Kurį laiką vaikelio laukimąsi šeima atidėliojo, nes Ramunės vyras vis sakė, kad reikia daugiau užsidirbti ir pasigerinti gyvenimo sąlygas. Galiausiai žmona jį įkalbėjo ryžtis šeimos pagausėjimui. Tačiau mažylio susilaukti ilgai nepavyko, nes moterį dėl neaiškių priežasčių ištikdavo persileidimas.
Gydytojams nepavyko nustatyti, dėl ko taip yra. Nieko nepaaiškino ir tyrimai Vaisingumo klinikoje – jie rodė, kad viskas turi būti gerai. Tuomet šeima kreipėsi pagalbos į netradicinės medicinos specialistus, kurie ragino keisti gyvenimo būdą, atsipalaiduoti. Gal būtent tai ir padėjo pagaliau susilaukti mergaitės.
Nėštumas buvo kupinas nerimo: 20 nėštumo savaitę moteris išgirdo, kad vaisius nebeauga, 30-ą – kad tikriausiai neturi vieno inksto. Buvo atliktas vaisiaus vandenų tyrimas, genetiniai ir daug kitokių tyrimų, tačiau jie nieko neišaiškino.
„Man rodos, jeigu taip būtų antrą kartą, mažiau važinėčiau pas gydytojus ir jaudinčiausi, nes tyrimai nieko nekeičia, tik įneša daugiau painiavos. Tik ir girdi iš gydytojų, kad viskas blogai, o vaikelis jau yra pilve toks, koks yra, ir jokie tyrimai jo nepakeis“, – svarstė Ramunė.
Viltė gimė mažytė. Jos svoris buvo 2 kg, nors ūgis – neblogas, 49 cm. Dabar mergytei 1 m. ir 1 mėn., o ji sveria 7 kg. Ją pamatę žmonės mano, kad mergaitei maždaug 4-5 mėnesiai, ir nustemba sužinoję, kad ji gerokai vyresnė. Nors mažylė valgo normaliai, per mėnesį ji priauga vos 100-200 g svorio. Kai kelis kartus priaugo 300 g, mamai buvo tikra šventė.
Per mažas kūno svoris – tik viena iš kelių Viltės problemų. Tuojau po jos gimimo medikai pastebėjo, kad jos kairė rankytė šiek tiek trumpesnė už dešiniąją, o rankų piršteliai trumpesni, nei turėtų būti. Jos nosytė buvo suplota, liežuviukas – trumpas, o jo galas – tarsi dvigubas.
Ir vėliau buvo matyti, kad mergaitės kairė pusė šiek tiek skiriasi nuo dešinės. Kairėje pusėje rankytė ir kojytė juda keistokai. Be to, būtent toje pusėje trūksta inksto. Tas inkstas, kuris yra, didesnis, ir jis dirba už du. Būta problemų ir su šlapinimusi – šlapimtakis tiesiog lenkė šlapimo pūslę, tačiau operacijos metu jis buvo prie jos prijungtas ir situacija apsitvarkė.
Akys – kaip murzinas stiklas
Naujagimei kiek paūgėjus tėvus buvo labai išgąsdinusi jos akių būklė. Maždaug nuo antro gyvenimo mėnesio jos labai pūliavo, reikėjo lašinti daug antibiotikų, o po to akytės pradėjo darytis drumzlinos. Galiausiai net jų obuolių nebuvo matyti. „Įsivaizduokite, kaip stiklas gali būti švarus ir gali būti murzinas, taip keitėsi ir jos akys“, – virpančiu balsu prisiminė mama.
Tuomet tėvai išgirdo itin baisią žinią – dukra gali būti akla. Visgi vienas geras gydytojas ryžosi daryti mergaitei akių operaciją, ir po jos būklė pagerėjo, tik viena akytė smarkiai žvairuoja. Kiek tiksliai mergaitė mato, neaišku, bet tėvai džiaugiasi tuo, kad ji domisi žaislais, reaguoja į aplinką, pradžiunga, pamačiusi buteliuką.
Neaiški ir mergaitės klausos būklė – gydytojai įtarė, kad ji neprigirdi, tačiau vėliau pasakė, kad klausos aparato nereikia. Mama mato, kad dukra raguoja į garsus, ir tikisi, kad jos klausa nėra bloga.
Tėvams teko iš medikų girdėti ir kitokių baisių dalykų, pavyzdžiui, prognozę, kad jų vaikas niekada nevaikščios. Tačiau jie tiki, kad dukrelė galės paeiti, nes mato akivaizdų progresą. „Seniau ji tik gulėdavo ir dėl pakitusio raumenų tonuso būdavo kaip želatinos gabalėlis, suglebusi, beveik nejudanti ir nereaguojanti į aplinką. Dabar jau sėdasi, verčiasi, šliaužia ir nori žaisti. Manau, ji tikrai vaikščios, tik pradės tą daryti vėliau nei bendraamžiai, gal po antrojo gimtadienio”, – sakė Ramunė.
