knygelę, kurioje surašyta, kokio amžiaus vaikas ką turi daryti.
– Ar turėjote nuostatų, kaip elgsitės su vaiku, o jam gimus darote kitaip?
– O, taip. (Juokiasi.) Kai dabar girdžiu, ką žmonės šneka, norisi jiems pasiūlyti išsitatuiruoti tuos žodžius, nes daug kas būna kitaip. Maniau, kad vaiką lengva širdimi paliksiu prižiūrėti kitiems, nes juk reikės šiek tiek pabūti atskirai.
Stebėdavausi, kaip kiti negali palikti vaiko, juk jis jau didelis.
O dabar pačiai sunku skirtis su Teodoru ir visiškai atsipalaiduoti. Gal įtaką daro ir hormonai, atsiranda baimė, jautrumas.
Maniau, kad būsiu kur kas šaltesnė vaiko atžvilgiu. Bet nebuvau nusistačiusi neduoti vaikui čiulptuko ar neleisti žiūrėti televizoriaus, nes išankstinės nuostatos sunkina gyvenimą.
– O kokių taisyklių nelaužote?
– Kai kurie tėvai leidžia vaikams automobilyje sėdėti ant kelių – jie nemėgsta specialios kėdutės. Mes su Edvardu šios taisyklės paisome griežtai.
Jau geriau vaikas visą kelią žiūrės animacinius filmukus arba klausysis dainelių, bet sėdės kėdutėje ir važiuos saugiai. Tuo labiau kad išsiprašęs iš kėdutės vieną kartą jos bandys išvengti ir vėliau.
– Ar jau esate su vaiku leidęsi į ilgas keliones?
– Pirmąjį Teodoro gimtadienį šventėme užsienyje. Vaikas jau ir lėktuvu skrido, ir laivu plaukė. Jokių problemų nebuvo. Didesnė problema – ilgesnės išvykos automobiliu.
Bet važiuojant galima užsiimti su vaiku, pavyzdžiui, skaičiuoti sunkvežimius.
Neseniai buvome Rygoje ir po kelionės su vyru nusprendėme, kad atėjo lėtų atostogų kaime ar prie jūros metas.
– Ką naujo apie save sužinojote tapusi motina?
– Kad turiu daug kantrybės. Maniau, kad būsiu nekantresnė ir gal net piktesnė. Svetimi vaikai mane kartais erzindavo.
Džiaugiuosi, kad ant savo vaiko nepykstu. Bet jei esu pavargusi, geriau kitiems prie manęs neiti. Dar patyriau, kad vaikas suteikia su niekuo nepalyginamą neegoistinės meilės jausmą. Ypač pirmaisiais jo gyvenimo metais tarsi atsisakai savęs.
Kitas dalykas – negali atsipalaiduoti taip, kaip anksčiau, visuomet esi įjungęs budėjimo režimą. Tai irgi naujas jausmas.
Nesakau, kad motinystė – sunkus darbas. Tai labai graži, įdomi gyvenimo dalis. Tačiau ji nėra lengva ir gali sukelti išgyvenimų, vidinių lūžių. Dabar suprantu, kad kai neturėjau sūnaus, net negalėjau įsivaizduoti, kaip jautėsi mano sesė ir draugės, augindamos vaikus.
– Kaip vaikas pakeitė jūsų su vyru santykius?
– Juokais klausiu – kada pradėsime vienas kitą vadinti mama ir tėčiu? Kai kurie žmonės taip vienas kitą pervadina net telefone. Gal mums taip nebus.
Poros gyvenimas pasikeičia visiškai. Dabar draugėms sakau: vaikus galima gimdyti tik su gerais vyrais, kitaip bus sunku. Žinoma, susitvarkysi, tačiau bus lengviau turint gerą partnerį, patikimą žmogų.
Pasikeitė mūsų pramogos, laisvalaikis, o tik dviese galime pabūti nebent vėlai vakare, kai jau jaučiamės pavargę.
Sakoma, kad vaikas stiprias poras dar labiau sustiprina, o silpnas – išskiria. Ačiū Dievui, jau pusantrų metų atlaikėme.
– Ar įsivaizduojate savo šeimą gausesnę?
– Nieko čia nepriplanuosi. Man pačiai turėti seserį yra didžiausia palaima. Mano vyras turi du brolius bei seserį ir aš matau, kaip smagu būti didelėje šeimoje. Tad tikiuosi, kad Dievas mane išgirs.
Bet kai dabar manęs klausia, ar nenorėtume antro vaiko, atsakau, kad kol kas norėčiau nueiti į teatrą.
Kadangi šiuo metu mano teatras vakarais yra namuose su vaiku, leiskite nueiti į kelis spektaklius, išgerti karšto šokolado, o tada jau galvosime apie ateitį.
