Vaikų reitingavimas trukdo mokytis geriau

Lektorės klausė tėvų, ką jie pirmiausia nori sužinoti, atsivertę skaitmeninį dienyną ar kalbėdami su mokytoju. Deja, iš pedagogų patirties, dažniausias klausimas, kurį užduoda tėvai, atėję pasikalbėti su mokytoju, yra: „Kaip mano vaikui sekasi, palyginti su kitais?“, o skaitmeniniuose dienynuose dalis tėvų pageidauja matyti reitingą, kelintas jų vaikas yra klasėje ar mokykloje. J. Nacevičienė sako, kad tai natūralu, nes patys tėvai nuo seno yra įpratę taip vertinti rezultatus ir mano, kad tokiu būdu elgiasi objektyviai. Tačiau ji įspėja, kad reitingo skaičius ne tik neatskleidžia tikrosios vaiko mokymosi situacijos, bet daro tikrą meškos paslaugą mokymosi kokybei.

„Šviesos“ vadovė kvietė tėvus įsiklausyti į psichologų patarimus apie tai, kas nutinka, kai vaikas yra nuolat lyginamas su kitais. Ji klausė, koks jausmas apima stebint reitingų lentelę, kurioje jūsų vaikas įrašytas antru, dvidešimtu ar penkiasdešimt aštuntu numeriu tarp kitų, ir kaip jaučiasi pats vaikas.

„Lyginamas su kitais vaikas negali laisvai reikštis ir atskleisti savo gebėjimų. Jis tiesiog siekia eiti koja kojon su kitu, varžytis, bet ne būti savimi. Taip rungdamiesi tarpusavyje, vaikai išmoksta užduotį padaryti greičiausiu būdu, įdėdami mažiausiai pastangų. Tuomet jiems reikia ne žinių, bet pažymio. Jeigu į tokius konkurencinius santykius vaikas stumiamas ne tik mokykloje, bet ir namuose, tuomet jis niekur neturi galimybės pasijusti saugus. O jei dar žmogus siekia pranašumo ne kurioje nors vienoje, bet visose srityse – apima nevilties jausmas, nes tiesiog neįmanoma visur pirmauti. Toks žmogus negauna geidžiamo rezultato ir jaučiasi nelaimingas“, – kalbėjo J. Nacevičienė, sutikdama, kad ne tokio tolesnio gyvenimo tėvai linki savo vaikams.

Kalbant apie vaikų ugdymą ir jo rezultatus, svarbu atsižvelgti į tai, kad šiuolaikiniai vaikai gerokai skiriasi nuo savo tėvų vaikystės.

„Dabartiniai skaitmeninės kartos vaikai yra atradėjai ir vartotojai. Jie realistiškai žvelgia į pasaulį, nors atrodo vėjavaikiški ir nerūpestingi, yra individualistai ir mokosi sau, savo asmeniniams poreikiams. Šiandien besimokantys vaikai yra aktyvūs, kasdien gauna didelį, intensyvų srautą naujos informacijos ir yra prie to pripratę. O jų motyvacijai mokytis yra svarbios tiek vidinės, tiek išorinės paskatos“, – atkreipia dėmesį J. Nacevičienė.

Pasak jos, aukščiausius pažymius gauna ypač motyvuoti vaikai, pasižymintys ir išorine, ir vidine motyvacija. Jiems svarbios ne tik žinios, mokymosi procesas, draugų požiūris, bet ir mokytojų bei tėvų įvertinimas. Tai patvirtino prieš porą metų atliktas SPPC tyrimas. Pasak jo, lietuvių kalbos pamokose paauglius skatino mokytis tai, kad jie nori sau ir kitiems atrodyti protingi, o matematikos pamokose stipresne paskata mokytis buvo orientacija į ateitį.

„Žvelgiant į priekį, ko dabartiniams moksleiviams reikės ateityje, svarbiausi įgūdžiai bus kritinis mąstymas ir problemų sprendimas, taip pat bendradarbiavimas ir komandinis darbas, gebėjimas komunikuoti, o techniniai su darbu susiję įgūdžiai bus ketvirtoje vietoje“, – cituodama Pasaulio ekonomikos forumo prognozes kalbėjo J. Nacevičienė.

Ji pabrėžė, svarbiausia ugdant dabartinius paauglius – Z kartą ir šių dienų pradinukus – Alfa kartą, kad vaikas suprastų mokymosi tikslą ir prasmę, jaustų, kaip tobulėja, ir suvoktų, jog mokytojai ir tėvai tik padeda, moko, kaip tirti pasaulį ir ieškoti žinių, o tai padaryti turi pats vaikas.

Štai čia susiduriama su mokymosi rezultatų vertinimo dilema. Pats atlikdamas užduotį, reikalaujančią kritinio mąstymo, kūrybiškumo ir kitų svarbiausių įgūdžių, kiekvienas vaikas ją darys kitaip. Ekspertė retoriškai klausė, ar galime juos palyginti ir nuspręsti, kuris geresnis?

Kur kas rečiau tėvai užduoda klausimą: „Ko mano vaikas dabar mokosi?“, kuris padėtų geriau pažinti tikrąją situaciją. Edukologė N. Venskuvienė pristatė, kaip kitaip galima matuoti vaiko pažangą, kad jį motyvuotume mokytis ir kartu išmokytume gyventi konkurencinėje aplinkoje, nuo kurios niekaip nepabėgsi.

