Mes vis dar neturime sistemos, kuri saugotų vaikus ir rizikas įžvelgtų vos tik joms pasirodžius. O kaipgi sistema veiks, jeigu pagrindinis vaiko teisių specialistų uždavinys – mokėti apsiginti, kad tik jų nenubaustų?
„Aš du kartus esu girdėjęs vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojus, kurie mokymų metu atvirai pasako man: nepergyvenkite, mes atsirašinėti mokam. Čia yra oficiali pozicija“, – pasakoja L.Slušnys.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir L.Slušnio pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.
– Paskutinis įvykis, kuris sukrėtė visuomenę – labai žiaurus trylikamečio paauglio nužudymas, uždaužymas akmenimis. Jūs tuomet pasakėte, kad mes visi kalti. Kodėl?
– Kai pradedam kalbėti apie vaikus, visuomet sakau, kad vaikai neužauga savarankiškai. Juos kažkas prižiūrėjo, kažkas į juos žiūrėjo, su jais bendravo. Kas ten dėjosi, aš visų detalių nežinau. Bet tada sakau, kad irgi esu prisidėjęs, kad kažko nemačiau, kažko nepadarėm.
Mano požiūris yra susijęs su tuo, kad vaikas augo, jam yra 13 metų. Mano galvoje iš karto susisuko keletas modelių. Be jokios abejonės, vaikas turėjo tėvus. Gal dėjo pastangas, gal nedėjo, vienokie, kitokie tėvai, bet jiems nesisekė auginti vaiko. Kartais pastangos būna bergždžios, tėvai pasimeta, nes svarbu, nuo kada prasidėjo problemos su vaiku – vieni per vėlai pastebi, tada įsisuka kažkoks ratas, kuris pavojingas vaikas.
Antroji dalis – jis lankė galbūt darželį. Jeigu nelankė, vadinasi, jis lankė mokyklą. Jeigu lankė mokyklą, ten irgi kažkas pastebėjo, kažką veikė. Vėlgi, praleista arba nesugebėta susitvarkyti. Ir tada turime trečią sistemą – socialinio gerbūvio ar vaiko teisių, kuri turėjo kažkur įsijungti su pagalba tėvams, šeimai, vaikui. Nesvarbu, kaip, bet turi būti rezultatas. Mes šiandien žiūrim, kad, ko gero, kažką visi darė. Jeigu mes pradėsim popierine prasme žiūrėti, paaiškės, kad visi kažką darė.
– Neabejoju – popierių bus labai daug.
– Ir visi parodys, ką jie yra nuveikę. Bet neaišku, kodėl toks rezultatas. Iš to, ką man teko skaityti, darau prielaidą, kad istorija tęsiasi minimum 3 metus, jei ne ilgiau.
Mes turime bėdą dar paauglystei neprasidėjus. Tai kur ta visa pagalbos sistema tam vaikui, kuri neleistų atsidurti valkatavime, nusikaltėlių rankose ir pačiam nusikalsti, nes labai daug epizodų egzistuoja. Ta sistema kuriama, aš esu tas žmogus, kuris moku mokesčius ir sakau: šioje sistemoje aš noriu būti saugus.
Čia įvyko labai paprastas dalykas, aš į tai žiūriu truputėlį giliau. Jis tarp sėbrų, atseit draugų – tokie ten ir draugai – buvo užmuštas, savų tarpe. Ten įvyko konfliktas. Bet lygiai tas pats galėjo atsitikti man, jums, bet kuriam iš mano vaikų, nes jis su šita kompanija galėjo susidurti.
Tada aš ir sakau – aš esu nesaugus. O jeigu esu nesaugus, tai ir aš prie šito prisidedu, reiškia, kažko nepadarau, neišreikalauju, jeigu sistema, kurią esame sukūrę, nesuveikia.
– Ar jūs prisimenate bent vieną atvejį, kai atsakomybę prisiėmė sistema? Aš nepamenu.
– Pas mus sukurta teisinė tarnautojų sistema, pagrinde gynybai. Net įstatymai kartais kuriami ir pirmiausias klausimas ne kaip padėsime, o ką mes turėsime nuveikti ir kaip mūsų nenubaus, jei padarysiu tą veiksmą.
