Verslininkas Paulius su žmona Inga augina keturis vaikus: 16 m. Matą, 9 m. Mariją, 4 m. Luką ir 3 m. Gabrielę, o advokatas Vilius su žmona Lina turi penketuką: 13 m. Kristijoną, 12 m. Eleną, 9 m. Mariją, 4 m. Sofiją, 2,5 m. Jokūbą ir rugsėjo mėnesį susilauks šešto.
– Kokių žmonių reakcijų dažniausiai sulaukiate, kai jie išgirsta, kiek vaikų turite?
Paulius: Manęs dažniausiai klausia, ar visi vaikai – su ta pačia žmona. Žmonės linkę manyti, kad kai vaikų daug, o dar ir amžiaus skirtumas tarp pirmo ir antro vaiko nemažas, 6,5 m., tai ir santuokos būta ne vienos. Tačiau visi mūsų su Inga vaikai – bendri, o tas amžiaus skirtumas didelis, kad kurį laiką nepavyko antrojo vaikelio susilaukti.
Vilius: Manęs dažnai klausia, mano galva, keisto dalyko: „Ar jau viskas?“ Arvydo Sabonio žodžiais tariant, „Ar jau fabriką uždarot?“ Užsienyje reakcijos į daugiavaikes šeimas džiugios, o lietuviai tarsi abejoja, ar tiek vaikų turėti – normalu. Nelabai tolerantiškų reakcijų tenka sulaukti mano žmonai Linai. Ja tikrai žaviuosi ir manau, kad ji drąsi moteris, nes ryžosi eiti prieš srovę.
– Ar nuo seno buvote nusiteikę, kad norite turėti daug vaikų?
P. Prieš vestuves žmonai juokais kartojau, kad turėsime dešimt. Jaunystėje sutikau nemažai daugiavaikių šeimų, ypač užsienyje, ir man jos atrodė labai linksmos ir įkvepiančios. Man labai patinka požiūris, kad didelėje šeimoje džiaugsmas dauginasi iš šeimos narių skaičiaus, o rūpesčiai – dalijasi, taigi juos ištverti lengviau.
V. Aš jau sulaukiau tokio amžiaus, kai suprantu, kad iš anksto planuoti, ką dirbsi, kada išeisi į pensiją ir kiek vaikų turėsi – neverta, nes planus gyvenimas labai dažnai keičia. Nesuprantu, kaip reikėtų džiaugtis gyvenimu, jei nesulauktum netikėtumų ir nemokėtum keisti planų.
– Tad ar daug vaikų turėti labiau smagu, ar sunku?
P. Kai šeimoje daug žmonių, turi būti gerai organizuotas, nes kitaip kiltų chaosas. Ir apskritai, kai namie daug žmonių, turi išmokti džiaugtis gyvenimu, kai aplink sumaištis. Žmonėms dažnai atrodo, kad tai sunku.
V. Sunku ir brangu.
P. Bet iš tikrųjų nėra taip, kad keturi ar šeši vaikai atsirastų iš karto. Vyresnieji auga, mūsų Matas po kelių metų, žiūrėk, jau norės išeiti iš namų. Tas etapas, kai jie maži – trumpas. Nors kai mūsų trečiajam vaikui buvo 1,5 m. ir gimė ketvirtasis, kuris buvo neišnešiotas ir ilgai gulėjo ligoninėje, buvo tikrai sunkus etapas ir man, ir ypač žmonai. Bet ir jis praėjo.
– Žmonės gąsdina, kad maži vaikai – maži vargai, o kai prasidės paauglystė, bus dar sunkiau...
V. Žinoma, bet ir tie žmonės, kurie taip kalba, nori daryti karjerą. Jeigu darbe gausi atsakingesnes pareigas, turėsi daugiau vargo, bet kartu gausi didesnį pasitenkinimą. Panašiai yra su vaikais – vargo bus daugiau, bet daugiau ir gausi.
Mes abu su Pauliumi dirbame verslo srityje, mano klientų projektai – milijoninės vertės. Bet kai pagalvoji – ką reiškia visos tos finansinės investicijos, lyginant su tuo, kad tu investuoji į žmogų? Tad jei esi pasiruošęs vargams darbe, verta juos prisiimti ir šeimoje.
P. Vaikų ugdymas nuo mažų dienų duoda didelius dividendus. Kai kurie vyrai galvoja, kad su mažais vaikais nėra ką veikti – ką ten pakalbėsi su dvimečiu ar trimečiu, kai pradės eiti į mokyklą, tada jau bus galima diskutuoti. O mes su savaisiais bendraujame nuo mažens ir gal todėl dabar, augindami šešiolikmetį, nejaučiame jokios krizės. Tiesiog matome, kad jis tampa jaunu vyru. Ir, žinoma, dažniau reiškia savo nuomonę.
