Australijoje gyvenanti dviejų vaikų mama Kim Chartres viena persikėlė gyventi į kitą valstiją. Pasak jos, sprendimas siekti savo svajonių buvo sunkus, tačiau išlaisvinantis. Portalui „Dailymail“ ji atskleidė, kaip pasirinko šį nelengvą kelią.
Kim pasakojo jau seniai norėjusi išvykti iš gimtojo miesto, bet vis atidėliojo troškimo įgyvendinimą, nes nenorėjo po skyrybų atimti vaikų iš tėvo.
„Savo svajonę paaukojau, kai jie buvo maži. Likau kur gyvenusi, kol jie paaugs ir galės patys pasirinkti, su kuriuo iš tėvų nori būti“, – sakė ji.
Pasak jos, 14 ir 17 metų sūnūs drauge su savo tėvu ir ja pačia susėdo aptarti, kaip gyvens toliau. Kim nutarė kraustytis, o sūnūs – apsistoti su tėvu.
„Kai suvokiau realybę – tai, jog atsiskirsiu nuo savo vaikų ir kartu nebegyvensime – ėmė ristis ašaros. Tai buvo sunkiausia, ką esu padariusi. Nesvarbu, jog žinojau paliekanti juos patikimose rankose“, – neslėpė moteris.
Jos teigimu, pirmieji metai atskirai nuo berniukų buvo nepaprastai skaudūs. Ne kartą Kim buvo susipakavusi lagaminus ir pasiryžusi grįžti. Blogiausia, pasak moters, buvo jausmas, jog ji prarado savo gyvenimo prasmę – prasmę, kurią suteikė kasdienis gyvenimas su vaikais.
Tačiau antrųjų gyvenimo atskirai metų pabaigoje jai atsivėrė kita perspektyva. Moteris suprato, kokia perdėtai rūpestinga ji buvo iki tol. Kim žinojo, kad berniukų gyvenimas pasikeitęs – tėvas tikrai nelakstė paskui juos taip, kaip ji.
Užuot persekiojęs juos dėmesiu, vyras ragino vaikus dažniau naudotis viešuoju transportu, mokė vaikinus gaminti ir po valgio, žinoma, patiems susiplauti indus.
Kim džiaugėsi, jog per tą laiką sūnūs tapo savarankiškesniais ir pradėjo labiau savimi pasitikėti.
Gyventi per atstumą buvo sunku, tačiau tai suteikė galimybę jai iš naujo įvertinti savo tėvystės įgūdžius.
„Gavau progą pamatyti, kiek smarkiai mano emocijos (pavyzdžiui, motiniška kaltė) veikė mano bendravimą su vaikais“, – sakė Kim.
Pasak moters, esminis skirtumas tarp jos ir berniukų tėvo auklėjimo buvo tas, jog vyrui prireikus ilgiau padirbėti ar užsiimti savo reikalais, jis tą ir darydavo. Be jokio kaltės jausmo, be bandymo perdėtai kompensuoti prarastą laiką.
Dabar Kim vėl gyvena tame pačiame mieste, kaip ir berniukai. Grįžimą atgal lėmė tai, jog išvykus jai visgi nuolat kažko trūko. Tačiau moteris džiaugėsi, jog grįžo būdama jau kita mama: patobulėjusi ir nesmaugianti vaikų dėmesiu.
„Daugiau neleidau neigiamoms emocijoms ir kaltės jausmui valdyti mano motinystės. Viskas tapo daug paprasčiau“, – tvirtino ji.
Parengė Joana Gimberytė-Juronė.
