Bėgikė M.Morauskaitė neseniai pagerino Lietuvos rekordą – 400 metrų ji įveikė per 53,21 sekundės ir 0,26 sekundės pranoko prieš aštuonerius metus Eglės Balčiūnaitės užfiksuotą laiką.
Modestai priklauso net 10 įvairių amžiaus grupių Lietuvos rekordų.
Septyneriais metais jaunesnis jos brolis Motiejus taip pat jau paliko pirmąją žymę Lietuvos sporto istorijoje – nacionalinės snieglenčių rinktinės narys M.Morauskas Šveicarijoje vykusiose varžybose tapo finalininku ir užėmęs devintąją vietą gavo 46,4 FIS (Tarptautinės slidinėjimo federacijos) taško.
Tai geriausias kada nors iki šiol pasiektas lietuvio snieglentininko rezultatas.
„Mes – lygumų šalis. Nors tai olimpinė sporto šaka, Lietuvoje ja visi užsiima mėgėjiškai. Tokio lygio snieglenčių sporte niekas niekada dar nėra pasiekęs. Tai fantastiška!“ – džiaugsmo sūnaus rezultatais neslėpė Motiejaus tėvas A.Morauskas.
Ir Modesta, ir Motiejus svajoja dalyvauti olimpinėse žaidynėse, o jų tėvas A.Morauskas ir mama Daiva Ivoškaitė (46 m.) padeda vaikams to siekti.
Praėjusį savaitgalį Ignalinoje A.Morauskas organizavo Lietuvos „Slope Style“ snieglenčių čempionatą. Jo sūnus vėl tapo nugalėtoju.
Kad ir kaip būtų, sūnaus laimėjimai – didelis tėvo nuopelnas. A.Morauskas ne tik palaiko psichologiškai, bet ir tarsi dirba savotišku sūnaus sporto vadybininku – planuoja treniruočių stovyklas, kartu vyksta į kai kurias varžybas, ruošia slidinėjimo įrangą, rūpinasi finansiniais reikalais, pats filmuoja čiuožimą ir vėliau analizuoja klaidas.
Artūras buvo pirmasis Motiejaus treneris, bet kuo toliau, tuo sunkiau jam suspėti paskui sūnų.
„Į šį sportą Motiejaus niekada nereikėjo stumti. Snieglente jis čiuožia nuo 5–6 metų. Jį galima vadinti Liepkalnio vaiku. Mes ten turėjome snieglenčių mokyklą, tad nuo pat pradžių viskas buvo aišku.
Pasiimdavau iš pamokų ir jis ten būdavo.
Iš pradžių pusdienį ant kalno, o po to būdelėje pamokas paruošdavo“, – pasakojo A.Morauskas.
Jis snieglente pradėjo čiuožti prieš du dešimtmečius.
Nuo 1994 metų A.Morauskas plaukioja burlente, o nuo 2001 užsiima jėgos aitvarų sportu. Jį galima vadinti vienu šios sporto šakos pradininkų Lietuvoje. Tuo sėkmingai užsiima iki šiol.
„Visa ši veikla atsirado beveik kartu, bet niekada nebuvau toks stiprus snieglentininkas, koks dabar yra Motiejus, ir neišdarinėjau to, ką jis išdarinėja trasose. Man toli gražu iki jo. Mokinys jau seniai pranoko mokytoją“, – nusišypsojo A.Morauskas, daug prisidedantis prie šio sporto populiarinimo šalyje.
Praėjusiais metais penkiolikametis Motiejus buvo jauniausias Pasaulio taurės dalyvis.
Šį sezoną turėjo galimybę kvalifikuotis į olimpiadą, bet iki sėkmės šiek tiek pritrūko.
Šiuos metus Motiejus pradėjo treniruočių stovyklose, Europos taurėje, kur vienoje trasoje čiuožė su pasaulinio lygio snieglenčių žvaigždėmis.
Dabar jaunuolis porai savaičių apsistojo Lietuvoje pailsėti nuo kelionių, nes netrukus vėl pusantro mėnesio praleis užsienyje.
A.Morauskas sieks paruošti sūnų kitoms žiemos olimpinėms žaidynėms.
Artūro telefone yra išsaugotas ne vienas filmuotas vaizdas, kuriame jo sūnus pakyla į 6 metrų aukštį ir skrenda apie 25 metrus. Tėvo širdis džiaugiasi, kai po tokio triuko sūnus sėkmingai nusileidžia ant žemės. Tačiau taip būna ne visada.