Net vaiko teisės kartais kelia klausimą: kaip atlikti tam tikrą veiksmą, kad mūsų pačių nenubaustų? Aš šito nesuprantu. Pirmiausia kalbėkime ne apie baudimą. Mes tokioje sistemoje gyvename. Mes kartais bijome savo šešėlio – tikro veiksmo, tikro sprendimo. Jeigu tik priimi kokį nors tikrą sprendimą, pasakai teisybę, ką matai: staiga lavina į tave skundų.
Normalu, kad žmonės skundžiasi, kažkas nagrinėja, bet yra toks požiūris – tas, kuris pasakė kitaip daryti, dažniausiai lieka kaltas. Dar blogiau, jis ne tik, kad lieka kaltas, o tas chamas, kuris elgiasi netinkamai ir nepadaro, lieka švarus, nes jis pasako: aš atsiprašau, viską padariau iš savo pusės.
Net jei kalbėsime ne apie šį atvejį, o kai kas nors gali sau leisti tiesiog pasiimti vaikus, nors teismo sprendimas vienas – nevykdyti teismo sprendimo. Visi iškėlę rankas, niekas nežino, kaip su tuo elgtis, visi bijo, procesai trunka ilgai, vaikas gyvena su neteisėtais tėvai. Yra ne vienas atvejis, kai vaikas gyvena su vienu iš tėvų, nors teismo sprendimas aiškus, kad turi gyventi su kitu tėvu, ten turi būti užtikrintos tinkamos sąlygos. Tėvas arba mama priešinasi. Tai gali trukti metus, du, tris.
– Mūsų žmonės labai nepasitiki teisėsauga.
– Čia skaudi tema. Aš visuomet pats esu toje pusėje, kad jei yra teismo sprendimas, jis yra vykdytinas. Mes neturime ieškoti kažkokių blusų. Tai yra teismo sprendimas. Iš kitos pusės, aš pats esu matęs ne vieną teismo sprendimą, kuris man sukėlė pyktį.
Jie priėmė sprendimą, bet aš pykstu, nes taip negalima elgtis su vaiku. Taip negalima priiminėti sprendimų vaiko atžvilgiu, tai ne žaislas. Arba tu nepriimk nieko ir palauk, arba kažką daryk, bet tik nedaryk tokių sprendimų. Arba kai pamatai, kad priima sprendimą, o po mėnesio priima kitokį sprendimą.
Aš keliu klausimą: kaip gali būti per du mėnesius du skirtingi sprendimai? Tada tas, kuris prieš du mėnesius gavo sprendimą, sako: aš turėjau jau vieną sprendimą, kodėl aš turiu vykdyti kitą? Tie sprendimai, ne retu atveju, yra tokie. Tai kuriuo vadovautis?
Teismai, mano manymu, per mažai pasitiki profesionalais – tarnautojais. Jei kalbėsime apie vaiko teisių sistemą, yra atvejų, kai vaiko teisių sprendimas yra vienas, jis netgi man patinka, bet teismo sprendimas yra kitas. Ką kaltina? Vaiko teises, kad jos neapgynė teisme. Tai rodo, kad teismai negerbia pačių mūsų tarnybų sprendimų ir požiūrio, nepasitiki profesionalais. Tuo mes skiriamės nuo skandinavų.
Jeigu Skandinavijoje teismas gautų vaiko teisių išvadas, praktiškai jų teisme nebeįmanoma nuginčyti. Teismas sako: tai yra profesionalai, jie savo darbą žino ir ne aš, teisėjas, priimu galutinį sprendimą. Pas mus teisėjai, deja, kartais sakys: jie įvertina visas aplinkybes. Bet ten jaučiasi nuostatų, įsitikinimų rinkinys ir tas sprendimas priimamas per šitą dalį.
– Jei grįžtume prie skaudaus trylikamečio atvejo, apnuoginama dar viena problema – paaugliai, jų elgesys, aplinka, kurioje jie auga. Nežinau, ar jums teko matyti, bet Jurbarko rajone šeima kreipėsi pagalbos, nes nesusitvarko su paaugliu sūnumi, kuris tėvus grasina nužudyti. Ar tokia susiformavusi karta, ar tik pavieniai atvejai? Ar mūsų jaunimas pasidaręs žiaurus?
