Praėjusį sekmadienį Aurelija pasiryžo ir į feisbuką įkėlė tokio turinio skelbimą: „Kreipiuosi į visus mažas pajamas gaunančius, vienišus, gal auginančius neįgalų vaikutį, pavargusius nuo kasdieninės rutinos ir šiaip užsiknisusius nuo visko tėvus. Gal norėtumėte skirti valandėlę laiko sau? Atsipalaiduoti ir išeiti į kiną ar tiesiog ramiai pasivaikščioti miške, nusilakuoti nagus ar išgerti karštos kavos, bet neturite kam palikti savo vaikučių? Siūlau visiškai nemokamai prižiūrėti Jūsų vaikučius. Esu dviejų vaikų mama su aukštuoju išsilavinimu. Tikrai turiu patirties darbe su vaikučiais. Jums tereikia susisiekti su manimi (rašant asmeninę žinutę) ir sutarti laiką, kada Jūs norite praleisti laiką be vaikų. Ir, žinoma, pasiūlymas galioja tik Kauno apskrityje gyvenantiems tėvams, kurių vaikams ne daugiau kaip 18 m.“
Ar verta dėti tokio turinio skelbimą, Aurelija kurį laiką svarstė. Jį parašyti pasiryžo, išėjusi ilgų, beveik visą vasarą truksiančių atostogų. Dar atsiklausė savo vyro ir vaikų, ką jie manytų apie tokią jos veiklą, ir sulaukė jų pritarimo.
Ją sukrėtė neseniai Kaune nutikęs liūdnas įvykis, kai mirė mokytojas, palikęs žmoną su trimis mažais vaikučiais. „Kai apie panašius atvejus išgirsti, susimąstai, kaip sunku gali būti moteriai, auginančiai mažylius, jei ji neturi vyro, mamos ar sesės, kurie galėtų padėti ir išleisti iš namų“, – sakė Aurelija.
Sudėtingų atvejų šeimose ji buvo mačiusi ir seniau, kai dirbo seniūno pavaduotoja. Tuomet važinėdavo po kaimus ir matė daug sunkiai besiverčiančių, socialiai pažeidžiamų šeimų. „Kai kurių iš tų žmonių vaikai į mokyklas eidavo tokiais apiplyšusiais drabužiais ir batais, kad būdavo baisu žiūrėti. O ir dirbdama vaikų darželyje matau, kaip nelengva kai kurių vaikučių tėvams, ypač vienišoms mamoms“, – sakė moteris.
Aurelija nebuvo įsitikinusi, kad ką nors jos skelbimas sudomins, ir tikrai nesitikėjo, kad norinčiųjų patikėti jai savo vaikus bus tiek daug. Vos pasiima telefoną ir prisijungia prie interneto, gauna aibę naujų pranešimų. Nė negali suskaičiuoti, kiek jų per parą jau atėjo. Telieka pildyti darbo kalendorių.
Ne visi tėvai prašo pagalbos. Vienas tėtis parašė: „Man iš jūsų nieko nereikia, tiesiog norėjau jus pagirti už tai, kad skelbime rašėte, jog galite prižiūrėti ir neįgalų vaikutį.“
Buvo ir pora pasiūlymų prižiūrėti vaiką už pinigus, bet Aurelija atsisakė. Ji sakė: „Aš nusiteikiau, kad būsiu savanorė ir prižiūrėsiu vaikus tų, kurių padėtis sudėtinga ir kuriems tikrai reikia pagalbos. Kai kurie žmonės man sako, kad aš elgiuosi kvailai, atsisakydama uždarbio. Tačiau visų pasaulio pinigų vis tiek neuždirbsiu. Darbą aš turiu, o nuo jo likusiu laiku noriu daryti gerus darbus. Manau, už juos atlyginama penkeriopai. Be to, noriu rodyti gerą pavyzdį savo vaikams.“
Aurelija turi du savo vaikus, 7 m. sūnų ir 12 m. dukrą. Vaikai jau paūgėję, jiems daug mamos dėmesio nereikia, taigi tikrai atsiras laiko ir svetimiems vaikams.
