Simonas su žmona Ieva augina 4 m. Anabelę, 3 m. Viesulą ir 1 m. Džiugę Aurorą. Kai susilaukė pirmosios dukrytės, 2 mėnesius su ja namuose buvo mama. O tada abu sutarė, kad dėl darbo ypatumų daug paprasčiau ilgesniam laikui namie likti Simonui nei jo žmonai. Juolab, kad jai pačiai maitinti kūdikio nepavyko, o tada, pasak Simono, moters ir vyro galimybės prižiūrėti atžalą susilygina.
Kai gimė antrasis vaikas, situacija buvo panaši, ir vyras liko namie. Tiesa, vyresnėlę netrukus išleido į darželį. Kai laukėsi trečiosios dukrytės, abu sutarė, kad jos priežiūros imsis Ieva – reikia pagaliau ir jai pajusti, ką reiškia tos vaiko priežiūros „atostogos“. Bet ir dabar Simonas rimčiau dirba, į susitikimus vaikšto tik iki 12 val. dienos. Jei tik žmona nori, tada ji gali eiti tvarkyti reikalų ar šiaip pasivaikščioti. Darbo iki 12 val. grafikas nusistovėjo tada, kai sūnelis Viesulas atsisakydavo darželyje eiti pietų miego, taigi tėtis jį vidurdienį iš ten pasiimdavo, iki tol sutvarkęs rimtesnius reikalus.
Ir dabar, kai trečiojo vaiko priežiūros atostogų išėjusi žmona, Simonas daug rūpinasi trečiuoju vaiku ir namais. Jis sakė: „Įsivaizduoju, kad vienam žmogui rūpintis vaikais ir buitimi, kai kitas dirba, tikrai sunku. O kai tuo rūpinamės dviese, tai yra kaip žaidimas.“
Taip pat būdamas namuose Simonas dirba: rašo įvairius projektus, reklaminius tekstus, įrašus į socialinius tinklus ir pan. Seniau jis dirbo televizijoje, o rašymo nemėgo – nuo jo buvo atgrasiusi mokykla. Susilaukus pirmosios dukrytės kilo noras kartą kitą parašyti apie tėvystę, ir netrukus atrado, kad rašyti jam labai patinka.
Daugiavaikis tėtis sakė: „Kartais paskaičiuoju, kad jei dirbčiau nuo ryto iki vakaro, kaip dauguma vyrų, uždirbčiau gerokai daugiau. Tačiau man svarbiau atrodo ne pinigai, o laikas, kurį praleidžiu su šeima. Kai kurie kolegos dirba po keliolika valandų per parą, o po to sako, kad nepastebėjo, kaip jų vaikai užaugo. Aš noriu kasdien matyti, kaip jie keičiasi.“
Pašnekovas pridūrė, kad tam, jog matytumei, kaip vaikai auga, pirmuosius penkerius metus reikėtų užmiršti daugelį savų poreikių ir atsidėti tėvystei. Jis tikisi, kad taip pavyks išlaikyti gerą ryšį su vaikais ir paauglystėje.
Simonas prisipažino: „Aš pats augau be tėčio, tik su mama ir močiute. Gal dėl to, kad augau vien moteriškoje draugijoje, esu jautresnis nei daugelis vyrų. Ir turbūt būtent todėl savo vaikams noriu būti tikrai geras tėtis.“
Gal tapti mokytoju?
Kol neturėjo savų vaikų, Simonas neįsivaizdavo, koks tėtis iš jo išeis. Ir nesusimąstydavo apie tai, ar vaikai jam patinka, ar ne. Pirmosios dukrytės susilaukęs suprato, kad labai patinka.
Kol kas Simonas mielai lanko įvairius tėvams skirtus renginius, konferencijas ir seminarus. Kai randa galimybę, bendrauja su šios srities atstovais, pavyzdžiui, susibičiuliavo su edukologe Austėja Landsbergiene.
Trijų vaikų tėtis prisipažino, kad susidomėjimas ugdymu atėjo palengva. Kai augino pirmagimę, pirmaisiais jos gyvenimo metais kartu su ja vaikščiojo susitikti su senais draugais į kavines. Atrodė šaunu, kad gyvena gyvenimą, panašų į senąjį, kad ir stumdydamas vežimėlį.
Kai dukrytė tapo sąmoningesnė, susimąstė, kad mažą žmogutį aplinkiniai turėtų kalbinti kitur – kavinės tam nelabai tinka. Tada atrado įvairius mažyliams skirtus užsiėmimus, mokyklėles ir būrelius. „Kai ten nueidavome, visur būdavo būrys mamyčių, o vadovė sakydavo, kad aš pirmasis pas juos apsilankęs tėtis. Toks moterų dėmesys man labai patikdavo“, – nusijuokė.
