Nuo šalčio sutinusios vaikų rankos
6 vaikai ir vieniša jų mama žiemojo užpustytame vienkiemyje toli nuo miestų ir pagrindinių kelių, kai juos aplankėme. Tai, ką išvydome, buvo kraupu: užmiesčio sniegynuose vaikai lakstė apsiavę sportbačiais net stingdant 25 laipsnių šalčiui, nes žieminių batų jie tiesiog neturėjo.
Jauniausios 9 mėnesių mažylės rankelės buvo sutinusios nuo šalčio, o vyriausias sūnus dėl sunkios negalios prikaustytas prie lovos. Nors šeimos troba turėjo stogą ir sienas, viduje švilpavo vėjai ir net nuolat kūrenama krosnis nepadėjo palaikyti gyvenimui tinkamos temperatūros.
Mama dėl vaikų stengėsi iš paskutiniųjų – kartais dirbo tik už malkas ar maistą, tačiau kankinama psichologinių ir fizinių ligų bei graužaties dėl susidariusios situacijos ji skendo neviltyje. Be kitų ją slegiančių negandų, tuometinis moters gyvenimo draugas dar ir smurtavo.
Tokioje sudėtingoje situacijoje laukti nebuvo galima – vaikai augo smurto pavojuje, o mylinti mama rizikavo prarasti vaikų globą. Šeimai buvo reikalinga skubi medicinos pagalba, taip pat reikėjo pakeisti būstą, padėti persikraustyti į miestelį ir suteikti reguliarią psichologinę pagalbą. Šie pokyčiai šeimai buvo būtini.
Sulaukė miestelio bendruomenės pagalbos
Laimei, organizacija „Gelbėkit vaikus“ šiai daugiavaikei šeimai pagalbą jau suteikė – padėjo įsigyti būstą ir persikraustyti į nedidelį miestelį. Apsigyvenę bendruomenėje vaikai pagaliau galėjo nuolat lankyti darželį, mokyklą bei „Gelbėkit vaikus“ vaikų dienos centrą, kur jų kasdien laukia šiltas maistas, pagalba ruošiant namų darbus ir, žinoma, nauji draugai.
Mama, sustiprėjusi emociškai, miestelio bendruomenėje rado ne tik daugiau galimybių užsidirbti, taip galėdama pagerinti savo ir vaikų kasdienybę, bet ir kaimynų palaikymą, pagalbą ištikus bėdai bei žmogiškąjį ryšį, kurio taip trūko atsiskyrėliškame ankstesniame jų gyvenime. Galiausiai gyvenamosios vietos pakeitimas padėjo smurtaujančiam vyrui pakeisti gyvenimo būdą – jis atsisakė smurto ir ėmė visapusiškai rūpintis savo šeima.
Tokių istorijų Lietuvoje – tūkstančiai, o jų pagrindiniai herojai, kad ir kaip būtų liūdna, yra Lietuvos vaikai. Kas galėtų padėti tokias situacijas keisti ir kokie svarbiausi žingsniai tokio pokyčio link, klausiame „Gelbėkit vaikus“ psichologės Lauros Milčienės.
– Kokie esminiai pokyčiai turi įvykti tokioje situacijoje, kad ji pagerėtų?
Laura Milčienė: Pirmiausia reikėtų užtikrinti, kad būtų patenkinti vaikų ir mamos baziniai poreikiai – tinkamas maitinimas ir šilti bei, labai svarbu, saugūs namai. Tuomet reikėtų pradėti galvoti apie socializacijos, bendruomenės ir bendradarbiavimu grįstų santykių svarbą. Vis dėlto tokioje istorijoje kaip ši, kai nevilties tiek daug, visus poreikius norisi patenkinti kuo greičiau.
– Kodėl svarbu padėti sunkumų patiriančiai šeimai apsigyventi bendruomenėje? Kokią naudą bendruomenė suteikia?
L. M.: Bendruomenė gali tapti stipriu ramsčiu šeimai, kuri patiria daug sunkumų. Šiuo atveju, priešingai nei gyvenant vienkiemyje, bendruomenėje šeima rado taip trūkstamą socialinę ir emocinę pagalbą. Vaikams buvo suteikta galimybė lankyti ugdymo įstaigas ir popamokinę veiklą, taip pat bendrauti su bendraamžiais ir patirti naujų įspūdžių dienos centro veiklose. Mama pagaliau galėjo nors šiek tiek atsipūsti ir pasirūpinti savimi.
Be abejo, ten, kur gyvena daugiau žmonių, yra ir daugiau galimybių užsidirbti bei pagerinti savo gyvenimo kokybę. Galiausiai, žmogus yra sociali būtybė ir jam būtinas bendravimas su aplinkiniais. Nors šeima ir gausi, kiekvienam jos nariui norisi visaverčio bendravimo su bendraamžiais. Būdami tarp kitų žmonės mokosi spręsti įvairius klausimus, suprasti savo ir kitų poreikius bei pagal galimybes juos tenkinti, bendrauti ir bendradarbiauti. Šalia esanti bendruomenė gali padėti pasijausti saugesniu ir visaverčiu visuomenės nariu.
– Kaip į tokią padėtį pakliuvusiai šeimai gali padėti artimieji, kaimynai?
L. M.: Mama, likusi vienkiemyje viena su vaikais, greičiausiai jautėsi labai vieniša. Artimieji ir kaimynai tokioje situacijoje gali padėti išklausydami, padrąsindami ir pagal galimybes prisidėdami prie šeimos gerovės maistu ar malkomis. Pasidalinus patiriamu emociniu skausmu, jis sumažėja perpus, o padrąsinantis žodis gali padėti savo situaciją pamatyti kitaip, labiau patikėti savimi.
– Ko netenka vaikas, augdamas atsiskyrėliškoje aplinkoje? Kokią įtaką tai daro jo vystymuisi?
L. M.: Vaikai, augantys atsiskyrėliškoje aplinkoje, dažniausiai turi labai ribotus socialinius ryšius. Jiems gali būti sunku integruotis tarp bendraamžių, kurti ilgalaikius ryšius. Dažnai atsiskyrimas šiems vaikams būdingas ir vėlesniame amžiuje. Todėl iškyla ir kitų rizikų, pavyzdžiui, bendravimas gali persikelti į virtualią erdvę, kurioje slypi daug pavojų. Be to, dėl socialinės atskirties, skurdo, socialinių gebėjimų trūkumo vaikas gali patirti patyčias.
Taip pat nukenčia socialinę atskirtį patiriančių vaikų socialinis-emocinis tobulėjimas, jie gali mažiau pasitikėti savimi, prarasti motyvaciją akademiniams pasiekimams ar atsparumą išoriniam poveikiui.
Dalis šių vaikų ilgainiui tampa nematomi, nes nežino, ko iš jų tikimasi, kaip aplinkiniai reaguos į jų elgesį. Tokie vaikai gali pradėti vengti bendravimo, jei ankstesnė bendravimo patirtis buvo skausminga, arba priešingai – ieškodami kontakto ir palaikymo naiviai įsitraukti į santykius.
Skirkite 5 minutes savo laiko ir padovanokite vaikams tai, kas jums nieko nekainuoja. Skirkite 2 proc. GPM organizacijos „Gelbėkit vaikus“ globojamiems vaikams! Informaciją, kaip tai padaryti, rasite: https://2proc.gelbekitvaikus.lt/