Rizikuoti nebijo
Gerų darbų darymo patirties Aurelija jau turi. Ji su savo dukra Astrida ir krikšto dukra porą metų lankė netoliese gyvenančią močiutę, nunešdavo jai maisto produktų, aptvarkydavo namus. Senutės, kuriai reikia pagalbos, adreso paprašė seniūnijos darbuotojos. Dvylikametė Astrida pas nepažįstamą močiutę pradžioje eiti prisibijojo, bet prie jos pripratusi jau neraginama pati išvirdavo sriubos, iškepdavo omletą ir traukdavo į svečius. Praėjusį gruodį močiutė mirė.
Dabar, kai važiuos prižiūrėti kelių vaikučių, Aurelija į pagalbą ims ir dukrą. Pavyzdžiui, kai važiuos padėti keturių vaikų mamai, kuri augina du savus ir du įvaikintus mažylius – vienai prižiūrint tokią kompaniją gali pritrūkti rankų. Taip pat į Aureliją kreipėsi moters, kurią vieną vyras paliko su trimis vaikais, draugė. Daug ir kitų mamų, kurioms pagalba tikrai reikalinga.
Bet kaip Aurelija atskirs, ar šeimai tikrai reikia pagalbos, o gal jie tik nori ja pasinaudoti? Ji sakė: „Žinoma, aš to nepatikrinsiu, paliksiu tai tų žmonių sąžinei. Jei nuvykusi pas žmones pamatysiu, kad jų namai puikiai įrengti ir apstatyti, tai dar nereikš, kad tie žmonės sukčiauja – gal jie tuo metu liko be darbo ir neturi pajamų.“
O ar ji nebijo, kad nuvykusi prižiūrėti nepažįstamų vaikų ras asocialią šeimą, paklius į keblias situacijas? Moteris žvaliai atsakė: „Nebijau rizikuoti. Juk ir darželyje, prižiūrint dvidešimt dvimečių vaikučių, yra rizikos, kad jie pasprings ar pargrius. Jeigu visko labai bijosi, teliks sėdėti užsidarius namuose.“
Geras pavyzdys užkrečia
Moteris sakė sulaukusi ne vieno komentaro, kad elgiasi neišmintingai, siūlydama nemokamas paslaugas. Bet ji įsitikinusi, kad elgiasi teisingai. Viena kolegė jai draugiškai sakė, kad gal jai su galva negerai, o išklausiusi jos pastebėjimų apie gerų darbų darymą pasakė: „Ką gi, reikės ir man pamėginti padaryti kažką gero.“
Ar moteris, dirbanti ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ir turinti dvi savas atžalas, nuo vaikų nepervargsta? Aurelija sakė: „Aš tikrai nesiimsiu vaikų priežiūros tiek, kad krūvis man taptų per didelis. Tiesiog su mamomis sutarsiu, kada galiu skirti jų vaikams laiko ir pas jas nuvykti. Skelbime aiškiai rašiau, kad vaiką prižiūrėsiu kelias valandas, kol mama nueis į kirpyklą, kiną ar panašiai. Nesiimsiu jų priežiūros nuo ryto iki nakties. Pasiliksiu laiko ir saviems reikalams.“
Kaip elgsis, kai po atostogų grįš į darbą ir laiko turės daug mažiau, Aurelija dar nežino – žiūrės, kaip iki tol seksis įgyvendinti savo sumanymą.
Vargu, ar perskaitę šį straipsnį sulauktumėte Aurelijos pagalbos prižiūrint vaikus – ir prieš straipsnio pasirodymą norinčiųjų buvo tiek, kad ji nepajėgs pas visus nuvykti. Tačiau pasakodama apie savo sumanymą ji tikisi, kad galbūt jos pavyzdys įkvėps ir kitus žmones daryti gera.
