Dabar Emilijai, Patricijai ir Herkui 10 mėnesių. Gyvenimas su tokia šeimyna, pasak Simonos, nėra paprastas, bet labai džiugus. Namai pilni klegesio, malonaus čiauškėjimo ir šypsenų, vaikai rodo grimasas ir juokina vienas kitą. Neretai nuaidi ir nepasitenkinimo šūksniai, o kartais pravirksta visi trys kūdikiai vienu metu. Arba tik nusisuki į šalį, ir brolis jau bando atsistoti, pasiremdamas į sesutę...
Simona beveik visuomet savąją trijulę dieną prižiūri kartu su aukle, o vakare – kartu su vyru. Labai padeda ir tėvai bei uošviai, taip pat vyro sesuo ir draugė. Vienai mamai su trimis kūdikiais būna labai sudėtinga. „Dabar aš vakarais paruošiu vyrui vakarienę, o jei būčiau su vaikais viena, mes tikriausiai liktume visai nevalgę“, – nusijuokė pašnekovė.
Kai sužinojo, kad laukiasi trynukų, ji truputį nusigando to, kas laukia, bet daug labiau džiaugėsi tokiu stebuklu. „Vaikų aš labai smarkiai norėjau, gal iš to didelio noro ir išėjo trys“, – sakė.
Moterį labai palaikė jos vyras Mindaugas (30 m.), kuris buvo tikras optimistas ir sakė, kad jie bus ne pirmi ir ne paskutiniai, kurie susilaukia trynių, be to, pasisamdys auklę. O štai aplinkiniai žmonės dažnai reiškė užuojautą, kad bus labai sunku.
Simona seniau dirbo grožio srityje. Dabar ji ne tik augina vaikus, bet ir studijuoja dieniniame skyriuje marketingo specialybę. Prisipažįsta, kad po ypač sunkių naktų į paskaitas neina, o po gimdymo buvo prisirinkusi skolų, tačiau tikisi mokslus kažkaip baigti. Kai išeina į paskaitas, trynukus palieka su aukle ir su kažkuo iš artimųjų.
Neišnešiotukai vejasi bendraamžius
Herkus ir Patricija – labai linksmi ir guvūs vaikučiai, jau šliaužioja, viską tyrinėja. Pasak mamos, šie du vaikai – tarsi dvynukai, vienas kitą vis juokina, tampo už drabužėlių. Emilijos raida kiek lėtesnė, šliaužti ji dar nemoka, o sveria mažiausiai, vos 7 kg. Ji daugiausiai verkšlena ir labiausiai mėgsta būti ant rankų.
Beje, vienas iš vaikų išmoko šliaužti, pamatęs toliau gulintį mobilųjį telefoną – kūdikius šis prietaisas labai vilioja, nors tėvai jiems jo ir neduoda.
Mamai sunkiausia naktimis. Būna naktų, kai ji keliasi po dešimtį kartų, nes jos vis šaukiasi tai vienas, tai kitas. Visgi tėvai stengiasi vaikus migdyti atskirose lovelėse gretimuose kambariuose: „Nenorime, kad jie ir būdami penkerių metų prašytųsi į mūsų lovą.“
Viena vaikiška lovelė dėl viso pikto stovi tėvų miegamajame, ir į ją kartais paguldo tą vaiką, kuriam ypač nesimiega. Taigi iš viso namuose net keturios vaikiškos lovytės.
Vaikus Simona stengiasi auginti pagal grafiką ir juos migdo bei maitina vienu metu, antraip kiltų didelis chaosas. Jei vienas vaikas dar miega, kai kiti jau prabudę, tenka jį žadinti.
Mama sako, kad sunkiausia su trynukais buvo tuomet, kai jiems buvo 4-7 mėn., nes tokio amžiaus vaikai daug ką nori daryti patys, bet dar negali, ir dažnai zyzia. Be to, iki 7 mėn. juos maitino savo pienu, o nustojusi maitinti pasijuto laisviau.
Kai trynukai išeis į mokyklą, jei nesijaus labai pavargusi nuo jų auginimo, moteris norėtų dar vieno vaiko. Jos vyras yra pastebėjęs, kad paauginus vieną vaiką būtų sunku vėl prisiruošti susilaukti antro, po to trečio, nes reikėtų iš naujo nusiteikti bemiegėms naktims ir sauskelnių keitimui, o dabar ištvers viską vienu kartu.
Išsigando, kad liks bevaikė...
Simona prisipažino, kad, prieš susilaukdama trijų vaikučių, ji kurį laiką išgyveno, kad nepavyksta susilaukti ir vieno. Nuo seno buvo įsitikinusi, kad nori būti jauna mama, pirmo vaiko būtinai susilaukti iki 25 m. Jos pačios mama ją pagimdė, būdama 34 m. amžiaus, o Simona tiek laukti nenorėjo, nors ir sutiko, kad šiais laikais toks amžius motinystei – visiškai normalus.