Ar mama sulauks dukros apkabinimo?
Kodėl Viltė kitokia, nei jos bendraamžiai, tėvai nežino ir dabar. Lietuvos gydytojai genetikai įtarė mergaitei vieną retą genetinį sindromą, kuris galėjo reikšti, kad jos tėvus jiems nežinant sieja giminystės ryšiai. Tačiau Prancūzijos medikai tą diagnozę atmetė.
Ramunė sakė: „Dabar jau ir nesiveržiu išsiaiškinti, kokia yra tiksli diagnozė, nes tai, kad ją nustatys, iš esmės nieko nekeis – gydymo tokiam vaikui vis tiek nebus. Vienintelis dalykas, kuris mūsų atveju tikrai naudingas – mankštos ir masažiukai.“
Moteris guodžia save mintimi, kad feisbuko grupėje „Vilties spindulėlis“, kuri buria sergančių vaikučių tėvus ir tuos, kurie juos palaiko, yra ir sunkesnių atvejų, kai vaikučiai beveik nejuda. Tad ji vis save ramina, kad jų situacija nėra baisi ir viskas klostysis neblogai.
Ramunė prisipažino, kad vienu metu buvo nusivylusi gyvenimu ir jai atrodė, kad jos dukra niekada jos neapkabins taip, kaip kiti vaikai apkabina savo mamas. Tačiau dabar, matydama, kaip Viltė pagyvėjo, ji tiki, kad dukra tą padarys.
400 km kelio dėl 5 minučių konsultacijos
Ramunė sakė, kad dukrelę auginti jai visai nesunku – Viltė rami mergytė, verkia tik tada, kai tam yra priežastis. Tačiau mamą išvargino nesibaigiančios kelionės pas medikus. Klaipėdoje nėra specialistų, kurie dirbtų su kūdikiais, kuriems įtariami rimtesni sveikatos sutrikimai, tad tenka nuolat važinėti į Kauną. Būna ir taip, kad važiuoji 200 km, o tegauni 5 min. konsultaciją, nes gydytojas užverstas darbais, ir tada važiuoji 200 km atgal. Taigi dabar šeima stengiasi daugiau lankytis pas privačius gydytojus, kur dėmesio sulaukia daugiau.
„Stengiamės dėl savo vaiko padaryti viską, ką galime. Seniau aš buvau egoistė. Daug dirbau – turėjau mėgstamą darbą kazino – ir norėdavau nusipirkti gražesnių drabužių, pakeliauti. Dabar šie dalykai man visiškai nerūpi – man tik norisi, kad dukrytei būtų geriau. O ir artimieji labai padeda – nemažai jų dirba užsienyje, tad atsiunčia dukrytei drabužėlių, kad mums daugiau pinigų liktų lavinimui“, – sakė mama.
Ir pridūrė, kad nė neįsivaizdavo, jog mamos meilė vaikui gali būti tokia stipri. Seniau Ramunė įsivaizdavo, kad ji bus griežta mama, tačiau dabar jai norisi dukrytei viską leisti ir viską pirkti.
Tėčio jausmai dukrai prabudo ne iš karto – pirmuosius kelis mėnesius jis net bijojo mažylę paimti ant rankų, nes atrodė labai mažutė ir trapi, bet palengva pajuto su ja ryšį ir dabar džiaugiasi jos pasiekimais.
„Vyras labai daug dirba, tačiau kai vakare grįžta namo, abu kartu stebime savo dukrytę. Būna, padedame ant kilimo mobilųjį telefoną – ir ji šliaužia jo paimti. Padedame į kitą vietą – ir ji šliaužia ten. Ilgą laiką, gal iki 11 mėnesių, ji nei į telefoną, nei į televizorių nekreipė dėmesio, tad mes labai džiaugiamės, kad dabar ji šiais dalykais domisi“, – pasakojo moteris.
Iš šeimos nuotraukų atrodo, kad Viltė auginama, kaip visi kiti vaikai. Ar mama jos problemų nesureikšmina? „Kurį laiką net nenorėjau tvarkytis dokumentų dėl vaiko neįgalumo, matyt, man buvo gėda sau pripažinti, kad jis mums priklauso. Galiausiai viena gydytoja paragino, kad susitvarkytume dokumentus, ir tada pagaliau susiėmiau. Ir mūsų artimieji nebendrauja su Vilte kaip su išskirtiniu vaiku – atėję į svečius, tiesiog pastebi, kad mergaitė paaugo, pasidžiaugia, kad išmoko atsisėsti. Tiesa, visi pastebi, kad ji viena akyte žvairuoja, bet tokie dalykai pataisomi“, – pasakojo mama, kuri tikrai darys viską, kad pastatytų dukrą ant kojų.