100 dienų iššūkiai
Bene labiausiai Simonas dabar pagarsėjęs kaip kovotojas už taisyklingą vaikų mitybą ugdymo įstaigose ir ją propaguojančio judėjimo „Super tėvai“ įkūrėjas. Šis judėjimas atsirado palengva – pirmagimė Anabelė maždaug iki 2 m. amžiaus dar valgydavo dešreles.
Viskas prasidėjo nuo to, kad Simonas kalbėjosi su pažįstama vegane ir toji jo užklausė, ar jis vaikams duoda mėsos. Jis atsakė, kad žinoma, duoda, juk vaikai neprašė jos neduoti. „O ar prašė jos duoti?“ – užklausė kolegė. Simonas apie tai susimąstė ir netrukus pats ryžosi iššūkiui „100 dienų be mėsos“. Iš visos be mėsos išgyveno 2 metus, ir dabar ją renkasi atsargiai.
Po cukraus iššūkio Simonas ryžosi dar vienam: „100 dienų valgysiu kaip vaikas.“ Tuo metu kaip tik eidavo sūnaus iš darželio parsivesti prieš pietų miegą, taigi sutarė, kad pietaus kartu su darželinukais. Manė, kad maitintis jų maistu bus labai paprasta. Bet liko pasipiktinęs tuo, kas vaikams patiekiama: „Jie maitinami tuo pačiu maistu, kuriuo prieš 20-30 metų darželiuose maitindavo mus: ta pati pieniška sriuba su plėvele, tie patys grikiai su spirgais ir prisvilę kotletai. Tačiau juk dabar produktų pasirinkimas daug didesnis ir turime daugybę geresnių alternatyvų! O kur dar visokie saldinti gėrimai ir saldūs sūreliai...“
Taigi vaikų maitinimas ugdymo įstaigose Simoną labai papiktino. Užteko jam apie tai padiskutuoti su kitų darželinukų tėvais ir administracija, ir racioną valstybiniame darželyje greitai pavyko pakeisti sveikesniu. Tada Simonas nusprendė savais vaikais neapsiriboti ir pasirūpinti situacija visoje Lietuvoje.
Netrukus socialiniuose tinkluose pakvietė kitus tėvus siųsti jam vaikų darželių valgiaraščius. Jų sulaukė daugybės – 297 (iš viso Lietuvoje yra 600 vaikų darželių). Dietistų komanda, vadovaujama dietologės dr. Editos Gavelienės, tuos valgiaraščius iki išnaktų analizuodavo.
Gauti rezultatai Simoną ir specialistus nemaloniai nustebino: 30 proc. darželių valgiaraščiai buvo labai blogi (tarkim, vaikams šešis kartus per dieną duodama po riekę batono, blynai pagardinami 3 šaukštais džemo, kurio viename šaukšte – 8 g cukraus, ir pan.), 60 proc. – vidutiniški, tai yra, juose reikia šį tą pakeisti, ir tik 10 proc. – puikūs. Beje, po to daugybė žmonių domėjosi, kurie darželiai pakliuvo tarp tų 10 proc., ir norėjo vaikus leisti būtent į juos.
Pavyko nemažai pakeisti
Po valgiaraščių įvertinimo sekė kitas žingsnis: Simonas su specialistais, tėvams pageidaujant, siūlėsi atvykti į konkretų darželį ir jame su tėvais ir administracija padiskutuoti apie vaikų mitybą.
Kai kuriuose darželiuose dėl to tikrai atsirado permainų ir imta vaikus maitinti sveikiau. Tuo pačiu Simonas išjudino ir maisto ligoninėse klausimą. Pagal įstatymus vaikų darželiuose nieko, net maisto, fotografuoti negalima, o ligoninėse tą daryti leidžiama, taigi žmonės mielai ėmėsi nuotraukas viešinti.
Tačiau pašnekovas pripažino, kad už iniciatyvą keisti darželių mitybą sulaukė ir nemažai pasipiktinusių žinučių. Buvo ir taip, kad kai kuriuose darželiuose valgiaraštis buvo pakeistas sveikesniu, bet po to, pasipiktinusiems tėvams surinkus parašus, vėl grąžintas senasis.
Simonas sakė: „Kai kurie žmonės labai pyksta dėl to, kad iš vaikų atimame įprastą maistą. Kai kurie iš jų galbūt labai sunkiai verčiasi ir tos dešrelės ar spirgai – būtent tie produktai, kuriuo jų vaikai užkemša skrandžius. Be to, piktus laiškus man rašo ne tik mamos, bet ir darželių direktorės. Kai kurie darželiai dirba tarsi mini UAB'ai, ir pakeisti juose nusistovėjusią seną tvarką labai sudėtinga. Tarkim, ateina darbuotis naujas dietistas, kuris nori valgiaraštį pakoreguoti, tačiau virėja sako, kad jei kažkas keisis, visas kolektyvas pateiks atsistatydinimo raštus – ir administracija naujovių atsisako. Neatsitiktinai apie 70 proc. darželių virėjų turi viršsvorį – sveika mityba jos nesirūpina. O juk jei virėja maistą gamins su meile, vaikams tikrai patiks ir tie blynai su lęšiais.“ Simonas pasidžiaugė tuo, kad jam prabilus ir tėvams ėmus rimčiau domėtis darželių mityba, ja susirūpino ir Seimo nariai. Nuo rugsėjo 1 d. įsigalios naujas įstatymas ir vaikų mityba tikrai taps sveikesnė!
