Erdvu ir jauku
Užsukusius į svečius, tarpduryje pasitinka penkiese – du berniukai, dvi mergaitės ir jų „auklytė“ Lina. Visi kviečia apžiūrėti kambarius. Vladimiras ir Nojus įsikūrę kartu, jų lovelės – greta. „Čia miegu aš, čia –Nojus. O čia – mūsų abiejų statytas tralas. Pažiūrėkit, koks didelis, kiek ant jo telpa mašinų. Visada žaidžiam abu kartu. Kartais susipykstam, bet neilgam“, – pasakoja Vladimiras.
Nojus labai mėgsta piešti. Iš komodos stalčiaus berniukas traukia pluoštą savo darbelių. Jam gražiausias piešinys – didelis tamsiai mėlynas policijos automobilis. Berniukų kambaryje daug stalo žaidimų, kuriuos vaikai žaidžia visi kartu.
Gretimame kambaryje įsikūrusios Gabija ir Žana. Ant Žanos lovos – nešiojamasis kompiuteris. Mergaitė mėgsta žaisti žaidimus, taip pat klausytis muzikos. Gabija ir Žana viena per kitą pasakoja apie savo kasdienybę naujuosiuose namuose. Tiek gaminti maistą, tiek tvarkytis joms – dar nepabodusi naujovė. „Visi kartu gaminame valgyti. Patinka skusti bulves, kepti blynus. Kepame ir pyragus, paskui visi valgome“, – greitakalbe beria mergaitės.
Socialinė darbuotoja Lina Visminienė šypsosi: švara, tvarka namuose – visų rūpestis. Vaikai pasiskirstę po kambarį, kurį kiekvienas tvarko. Kad nebūtų nuobodu, tvarkymo plotais kasdien keičiasi. Tai, ką tądien valgys pusryčiams, pietums ar vakarienei, sprendžia kartu, visi kartu eina ir į parduotuvę apsipirkti. „Parduotuvėje renkamės, ko reikia. Bet auklytės nuperka ir ledų, ir bulvių traškučių. Juos visi labai mėgstam“, – nedideles paslaptis išduoda Nojus.
Visi namų gyventojai žino, kaip svarbu taupyti. „Gražu žiūrėti, kaip vaikai vienas kitą perspėja: „užsuk vandenį, jis brangiai kainuoja“, „išjunk šviesą, dega be reikalo“. Tai rodo, kad mūsų vaikai jaučiasi kaip tikruose namuose“, – džiaugiasi L. Visminienė.
Laisvalaikis – kartu
Kol nesibaigia mokslo metai, po pusryčių visi keturi vaikai keliauja į mokyklą. Atėjus vasarai, laisvalaikio lieka daugiau. Paklausti, ką labiausiai mėgsta veikti, vaikai vieningai atsako – žiūrėti filmukus per televizorių, klausytis muzikos.
Visi taip pat mėgsta išvykas į gamtą. Kartu eina prie upės maudytis, pievose renka žemuoges, miške – gervuoges, avietes, žiemai prisiskina vaistažolių. Visiems vaikams labai patinka grybauti. „Skersai ir išilgai išvaikščiojome Ventos apylinkes. Mūsiškiai – ištvermingi, galime nukeliauti didelius atstumus. Žiemą einame prie upės maitinti antyčių, vasarą – pasižiūrėti stirniukų. Mėgstame keliauti ir į kitus miestus“, – pasakoja L. Visminienė.
Vaikams patinka boulingas, todėl retsykiais visi sėda į maršrutinį autobusą ir keliauja į Šiaulius ar Mažeikius pažaisti. Autobusu visi kartu važiuoja ir prie jūros.
L. Visminienė pasidžiaugia, kad grupinio gyvenimo namų gyventojus visada gražiai priima miestelio bibliotekos darbuotojos. Iš ten vaikai parsineša knygučių, kurias mėgsta skaityti.
Vaikai visada laukiami bažnyčioje, kur miestelio gyventojai džiaugiasi gražiu, mandagiu jų elgesiu, jie taip pat mėgsta lankytis Ventos regioninio parko lankytojų centre, nepraleidžia ir Ventos kultūros namuose organizuojamų renginių.
Įsikūrė prieš metus
Ventos socialinės globos namų direktorė Gražina Banienė primena, kad Ventos grupinio gyvenimo namai – pirmieji Lietuvoje, kur apgyvendinti neįgalūs vaikai. Šie globos namai, remiantis socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu, buvo įtraukti į pertvarkomų įstaigų sąrašus.