– Laikai niekuo dėti. Čia yra metas, kai į agresiją buvo galima atsakyti agresija. Į smūgį buvo duodama smūgiu. Galbūt tam tikrame gyvenimo periode atrodė, kad turiu auklėjimo būdą. Jei žiūrėti bendrąja prasme, manau, kad mūsų visuomenė yra mažiau agresyvesnė.
Kas atsitiko šiandien: aukšti reikalavimai bendravimo kultūrai su vaiku, pagarbai vienas kitam. Tėvai to reikalauja iš mokyklų, iš visų. Tu negali kažko daryti, bet mes neišmokę tų situacijų žodžiu ir kitaip valdyti, ribų braižyti.
Mes tiek bijom, kad kartais atsitraukiam per anksti, atsitraukiam nuo vaiko, tegu taip lieka. Svarbu jis kažko nedaro dar blogesnio. Vieną kartą, antrą kartą – jis jau padaro blogiau, bet jau šaukštai po pietų. Tada jau traukiuosi, nes gal dar gali būti blogiau. Mušti negalime, nemušimo įstatymas veikia, vadinasi, vaikai tą irgi žino. Tada atsiranda žodžiai, kitokie dalykai ir tarsi ribų nustatymo nėra.
Dažnai mokyklose pastebiu, kai sako: kokie vaikai baisūs. Tada klausiu: kiek tokių vaikų turite? Pradeda mąstyti: iš klasės 1-2. Sakau procentaliai paimti, kiek turi gerų, superinių vaikų. Žinot, ką atsako mokytojai? Dauguma – 80-90 proc. tokių vaikų. Sako, kad problema yra su 5 proc. vaikų mokykloje.
– Bet sakoma, kad šaukštas deguto ir medaus statinę pagadina.
– Ne, čia atsitinka labai paprastas dalykas. Tie 5 proc. suvalgo 80 proc. žmogiškųjų resursų. Tada atsiranda stresas, kad 80 proc. gerų vaikų nėra laiko. O pagalbos sistema nesuveikia į tuos 5 proc. – visa sistema, kuri sukurta dėl 5 proc., kuriems reikalinga ypatinga pagalba, specialios priemonės, riboženkliai tėvams, vaikams, iki to, kad nesvarbu, kad pamaitintas, šeima negeria, nerūko, bet vaiko nesutvarko.
Žmonės, Skandinavija žiūri į tai labai gerai. Mes paimam jūsų vaiką, nuvežam pas laikinus globėjus, kurie, ko gero, susitvarkys ir pabus ten metus. Vaikui yra šokas, sutinku, bet kas yra geriau: padaryti šoką ir leisti suvokti, kad tave gali paimti iš tavo komforto zonos, kur ribų nepaisai ir būsi įdėtas į ribas, ar tu nori grįžti pas tėvus, pas kuriuos tau emociškai saugiau, smagiau, ten yra tavo pažįstami žmonės, tavo artimieji ir tu gali suvokti, kad galbūt reikia ir tavo elgesį pasikoreguoti. Skandinavai tai daro greitai, mes tampom gumą. Bet mūsų bėda yra ir įstatyminė nuostata.
– Konkreti situacija: tėvai kreipėsi į viešumą, nes sako, kad nesusitvarko su paaugliu sūnumi. Tarnybos teigia: kaip norite, taip tvarkykitės. Ką daryti tėvams?
– Ką norit, tą darykit. Jeigu norit, turite galimybę, samdykitės privačiai, nes nė viena struktūra nenori kišti nagų. Tai iš karto yra grėsmė. Jei atsiras kažkas, kas su vaiku negerai, tuoj pat gaus per nagus per visas valdžios grandis, nes kažkas kažką padarė ir visi kaip nuo karštos bulvės.
Gal dabartinė sistema, nežinau, ar pajėgs, bet lyg yra užuomazgų su atvejo vadybininkais, kurie galbūt sugebės sutelkti ir pajėgs priimti kolegialius sprendimus. Gal sakau todėl, nes visur vyrauja žmonės. Idėja gera, atnešta ne nauja, pasaulyje taip dirbama, bet mes visur esame žmonės. Aš du kartus esu girdėjęs vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojus, kurie mokymų metu atvirai pasako man: nepergyvenkite, mes atsirašinėti mokam. Čia yra oficiali pozicija. Kiti šypsosi ir sako: taip.