Netrukus po to, kai susipažino su savo būsimuoju vyru, abu prakalbo apie vaikus. Ir, kai per 10 mėnesių nepavyko pastoti, nebedelsė ir neramia širdimi kreipėsi į medikus.
Ten moteris išgirdo diagnozę: policistinių kiaušidžių sindromas. Sužinojo, kad vaikelio galbūt ir galės susilaukti natūraliai, tačiau gali tekti laukti ir dešimtį metų. „Tiek laukti man nesinorėjo, juolab, kad laukiant visus tuos metus mane būtų kamavusi mintis, ar galiu pastoti, ar ne“, – sakė jauna mama.
Taigi ji ryžosi gerti ovuliaciją skatinančių vaistų, o tada greitai, po poros mėnesių, ir pastojo. Jei nebūtų pavykę vaistais paskatinti ovuliacijos, būtų prireikę pagalbinio apvaisinimo.
Beje, pora susituokė, jau kai buvo pradėję lauktis, tad išeina, kad jie susižadėjo, susituokė ir trijų vaikų susilaukė vos per vienerius metus.
„Kai apie savo patirtį užsiminiau viešai, sulaukiau nemažai klausimų, kaip man pavyko pastoti. To manęs teiravosi ir nepažįstami žmonės socialiniuose tinkluose. Nevaisingumas – tikrai daug žmonių palietusi problema, ir savo aplinkoje žinau ne vieną tokį atvejį. Sakoma, kad dėl to kalta nesveika gyvensena, tačiau man diagnozuotas sindromas yra įgimtas, tad su gyvenimo būdu jis nesusijęs“, – svarstė pašnekovė.
Visiems besidomintiems ji sako, kad jai padėjo gydytojas akušeris ginekologas Rimantas Gricius. Žino, kad jis jau padėjo ir keletui kitų moterų, kurioms jį rekomendavo.
Simonos nėštumas buvo sudėtingas. Jo pradžioje jai teko gulėti ligoninėje dėl to, kad labai pykino, tiesiog negalėjo nieko valgyti, o vėliau – dėl gresiančio persileidimo. Kai negulėjo ligoninėje, daug gulėjo lovoje namie, nes taip liepė gydytojai.
Gimdymas prasidėjo natūraliai 3 val. nakties. Gydytojai dar bandė jį stabdyti, o kai nepavyko, buvo atlikta ekstrinė cezario pjūvio operacija. 13 val. dienos pora jau turėjo tris džiaugsmelius.
Simona dalyvauja projekte „Mano gyvenimo randas“. Jam fotografavosi mamos, patyrusios cezario pjūvio operaciją. Simona projekte dalyvauti pasiryžo, kai sulaukė jo rengėjos Lauros Mazalienės pasiūlymo.
„Mano atveju operacija buvo neišvengiama. Trynukų neleidžiama gimdyti natūraliai, nes jiems tai būtų labai pavojinga. Manau, tikrai be reikalo cezario pjūvis dažnai vertinamas neigiamai“, – sakė žavi mama.
Po operacijos jautėsi nevisavertė
„Laukdamasi pirmosios dukros kviečiau vyrą dalyvauti visuose kursuose būsimiems tėveliams, skaičiau įvairią literatūrą. Visur buvo pasakojama, kaip vyksta natūralus gimdymas, o cezario pjūvis buvo minimas tik kaip šalutinis pasirinkimas, tarsi visos moterys gimdytų tik natūraliai. Tuo įtikėjau ir aš. Net nemaniau, kad galiu nepagimdyti pati, ir kad nepavyks net dukart... Po operacijų man buvo labai liūdna, tarsi neišlaikiau svarbiausių gyvenimo egzaminų. Po to aplankė tam tikra melancholija, apatija“, – pasakojo Laura.
Vieną naktį, kai nesimiegojo, moteriai atėjo į galvą mintis apie naują projektą. Ji pasiūlė fotografei Akvilei Razauskienei rengti cezario pjūvį patyrusių moterų fotografijų parodą, ir fotografė nedvejodama sutiko. Projektu norėta parodyti, kad moterys savimi gali didžiuotis ir tuomet, jei vaiką pagimdė nenatūraliai.
Apie projektą organizatorės paskelbė socialiniuose tinkluose ir sulaukė labai daug norinčiųjų jame dalyvauti laiškų. Tik kol kas nesiseka rasti gimdyvės, kuriai artimiausiu metu būtų atliekamas planinis cezaris ir kuri leistų įamžinti šią operaciją. Pašnekovė pripažino, kad tai – subtili tema: „Aš pati buvau sutarusi su A. Razauskiene, kad ji įamžins mano antrą gimdymą. Visgi iš vakaro parašiau jai žinutę, kad tomis valandomis noriu būti tik su vyru. Būtų didžiulė sėkmė, jei pavyktų įamžinti šią operaciją, tačiau tai nėra žūtbūtinis tikslas, nes puikiai suprantame, kad tai labai intymu.“
Fotografijų paroda „Mano gyvenimo randas“ veiks Vilniaus gimdymo namuose nuo gegužės 4 d.