– Ir tie jūsų paaugliai visai nepurkštauja?
V. Mūsų namuose purkštauti pradeda jau aštuonmečiai. Ką gi – papurkštauja, o paskui susitari. Gerai, kad vaikai anksti pradeda turėti savo nuomonę. Aišku, tėvams tai ne visuomet lengva, bet juk smagu matyti, kaip jaunas žmogus keičiasi ir tobulėja.
– Bet kaip jūs viską spėjate?
V. Aš esu griežtai nusistatęs, kad 20 val. turiu būti namie ir vakarieniauti su šeima. Advokatams toks laikas – gana ankstyvas, neretai kolegos dirba iki 22 val. Aš tą buvimą namie 20 val. traktuoju kaip susitikimą su klientu, į kurį negaliu vėluoti. Pripažįstu, su šeima būnu nedaug, bet, manau, svarbu ir tai, ką namie veiki – jei ten gulėsi kaip daržovė, tai naudos bus mažai.
P. Bendros vakarienės (ar pusryčių) laikas šeimoje yra stebuklingas, nes valgydami vaikai atsipalaiduoja ir pradeda kalbėti jiems aktualiomis temomis, pasipasakoja, kas nutiko per dieną. Viskas vyksta daug natūraliau nei tiesiog klausiant: „Kaip sekėsi mokykloje?“, į ką vaikas atsako: „Gerai“.
Labai naudinga yra ir skirti kiekvienam vaikui, ypač vyresniesiems, asmeninio laiko. Mažieji to laiko išsireikalauja savaime, o vyresniesiems tikrai naudinga pabendrauti su mama ar tėčiu „akis į akį“.
Bet, manau, pats svarbiausias dalykas – turėti pasimatymus su sutuoktiniu net ir pragyvenus kartu 10 ar 20 metų. Prioritetu šeimoje visgi turėtų išlikti žmona, o ne vaikai. Atsiradus šeimoje pirmam vaikui, gyvenimas labai smarkiai pasikeičia. Dažnai moteris koncentruojasi į vaiką ir pamiršta tarpusavio santykius, o jie tikrai svarbūs.
– Nejaugi jūs tikrai, augindami tiek vaikų, stengiatės rasti laiko ir pasimatymams?
P. Stengiamės. Kadangi mūsų tėvai ne vilniečiai, prašomės draugų ar auklių pagalbos, kad prižiūrėtų vaikus.
V. Mes irgi stengiamės. Gal skamba kaip paradoksas, bet jei tėvai nori, kad vaikai šeimoje jaustųsi gerai, pirmiausia reikia parodyti meilę savo žmonai ar vyrui. Vaiką mylėti labai lengva, juk jis tavo kūnas ir kraujas, o sutuoktinio asmenyje metams bėgant matai ir jo minusus. Kai kurie žmonės tuos minusus dar ir „kaupia“. Taigi reikia į gerus tarpusavio santykius investuoti laiko ir pastangų – jie neatsiranda savaime. Labai lengva rasti pasiteisinimų to nedaryti – „man šiandien sunki diena darbe, sunki ir visa savaitė, o dar ir vaikai susirgo“ – bet investicijų į gerus santykius reikia.
– Bet kai vyras grįžta namo tik 20 val., žmona gali būti nepatenkinta...
V. Suprantu, kad Lina daro didžiulį darbą. Tiesiog mano profesija tokia, kad aš negaliu grįžti namo anksčiau, ir ji mane supranta.
P. Aš, kadangi nesu advokatas, namo grįžtu anksčiau – 18-19 val. Žinoma, tada norisi ne tik su vaikais bendrauti, bet ir prie kompiuterio prisėsti, tad nuolat kovoju su savimi ir bandau sau priminti, kad vaikams manęs reikia čia ir dabar.
– Viliau, koks jausmas yra lauktis šešto vaiko?
V. Pripranti (juokiasi). Nors daug kas žinoma, bet vis tiek įdomu ir smagu. Ir daug linksmiau, kai jo lauki ne dviese, o kartu su kitais vaikais. Nors kai užduodi sunkų klausimą, pavyzdžiui, „Kieno kambaryje naujas broliukas gyvens?“, visi atsako: „Tik jau ne mano“. Bet vaikai šitaip įgyja socialinių įgūdžių, mokosi dalintis ir rūpintis vieni kitais.
P. Mes irgi stengiamės, kad kiekvienas vaikas nemanytų gyvenąs viešbutyje, o kuo anksčiau pradėtų prisidėti prie šeimos gyvenimo. Ir Šeimų universitete skatiname vaikams nuo mažens per žaidimus duoti pareigų.
– Kaip jūs, turėdami tiek darbo ir vaikų, randate laiko dar ir Šeimų universitetui?
