Iniciatyva „Niekieno vaikai“ siekia padėti vaikams, kurie atsiduria ligoninėse. Vieni jų – tai susirgę vaikų namų auklėtiniai, kiti – tik ką iš šeimų paimti vaikai. Ligoninės personalas pasirūpina būtiniausiais tokių vaikų poreikiais, tačiau jie neturi galimybių apsaugoti jų nuo vienatvės, emocinio nesaugumo, apleistumo sunkiausiomis akimirkomis.
„Mūsų savanoriai vaikus ramino, glostė, migdė, maitino, juokino, nešiojo ant rankų, kalbino, lydėjo į procedūras. Svarbu, kad visais atvejais pavyko greitai reaguoti – gavę pranešimą, mūsų žmonės, palikę ankstesnius darbus, jau po 2-3 valandų, būdavo pas vaiką.
Prie mažiausiųjų mūsų savanorės, keisdamos viena kitą, budėjo ir dieną, ir naktį. Stengiamės, kad ir vyresnieji vaikai kuo trumpiau būtų vieni. Ligoninėse pradėjome dirbti tik birželį, bet jau spėjome įsitikinti savo iniciatyvos reikalingumu bei prasmingumu, – sako viena iš „Niekieno vaikai“ organizatorių Ieva Šuipė.
Iš budėjimo – pasikrovusi jėgų
Viena iš savanorių, Evelina Krasauskienė, pasakoja, kad budėjimas ligoninėje atneša daugybę gerų emocijų.
„Nors daugelis mano pažįstamų sakė, kad buvimas su vienišais vaikais ligoninėje jiems keltų tik liūdesį, tačiau mano emocijos po budėjimo tik pačios geriausios.
Po budėjimo einu į darbą pasikrovusi, nes žinau, kad padėjome dar vienam vaikui. Liūdesio ir graudulio tikrai nėra“, – tikina savanorė, kuri su vaikais būna arba savaitgaliais, arba budi naktimis, po kurių eina į darbą.
Anot E. Krasauskienės, su visais vaikais ligoninėje kontaktas buvo lengvas ir nesunkus – sunkioje padėtyje atsidūrę mažyliai patys ieško santykio, nori būti ant rankų, apsikabinti.
Reikia daugiau savanorių
Šiuo metu „Niekieno vaikai“ savanoriai dirba tik Vilniaus miesto klinikinės ligoninės vaikų klinikoje (vadinamoje Antakalnio vaikų ligoninėje). Tikėtasi, kad per mėnesį čia teks pasirūpinti 3–4 vaikais, tačiau pasirodė, kad realus skaičius net 3 kartus didesnis, o didžioji jų dalis atvežti po krizės šeimoje.
Dėl to jau dabar „Niekieno vaikai“ yra paskelbę naują savanorių atranką – visų norinčių ir galinčių padėti, prašoma iki liepos 6 d. užpildyti atrankos anketą – ją galima rasti „Niekieno vaikai“ „Facebook“ paskyroje arba paspaudus šią nuorodą. Kol kas atranka vykdoma tik Vilniuje.
I. Šuipė pasakoja, kad daug žmonių nori padėti vaikams ligoninėse, tačiau ne kiekvienas norintis turi galimybių atsilaisvinti tada, kada reikia bei budėti dienomis ir naktimis. Tiesa, tie, kurie neturi galimybių tapti savanoriais, bet vis tiek nori palaikyti iniciatyvą, gali prisidėti finansine parama per portalą „Aukok.lt“ – gautos lėšos bus skiriamos savanorių mokymams ir koordinavimo išlaidoms.
„Siekiame, kad vaikams netektų būti vieniems, tad mūsų savanorės su vaikais būna ir dieną, ir naktį. Negalime pakeisti pasaulio taip, kad visi jo vaikai būtų saugūs ir laimingi, bet galime pasistengti, kad sergantys be tėvų globos likę mažyliai leisdami dienas ligoninėje būtų ramūs, saugūs ir mylimi“, – sako „Niekieno vaikai“ organizatorė.
Pirmosios istorijos
Savo reikalingumu „Niekieno vaikų“ savanoriai įsitikino jau pirmąją darbo savaitę, kuomet buvo šalia 5 vaikų.
– Prie sergančio metų amžiaus mažylio iš globos namų, pasikeisdamos dieną ir naktį budėjo 3 savanorės: daug nešiojo, padėjo užmigti, maitino, keitė sauskelnes ir rūbelius, padėjo ligoninės personalui sugirdyti vaistus, ramino po nemalonių procedūrų.
– Dėl krizinės situacijos šeimoje, į ligoninę buvo atvežti iš šeimos paimti broliukas ir sesutė. Vaikai buvo labai neramūs, išsigandę, nuolat klausinėjo apie mamą. Su jais buvo 4 savanorės, kurioms prireikė daug kantrybės ir žinių, kad padėtų vaikams kiek įmanoma ramiau ir saugiau išbūtų sunkiomis akimirkomis.
– Kiti du mažyliai – nė metų neturintys mergytė ir berniukas ligoninėje taip pat atsidūrė ne dėl ligos, o dėl krizinės situacijos šeimoje. Pirmąjį nelengvą vakarą su jais buvo viena savanorė, o kitą dieną į darbą įsijungė dar trys savanorės, kurios dieną ir naktį buvo su vaikais. Naktys nebuvo lengvos, nes mažyliai prabusdavo skirtingu metu, tačiau, kaip pasakoja savanorės, viską atperka mažylio apkabinimas, prisiglaudimas ir supratimas, kad nepaisant gyvenimo aplinkybių, čia ir dabar jis gauna šilumą, saugumą, visapusę priežiūrą.