Simonas sakė: „Mano tikslas – paskatinti tėvus pasidomėti sveika vaikų gyvensena. Apskritai man keista, kad kai kurie tėvai, leisdami vaikus į darželius, nesidomi tuo, kaip jiems ten sekasi, net nepažiūri, kokios jų lovytės ar rankšluostukai.“
Pašnekovas prisipažino, kad jam jau baisu darosi, galvojant apie laiką, kai reikės leisti vaikus į mokyklą. Jam pačiam mokykla labai nepatiko: „Aš buvau kūrybiškas vaikas, bet už tai buvau ne skatinamas, o paliekamas po pamokų.“ Jam atrodo, kad valstybinėse mokyklose neatsižvelgiama į vaikus ir jiems į galvas kalama pernelyg daug dalykų, kurių gyvenime nereikės. Privačiose mokyklose daug labiau atsižvelgiama į realius poreikius ir vaikų polinkius, tačiau jos brangiai kainuoja.
Daro viską, išskyrus namų remontą
Pasikalbėję su Simonu, užklausėme ir jo žmonos Ievos (27 m.) nuomonės. Ar jai kartais neatrodo, kad vyras ją užgožia?
Ieva pasakojo: „Sprendimus, kad pirmųjų dviejų vaikų priežiūros atostogas ims Simonas, priėmėme mes kartu, taigi dėl to tikrai neišgyvenau. Ir bendradarbės mane dėl to palaikė. Kiek įtaresnių replikų išgirsdavau iš vyrų Simono atžvilgiu. Pavyzdžiui, jie užklausdavo: „Tai ką, tėtis liko namie ir virto mama?“ Tame klausime buvo galima justi neigiamą potekstę, ir pirmus porą kartų man dėl to pasidarė nejauku. Vėliau pamaniau, kad tie vyrai patys kompleksuoja dėl to, kad vaikams neskiria pakankamai dėmesio, ir nebesukau galvos.
Taip pat prisimenu vieną labai sunkų mėnesį prieš rinkimus, kai man, tuomet dirbusiai politikos srityje, teko važinėti į susitikimus su rinkėjais. Būdavo ir taip, kad anksti ryte išvykdavau iš namų į kokią Klaipėdą, kai dukrytė dar miegodavo, o grįždavau tada, kai ji jau miegodavo. Tuomet nubraukdavau ašarą dėl to, kad dėl karjeros negaliu pabendrauti su savo vaiku.“
Ieva su Simonu pažįstami jau 11 metų. Moteris atsiminė, kad tuomet, kai pradėjo kalbėti apie vaikus, abu nusprendė, kad turės penkis. Ir būtinai – nedideliu amžiaus skirtumu, kad būtų viena kompanija. Kai gimė pirmoji dukrytė, nusprendė, kad užteks ir keturių vaikų. Dabar, augindami tris, galvoja, kad kol kas tikrai užtenka trijų.
„Labai džiaugiuosi, kad mes su Simonu vaikus auginame kartu, po 50 proc. Lietuvoje dar nemažai šeimų, kuriuose manoma, kad vaikais rūpinasi mama, na, o vyras rūpinasi šeimos išlaikymu. Mums atrodo, kad ir vaikus auginti, ir šeimos išlaikymu rūpintis abu turi po lygiai“, – sakė jauna daugiavaikė mama.
Bet juk vyras negali būti idealus! Kokias neigiamas Simono savybes gali įvardyti jo žmona? Ieva pripažino, kad jis greitai susierzina, įsiplieskia kaip degtukas, o po pusės minutės viską pamiršta. Kai imasi naujos veiklos ir ji pabosta, ją meta neužbaigęs. O kartais jos nė nepradeda ir sako: „Jeigu tau, Ieva, labai reikia, kad tas laidas čia nekabotų, tai pati ir sugalvok, ką su juo daryti.“
Remonto darbai – visiškai ne Simono sritis. Dėl to jie vis prašo Ievos tėčio ar meistrų pagalbos. Net kai laukėsi pirmosios dukrytės ir įsirenginėjo bendrus namus, kurį laiką remontu rūpinosi ir su meistras aiškinosi viena Ieva. Vyras, jai sutikus, tuo metu buvo išvykęs į 100 dienų kelionę po Europą.
„Aš esu susitaikiusi su tuo, kad mano vyras neūkiškas. Dėl to jam nepriekaištauju, o priimu jį tokį, koks yra. Kai sutuoktiniui nepriekaištauji, o priimi jį su visomis jo savybėmis, gyvenimas tampa lengvesnis“, – pastebėjo Ieva.
