– Spalvoto meduolio diena yra skirta suartinti globojamus vaikus ir galimus įtėvius. Sakykite, kiek vaikų šiuo metu Lietuvoje laukia tėvų? Kiek kasmet suranda mylinčias šeimas?
– Šiuo metu 3178 vaikai laukia tėvų, t. y. tiek biologinių tėvų, tiek globėjų, tiek įtėvių ar šeimų, galinčių ir norinčių priimti vaikus laikinai pasisvečiuoti savo šeimose savaitgaliais, švenčių dienomis ar atostogų laikotarpiais. Įtėvių laukia apie 597 vaikai – tiek yra galimų įvaikinti vaikų.
Lietuvoje kasmet įvaikinama apie 100 vaikų, o vaiko globa šeimoje nustatoma apie 1000 vaikų.
– Kaip mes, visuomenė, galime prisidėti prie tokių naujų šeimų skaičiaus didėjimo? Ar tokios šventės, kaip Spalvoto meduolio diena keičia žmonių požiūrį?
– Svarbu skleisti informaciją apie be tėvų globos likusius vaikus, kad jie yra tokie patys, kaip visi kiti Lietuvoje augantys vaikai, tačiau dėl tam tikrų priežasčių netekę savo biologinių tėvų. Nežinomybė arba tikrovės neatitinkanti skleidžiama žinia baugina suaugusį žmogų, o Spalvoto meduolio diena padeda iš arčiau pažinti, pabendrauti, susidraugauti su globos įstaigose augančiais vaikais ir paneigti visuomenėje vis dar vyraujančius stereotipus apie socialinės globos įstaigose augančius vaikus. Svarbiausia, visuomenės teigiamas požiūris į tėvų globos netekusius vaikus bei individualus dėmesys. Kartu praleistas laikas su tėvų globos netekusiu vaiku yra daug svarbesnis nei dovanos. Globos šeimoje ir įvaikinimo viešinimo akcijų metu stengiamės pabrėžti, kad tėvų globos netekusiam vaikui didžiausia dovana yra globa. Spalvoto meduolio diena – tai proga suaugusiems ir be tėvų globos likusiems vaikams kartu praleisti laiką, pabendrauti.
– Ši šventė taip pat skatina globojamų vaikų savanorystę. Gerai žinote vaikų lūkesčius ir problemas, kaip manote, kuo vaikams naudinga savanorystė ir tokios didelės šventės organizavimas, buvimas svarbia jos dalimi?
– Be abejonės, globojamų vaikų įsitraukimas į savanorystę yra labai svarbu jų sąmoningumo ir pilietiškumo ugdymui. Tokiu būdu vaikai mokosi ne tik gauti, bet ir duoti. Taip stiprėja jų pasitikėjimas savimi, žinojimas, kad jie tokie pat svarbūs kaip ir kiti visuomenės nariai. Taip pat jie mokomi prisiimti atsakomybę už atliekamą darbą, įgyja naudingų įgūdžių ir svarbiausia, gali pasijausti tikrai svarbūs ir gauti individualaus dėmesio. Be to, tokių renginių metu neretai užsimezga draugystės, vyksta socialinė integracija.
– Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria savarankišką gyvenimą pradedantys globojami vaikai? Kaip galime kartu padėti jas išspręsti?
– Savarankišką gyvenimą pradedantys globojami vaikai susiduria su sudėtinga integracija visuomenėje, nes tokiems vaikams reikalingas aplinkinių asmenų palaikymas, paskatinimas, pagalba, ko mūsų visuomenei vis dar trūksta. Savarankiško gyvenimo pradžia yra bene svarbiausias globojamų vaikų gyvenimo etapas, kuomet tenka pasitikėti tik savo jėgomis ir turėti tolimesnio gyvenimo kryptį. Daugeliui globojamų vaikų – tai vienas iš laukiamų etapų, nes jie tikisi, kad išėję bus nuo nieko nepriklausomi, galės elgtis taip, kaip nori. Tačiau išėję į savarankišką gyvenimą susiduria su daugybe problemų, kurioms spręsti dažnai būna nepasiruošę.
Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria savarankišką gyvenimą pradedantys institucijoje globojami vaikai yra finansų trūkumas, sunkumai randant nuomojamą būstą, sudėtingos darbo paieškos, netgi kasdieninė buitis. Deja, tačiau šių įgūdžių neretai vaikai, gyvendami institucinės globos įstaigose, neįgyja, o tai gali susilpninti globojamų vaikų pasitikėjimą savimi ir priversti juos pasirinkti netinkamą gyvenimo būdą. Taigi, būtina ruošti vaikus savarankiškam gyvenimui atsakingai, iš anksto supažindinant juos su profesijomis. Savarankiško gyvenimo pradžioje būtinas tokių vaikų palaikymas, dėmesys, pagalba įveikiant sunkumus. O geriausias pavyzdys – gyvenimas šeimoje.
– O kuo jums asmeniškai kvepia kalėdinis laikotarpis? Gal turite savo šeimos žiemos švenčių tradicijų?
– Mūsų namai kvepia migdoliniais sausainiais, kai kartu su dukromis Austėja ir Gintare atsiraitojame rankoves ir... Mama minko tešlą, vyresnioji daro sausainių formas, mažoji tepa kiaušinio plakiniu. Tuomet užsiimame kūryba bei puošyba. Tėčio pagrindinė užduotis – įvertinimas ir mėgavimasis mūsų sausainiais. Jau dabar užuodžiu migdolinių sausainių kvapą ir jaučiu skonį burnoje. Hmm…
Prasidėjus Adventui imu į rankas vąšelį, baltus kaip sniegas siūlus ir neriu snaiges ir angelus. Jais puošiame ir namus, ir Kalėdų eglę. Dalis jų kalėdiniu paštu iškeliauja į Airiją, pas mano mažosios sesutės šeimą, į Angliją pas viduriniosios sesutės šeimynėlę ir į Vokietiją pas mano mylimą mamytę.
– Meduolių marginimas suartina ne tik vaikus ir galimus įtėvius, bet ir šeimas, bendruomenes, visą šalį. Kaip manote, ar visiems Lietuvos vaikams tai reikalinga, ar pakankamai laiko skiriame vieni kitiems?
– Šia iniciatyva norime dar kartą priminti, koks svarbus mums, suaugusiems, yra kiekvienas Lietuvos vaikas, mes, suaugusieji, esame tam, kad pasirūpintume ir padėtume. Laikas, praleistas su vaiku, yra didžiausias turtas ir vertybė. Jo niekada negali būti ir nebus per daug.
– Tad ko palinkėtumėte sau ir visiems skaitantiems šį mūsų pokalbį artėjančių švenčių laikotarpiu?
– Girdėkime vaikus! Neapsimeskime, kad jų klausomės, bet tikrai klausykimės ir girdėkime. Dažnai suaugusieji sprendimus apie vaikus priimame be vaikų. Todėl linkiu stabtelti, gerbiami suaugę, mamos ir tėčiai, dėdės ir tetos, ir išgirskime, ką mums sako tyra vaikiška širdis. Taip, kartais ji gali būti sužeista, tada būkime dar atidesni ir dar stipriau klausykimės, kad išgirstume tai, kas svarbiausia, kad galėtume padėti.
Vaikams linkiu nerūpestingų artėjančių šventinių dienų ir tikėjimo suaugusiais.
– Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus klausimas, kuriame mieste bus galima sutikti jus, lapkričio 25 d. spalvinančią meduolius?
– Su šeima spalvinsime meduolius vienoje iš Vilniaus kepyklėlių. Iki pasimatymo!