„Iš pradžių ketinome Ventos gyvenvietėje įsigyti keturių kambarių butą, kad jame galėtų apsigyventi šeši vaikai – po tiek gyvena kiekvienoje mūsų globos įstaigoje įsikūrusioje šeimynoje. Tačiau tokio rasti nepavyko, todėl trijų kambarių bute įkurdinome keturis vaikus nuo dešimties iki keturiolikos metų“, – aiškina G. Banienė.
Iš pradžių butas buvo nuomojamas, paskui Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skyrė lėšų jam įsigyti. Patalpas Ventos socialinės globos namai suremontavo ir įrengė savomis lėšomis. Pakeisti langai, grindys, įsigyta baldų. Su vaikais pasikeisdamos būna šešios darbuotojos – dvi socialinės darbuotojos ir keturios socialinės darbuotojos padėjėjos. Vaikai vieni nepaliekami ir nakčiai.
Pasak direktorės, į grupinio gyvenimo namus perkelti savarankiškesni vaikai, o paliekantiems globos įstaigą surengtos gražios išleistuvės.
G. Banienė sako, kad pirmiausia į bendruomenę perkelti vaikus pasirinkta neatsitiktinai. Visuomenės požiūris į juos yra palankesnis, be to, vaikams lengviau adaptuotis naujoje vietoje. „Visuomenės požiūris į mažą vaiką yra labiau teigiamas nei į suaugusį negalią turintį žmogų. Tačiau neslėpsiu: įkurdindami vaikus naujuose namuose, susidūrėme su įvairiomis problemomis, neigiamu aplinkinių požiūriu. Žmonėms būdinga bijoti to, ko nepažįsta, todėl visuomenę būtina šviesti“, – kalba direktorė.
Stengiasi integruotis į bendruomenę
Nepaisant ne visada palankaus aplinkinių požiūrio, stengiamasi vaikus integruoti į bendruomenę. Jie dalyvauja miesto šventėse, lanko muzikos mokyklą, biblioteką, bažnyčią. Artimiausius kaimynus vaikai jau papirko mielumu ir nuoširdumu. „Per praėjusias Kalėdas pagaminome žvaigždžių ir pakabinome ant visų kaimynų durų. Po to jie atėjo pas mus į svečius – kas saldainių atnešė, kas sausainių. Dėkojo, kad sukūrėme laiptinėje kalėdinę nuotaiką. Taip pamažu mokomės gyventi kartu“, – šypsosi L. Visminienė, tačiau priduria, jog kieme su vaikais sutarti sekasi sunkiau.
„Iš pradžių vaikai tarsi priima mūsiškius, tačiau po kurio laiko pamažu išsiskirsto, palikdami mus vienus. Kai kurios mamos taip pat nusiteikusios priešiškai. Pasitaiko, kad kiemo vaikai mūsų vaikus pasikviečia į atokesnę vietą, iš pažiūros lyg ir gražiai bendrauja, tačiau priėjus arčiau supranti – tyčiojasi, juokiasi. Būna labai skaudu – juk mūsų vaikai tokie nuoširdūs, atviri“, – nuoskaudomis dalijasi L. Visminienė.
Nenori grįžti atgal
Nepaisant kai kurių pirmųjų metų sunkumų, visi kalbinti vaikai vieningi: jiems gera naujuosiuose namuose, kuriuos galima vadinti savais. „Nuolat bendraujame su globos namais, mus kviečia į ten vykstančius renginius. Nueiname į svečius, nes pasiilgstame buvusių draugų, darbuotojų. Tačiau pasibuvę, pabendravę visada skubame namo. Mūsų vaikų namai – jau čia, Ventoje“, – tvirtina L. Visminienė.
G. Banienė šypsosi retsykiais paprovokuojanti buvusius gyventojus. „Sakau jiems: „gal pasilikite, mes jūsų labai pasiilgome“... Tačiau visada sulaukiu mandagaus atsakymo – mes dažniau pas jus ateisime, bet dabar keliaujame namo.“
Pasak direktorės, problemų yra, tačiau visas jas atsveria geresnė vaikų savijauta, jų džiaugsmas turėti savo namus. „Grupinio gyvenimo namai – tai tiesiog gyvenimas, su savais pliusais, minusais. Be abejo, tokių namų išlaikymas kainuoja brangiau. Tačiau gyvendami ne įstaigoje vaikai jaučiasi geriau, tai ir yra svarbiausia“, – sako G. Banienė.