V. Tai – smagi veikla, mes labai daug iš to gauname. Kadangi Šeimų universitetas dirba Harvardo metodu, kuris pagrįstas atvejo studijomis, žmonės mokosi ne iš lektorių, o kartu su moderatoriumi aptarinėdami konkretų atvejį. Išgirdęs kitų tėvų nuomonių ir patirčių, suvoki, kad su savo problema esi ne vienas.
P. Mokymo metodika, kai ne tik klausaisi lektoriaus, bet ir pats dalyvauji diskusijoje, laikoma efektyviausia. Būna, grįžti namo, išgirdęs penkis naujus sprendimus savo problemai, ir su žmona tariesi, kas tavo atveju turėtų suveikti. Lengva apsnūsti ir tapti abejingu, o šeimos universitete gauni įkvėpimo. Mūsų šūkis – įkvėpkime tėvus įkvėpti vaikus.
V. Užsiėmimai skirti poroms, toks mūsų reikalavimas. Jei vyras entuziastingai norės taikyti užsiėmime gautas naujas žinias, o žmona to nenorės, gali kilti nesutarimų. Šeimoje svarbu būti vieningiems.
P. Mes dažnai šiame gyvenime bėgame ir nieko neanalizuojame, tik gesiname gaisrus. Prieš 8 metus net atlikome tyrimą, kuris parodė, kad sutuoktiniai bendrauja tarpusavyje labai paviršutiniškai: „Ar paimsi vaiką iš darželio?“, „Ar nueisi į parduotuvę?“, o nekalbame apie svarbius dalykus – kas ką jaučia ir ko nori.
– Pauliau, kaip jūs sugalvojote įkurti Šeimų universitetą?
P. Kai gimė pirmas sūnus, su žmona sutikome didžiulę įkvepiančią 16 vaikų auginančią ispanų šeimą ir nusprendėme jų iniciatyvą parvežti į Lietuvą.
Tiesiog atostogavome Ispanijoje su savo 8 mėnesiu pirmagimiu ir vakarieniaujant netoliese sėdėję ispanai pasidomėjo, kaip mums sekasi, ar vaikas miega. Pasakėme, kad nemiega, bet nieko tokio, juk daugelis vaikų naktimis keliasi – pakentėsime.
O jie: „Bet ar tikrai tai normalu?“ Pradėjome analizuoti faktus. Mes sakėme, kad jis alkanas, naktį keliasi valgyti. Ėmėme diskutuoti, ar tikrai normalu, kad kūdikis naktį daug valgo, gal geriau vakare jį pamaitinti sočiau? Taip vakarieniaudami išnagrinėjome mūsų atvejį, padarėme išvadas, ir mūsų vaikas pradėjo miegoti gerai!
Po to ir ryžomės lietuviams suteikti daugiau žinių apie tėvystę. Juk vienintelė mūsų profesija, kurioje esame nepamainomi – būti tėvais. Darbe gali būti labai lengvai pakeistas, ir niekas kolektyve to nepastebės, o namie esi nepakeičiamas. Taigi tėvystė – svarbiausia profesija. Ir čia, kaip ir kiekvienoje profesijoje, reikėtų tobulėti, o ne sustoti tame pačiame taške.
– Gal jūs abu ir susipažinote Šeimų universitete?
P. Ne, mes susipažinome dar 1993 m. vienoje stovykloje Kaune, išlaikėme ryšį. Gerokai vėliau su žmona iš Ispanijos atvežėme šią metodiką, o kai Vilius sukūrė šeimą, kartu su žmona mielai prisijungė prie mūsų.
– O kaip susipažinote su savo žmonomis?
V. Aš – paprastai, klube Kaune. Žmonos profesija – finansų konsultantė, dabar ji rūpinasi vaikais ir dirba iš namų su Šeimų universitetu.
P. Aš su žmona susipažinau darbe Rygoje. Gal dėl to, kad gyvenome užsienyje, labai greitai susidraugavome, aš jai pasipiršau po 3 mėnesių pažinties, o po 6 mėnesių susituokėme. Tuo metu viskas atrodė aišku ir nebuvo ko delsti, nors jei dabar man vaikas pasakytų apie tokį sprendimą, patarčiau neskubėti.
Beje, Šeimų universitete turime ir kursą „Santuokinė meilė“, kur bandome aiškinti, kad meilė – ne vien jausmai. Šalia jausmų yra ir tavo prisiimtas įsipareigojimas.
Mano įsitikinimu, labai svarbu prieš tuokiantis sutarti, kad problemas spręsite visais įmanomais būdais, išskyrus skyrybas. Tuomet viskas labai supaprastėja – tiesiog ieškai kitų išeičių. Galbūt smurto šeimoje, priklausomybės ligų ir panašiais atvejais gyventi atskirai ir yra tinkamas sprendimas, bet kitais atvejais yra ir tinkamesnių.