„Motiejus yra ne kartą lūžęs. Esu jį pats gabenęs į ligoninę. O nuo nervų, susijaudinimo esu ir pats į medikų rankas patekęs. Ko gero, dėl to anksti ir plaukus praradau.
Tai beprotiškai pavojingas sportas ir jei gyventum galvodamas, kad tik nieko blogo nenutiktų, geriau tada tuo visai neužsiimti“, – atviravo A.Morauskas, kurį artimiausi bičiuliai vadina Benzu.
Vyras pats yra turėjęs daugybę traumų – nuo šonkaulių, rankų, pirštų lūžių iki kelio raiščių trūkių ir problemų su sąnariais, kurios kaip tik dabar tokiame amžiuje ima atsiliepti.
A.Morauskas, skatinantis savo atžalas sportuoti, gali pasiteisinti tik tuo, kad vaikai patys to nori. Artūras su sūnumi nuolat apie tai kalbasi.
„Kasmet Motiejui iškeliu sąlygas – jei kokio nors tikslo sieki, daryk tai nuožmiai ir iki galo, atiduodamas 100 procentų savo gebėjimų.
Jeigu mes kartu to imamės, aš viską darysiu, kad jam galėčiau suteikti geriausias sąlygas siekti tikslų. Bet kasmet pasiūlau jam to nebedaryti“, – paaiškino A.Morauskas.
Žinoma, kenčia sūnaus mokslai. Kai Motiejus grįžta į Lietuvą, mėgina prisivyti. Be to, į keliones kartais pasiima vadovėlius, pratybas.
Tėvas sunkiai priverčia sūnų juos atsiversti. Kartais tam net nebūna laiko ir sveikatos – kai kurios po 20 valandų trunkančios kelionės labai išvargina.
Bet kol kas A.Morauskas nepanikuoja, nes jo sūnus yra vienas geriausių mokinių klasėje.
Panašaus amžiaus atžalas auginantiems tėvams, ko gero, kyla klausimas, kaip pavyksta sūnų atitraukti nuo kompiuterio ir telefono.
„Anksčiau šį potraukį reguliavau tokiu būdu: kiek valandų nori praleisti prie kompiuterio, tiek valandų turi sportuoti. Aklai nedraudžiu – negalima, ir viskas.
O kodėl negalima? Juk kas žino, gal būtent kompiuteris yra daugumos dabartinių vaikų ateitis“, – svarstė vyras.
A.Morausko dukra bėgikė Modesta snieglente čiuožia taip pat nuo šešerių. Tik vėliau pradėjo lankyti lengvosios atletikos treniruotes.
Iš pradžių mėgino derinti abi sporto šakas, netgi turėjo užmojį patekti ir į žiemos, ir į vasaros olimpiadas.
Tačiau snieglenčių sportas yra labai rizikingas dėl traumų, tad kol kas mergina aukštumų siekia bėgdama.
Šiuo metu ji gyvena Valensijoje, kur, pasak A.Morausko, yra tobulos treniruočių sąlygos. Lietuvę treniruoja vienas geriausių Ispanijos trenerių.
Tad nenuostabu, kad mergina vis gerina ne tik savo rezultatus, bet ir šalies rekordus.
„Paleidau Modę, kad ji pagyventų savarankiškai. Bet matau, kad atletikoje reikia daug arti. Kiekvieną dieną – po dvi sekinančias treniruotes. Nežinau, kaip ji tai atlaiko.
Aš labai išgyvenu, bet ji niekada nesiguodžia, nesako, kad nusibodo. O kai po varžybų aš ją pamatau alpstančią, man iš tikrųjų darosi baisu ir tomis akimirkomis nebenoriu, kad Modesta toliau sportuotų“, – apie tamsiąją profesionalaus sporto pusę kalbėjo A.Morauskas.
Vyras prisiminė, kad tik vienu momentu jam reikėjo dukrą pastūmėti ir įkvėpti tęsti pradėtą sportą.
„Buvo atėjęs laikotarpis, kai treniruotės tapo rutina. Tada vieną kartą griežtai pasakiau – neturi būti blaškymosi. Jei pasirenki vieną veiklą, po poros mėnesių nereikia bandyti kitų.
Netrukus būdama 15 metų Modesta olimpiniame festivalyje tapo Europos čempione, ir dvejonės baigėsi“, – apie dukrą pasakojo A.Morauskas.
Artimiausios svarbios Modestai varžybos – pasaulio jaunimo iki 23 metų čempionatas.