„Žodis konkurencija reiškia susidūrimą, varžymąsi, ji atsiranda tada, kai yra siekiama norimo rezultato. Todėl individuali asmens pažanga taip pat yra konkurencija, tik ne su kitais, o su pačiu savimi. Kuriant vaiko mokymosi aplinką tiek mokykloje, tiek namuose, svarbu elgtis taip, kad skatintume teigiamą konkurenciją ir vidinę motyvaciją, kylančią iš noro pagerinti savo paties pasiekimus“, – teigė N. Venskuvienė.

Ji pateikė pavyzdžių, kaip vedamas vidinės motyvacijos, vaikas mėgaujasi pačiu mokymosi procesu, noriai dalyvauja veikloje, net jei ne viskas pavyksta. Tada moksleivis domisi, savarankiškai tyrinėja ir mokosi dirbti su kitais. Pasak N. Venskuvienės, tuomet vaikai pasižymi aukšta savigarba ir lengvai įgyja naujų įgūdžių.

Siekiant skatinti teigiamą konkurenciją svarbu kalbėtis su vaikais apie jų pasiekimus, atkreipiant dėmesį į svarbius niuansus.

„Sakykime vaikui atsiliepimus ne apie jį, bet apie jo veiklą – ką jis atliko, kodėl pavyko ar nepavyko, ką kitą kartą darytų kitaip ir panašiai. Įtikinkime vaiką, kad laimėjimas nėra vienintelis ar pagrindinis tikslas bet kokia kaina, – kur kas svarbiau yra mėgautis procesu. Padėkime vaikui pažinti save pakliuvus į sunkias situacijas, galvokime ir klauskime apie tai, kaip jis jaučiasi“, – patarė N. Venskuvienė.

Tuo tarpu lyginant vaiką su kitais pasiekiamas „neigiamos konkurencijos“ efektas. N. Venskuvienė įvardijo nepageidaujamas pasekmes, tarp kurių įgyti kompleksai, žema vaiko savivertė, agresyvus elgesys, negatyvūs jausmai, vidinis nesaugumas ir įtampa, vienišumo jausmas, potraukis manipuliuoti kitais, meluoti, kategoriškai ginti savo poziciją ir galiausiai – nesugebėjimas pritapti ir rasti draugų. Pasak N. Venskuvienės, tai vėliau kliudo būti komandos nariu, bendradarbiauti, dirbti bendram grupės labui.

„Neigiamos konkurencijos aplinkoje vaikas nebenori ir atsisako dalyvauti veikloje, atsiranda depresijos požymių, nerimas, miego ir apetito sutrikimai. Psichologai pastebi, kad lygindamas save su kitais ir taip konkuruodamas vaikas nesijaučia saugus ir praranda galimybę būti savimi“, – teigė N. Venskuvienė.

Nors atskirti teigiamą ir neigiamą konkurenciją tėvams ne visada būna lengva, N. Venskuvienė pasiūlė prisiminti paprastą pavyzdį.

„Įsivaizduokite, kad vaikai turi sukonstruoti lėktuvą. Jeigu šį projektą paversime lenktynėmis, kuris padarys pirmas, akivaizdu, kad mokymosi procesas, žinių ir koncepcijos kokybė nukentės. O jeigu grupės narių požiūris bus paremtas bendradarbiavimu, nariai vienas į kitą žvelgs teigiamai, ne kaip į „priešus“, bet kaip į priemones, padedančias siekti tikslo, rezultatas bus visiškai kitoks“, – teigė N. Venskuvienė.

Lektorės pasidalijo pavyzdžiais iš švietimo srityje pirmaujančių Šiaurės šalių. Norvegijoje vaikai nėra mokomi varžytis, kol nesulaukia 15 metų. Ten per ankstyvo varžymosi vengiama net treniruojant būsimuosius sportininkus, o Norvegija kaip tik tapo daugiausiai medalių pelniusia šalimi ką tik pasibaigusiose žiemos olimpinėse žaidynėse. Suomijoje mokinių pažanga ir žinios taip pat yra vertinami remiantis metodika, leidžiančia išvengti mokinių skirstymo pagal jų gabumus. Ten mokyklos nėra reitinguojamos tarpusavyje, tačiau gauna išsamią informaciją apie savo lygį, silpnąsias ir stipriąsias puses.

Lietuvoje abi ekspertės siūlo tėvams ir mokytojams susitelkti ne į matematiniu vidurkiu paremtų reitingų skaičiavimą, bet į kiekvieno mokinio individualius pasiekimus ir pažangą.

„Norint pasiekti kuo geresnių rezultatų, reikia lavinti mokinio stipriąsias puses, o ne akcentuoti silpnąsias. Pirmenybė turėtų būti teikiama bendradarbiavimu grįstiems metodams ir savarankiškam, individualiam mokymuisi. Todėl naudojami mokinių dienynai, vertinimo metodai bei kitos priemonės neturėtų skatinti nuolatinio mokinių lyginimo vienas su kitu ir noro pasirodyti pranašesniam už kitus. Kaip tik, priešingai – motyvaciją reikia kelti vidiniais, į tikslą orientuotais būdais“, – teigė J. Nacevičienė, remdamasi ŠMM ekspertų rengta švietimo problemos analize apie konkurenciją.