Tai sakau: aš nebesaugus, mano vaikui nelaimė, nes aš esu tas žmogus, kuris turi vaikus, o jei man nučiuoš stogas, aš vaikus priplosiu ar kažką padarysiu, jūs nieko nepadarysit. Žinot, ką man pasakė? Dėl jūsų mes padarysime viską. Sakau: ačiū, dabar jau atsakėt.
Reiškia, veikia autoritetas, ne tai, kad aš žmogiškai žiūriu į vaiką. Jeigu prieš mane sėdi vaikas, man vienodai – jūs esate vaikas ir tai yra svarbiausia. O visa kita aplink – tik dūzgiančios bitės. Svarbiausia jo interesas. Tos dūzgiančios bitės turi dūgzti, nes jos susijusios su tuo vaiku, nervinasi – tegu dūzgia, viskas yra tvarkoje. Bet aš saugau, kad šiandien jo gerbūvis būtų geriausias.
Kas pas mus šitaip dirba valstybėje? Kol kas nematau. Yra pavieniai vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai – negaliu besti pirštu į visas tarnybas, kad nėra tokių, bet žiūrint per visą Lietuvą, tai yra daugiau žmonės, į kuriuos žiūrima su ironija ir pašaipa. Jiems labai sunku tose tarnybose. O kam tau reikia? Tokiam darbui, taip dirbti reikia įdėti daug širdies, emocijų ir dar gauti ironiškas pastabas iš kolegų, kad tu esi tas kvailelis.
– Kaip sakėte – ne tas, kuris atsirašinėja.
– Taip. Kam tau reikia, tau ką, daugiau už tai sumokės? Tada žmogus gal jaunas, gal entuziastingas, norintis pakeisti kažką, po 5 metų nusprendžia arba išvis nebedirbti to darbo, arba emigruoti, nes nepakelia šito požiūrio į darbą. Arba keičia kažką sistemoje ir jis išeina iš vaikų sistemos.
Taip, atlyginimai maži, bet dėl jų nieko negalim sakyti, nes atlyginimai kiekvienoje grandyje savotiškai maži. Galiu verkti, kad mano grandyje yra maži, bet tu darbą stengiesi daryti nuoširdžiai, neformaliai. Tai nėra lengva, beje.
– Jūs minėjote, kad yra tam tikri amžiaus tarpsniai, kai reikia atkreipti dėmesį į vaiko vystymąsi, su kuo jis bendrauja, ką veikia. Kuriuo laikotarpiu tėvai turėtų labai atidžiai stebėti vaiką?
– Lengviausia nulipdyti vaiką. Tai reiškia, kai jis pradeda vaikščioti, tarti pirmuosius žodžius, kai galima pradėti tuos žodžius dėlioti – viskas. Nuo tos akimirkos iki paauglystės gali sudėti į jį viską. Po to paauglystė paputos, kaip blogai pilamas alaus bokalas, bet kai nusistovės, mes turėsime tikrą vaiką, kurį sudėjome iki 10 metų.
Tai yra didžiausias turtas, į kurį mes galime sudėti visas vertybes. Paskui, staliaus terminais, jeigu iki 10 metų mes sukrausime tam tikras detales, piešinį, prasideda švitrinio popieriaus parinkimas. Mes pradedame gludinti tam tikrus kampus. Paauglystėje vieni dalykai, atėjus į gimnazijos amžių, naudojame kitus gludinimo kampus, įsitraukimą į kitas veiklas. Ir štai, mes turime žmogų.
Bet esminė dalis yra, kas pas mus yra labai nuvertinta, nors gana stipriai pasaulyje parodomi duomenys – darželyje turi būti patys geriausi profesionalai, ten turi būti įdėtos pačios didžiausios pastangos ir jeigu mes žaidžiame, tai žaidžiame kiekvieną žaidimą, žinodami, su kokiu tikslu.
Ne šiaip „Grok, Jurgeli“, pažaidžiam, bet mes su tuo Jurgeliu įdedame vertybes, su kiekvienu žaidimu dedame tam tikras kompetencijas, nuostatas, vertybes ir į tą krepšį pridedam iki 10 metų. Tada žinome, kad sulauksime paauglystės, kur bus maištas, ir ten prasideda mūsų tam tikrų ribų išbandymas. Mes, suaugusieji, keičiamės, tai yra normalu, ir tada gauname rezultatą, kuris yra ties 20 metų.
„Vasara tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 16.30 val. ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