Pastarąsias kelias savaites šeima leidžia kartu, nes abu vaikai yra Lietuvoje. Pastarąjį kartą visi buvo susitikę tik per Kalėdas.
Pasak A.Morausko, vaikų pasiilgti neleidžia dabartinės technologijos.
Tėvas su jais kasdien bendrauja telefonu. Tad visi viską vieni apie kitus žino.
„Mūsų šeimos gyvenimas, ko gero, skiriasi nuo daugumos tuo, kad aš su vaikais praleidžiu labai daug laiko nuo pat jų vaikystės. Kartu keliaujame, sportuojame.
Žmona taip pat mėgsta čiuožti snieglente. Susidėliojome gyvenimą taip, kad galėtume tai daryti“, – paaiškino A.Morauskas.
Su žmona Daiva juodu skaičiuoja jau 24 kartu praleistus metus. Tai – antroji vyro santuoka. Iš pirmosios A.Morauskas turi dukterį Kristiną (24 m.), kuri irgi yra snieglenčių ir jėgos aitvarų sporto aistruolė.
Kasmet nuo balandžio A.Morauskas iš Vilniaus persikelia į pamarį, vandens sporto oaze vadinamą Svencelę, ir grįžta spalį. Visą vasarą ten rengia jėgos aitvarų, burlenčių stovyklas.
Šią žiemą du A.Morausko treniruojami mokiniai leido Egipte ir Brazilijoje, kur tobulino savo įgūdžius, kad šiemet galėtų startuoti pasaulinėse jėgos aitvarų sporto varžybose.
Modesta su Motiejumi taip pat nuo vaikystės užsiima jėgos aitvarų sportu.
Kiek buvo čempionatų Lietuvoje, Modesta visuomet juose pasirodo geriausiai. Ji plaukioja ir vandenlente.
Kai varžybų sezonas baigiasi, Modesta grįžta į Lietuvą ir tiesiai – į Svencelę. Motiejui ten taip pat puikios sąlygos palaikyti sportinę formą.
Vilniuje užaugusį A.Morauską lauko sportas lydėjo nuo mažumės, nes jis buvo padūkęs. Su draugais patys įsirengdavo sporto sales, boksuodavosi, žiemą slidinėdavo.
Kai vėliau atsirado burlentės, parasparniai, jėgos aitvarai, snieglentės, su kuriomis gali patirti dar daugiau, jos visiškai užvaldė Artūro gyvenimą.
Tuo labiau kad neplanavo baigęs universitetą susirasti darbą kokioje nors įmonėje. Tai – ne jo charakteriui.
„Taip gyvenime juk yra – į ką susitelki, ko labai nori ir sieki, tą ir pasieki. Tai tik laiko klausimas“, – apie pasirinktą veiklą filosofavo jėgos aitvarų ir snieglenčių treneris A.Morauskas.
Vyras turi dvejus namus. Tuos, kurie yra Vilniuje, jis su šeima nuomojasi, o tie, kurie Svencelėje, – ant ratų. Bet nieko daugiau esą ir nereikia, kai prieš akis – vaizdas už milijoną.
„Vėjas galvoje. Taip visai neperdėtai galima vadinti mano gyvenimo būdą didžiąją metų dalį. Nes viską turiu planuoti pagal orų prognozes.
Ne tik tos dienos, o visos savaitės ar dar toliau. Kai nepučia tinkamas vėjas, galiu daryti kitus darbus, rūpintis administraciniais reikalais“, – aiškino A.Morauskas.
Vyras svarstė, kad toks gyvenimo būdas tiktų ne kiekvienam charakteriui.
Kad užsiimtum ekstremaliu sportu, reikia daug pinigų ir įrangai, ir kelionėms.
O ar tai taps pragyvenimo šaltiniu, priklauso nuo to, kaip susidėliosi, kas yra svarbiausia.
„Jeigu svarbiausia bus atiduoti būsto paskolą, tai, ko gero, tokio gyvenimo būdo nepasirinksi. O mes iki šiol neturime savo būsto, jį nuomojamės.
Daugybę kartų buvau prisėdęs skaičiuoti ir išvada būdavo viena: man viskas užsidarytų, jei pirkčiau būstą, turėčiau save įkinkyti. Aš savo būsto neturiu. Bet ar to reikia? Tai – amžinas klausimas.
Bet aš esu labai laimingas, kad galiu keliauti, daryti tai, ką noriu. Tiesa, jeigu kas nors leistų atsukti laiką, gal vis dėlto būstą būčiau jau seniau įsigijęs“, – prisipažino A.Morauskas.
