Judrūs dvynukai kasdien išlieja daug emocijų – smagiai čiauška, gailiai verkia, plačiai šypsosi.
Jie dar nekalba, tačiau kai pradės tarti žodžius, o vėliau ir sakinius, bus mokomi gestų kalbos.
Tai būtų raktas, kuris sveikiems dvynukams pagelbėtų susikalbėti su visiškai negirdinčiu tėčiu.
M.Paulauskas su žmona retai bendrauja gestų kalba, nes žiūrėdamas į moters lūpas vyras dažnai supranta, ką ji sako.
Bet susilaukus dvynių porai teko pagludinti bendravimą taip, kad vienas kitą suprastų visai be žodžių.
Kai Rima su kūdikiais grįžo iš ligoninės, iš pradžių sunkiai prisikviesdavo kitame kambaryje esantį vyrą, kad jai atneštų kokį nors daiktą.
Bet netrukus atžalų dienotvarkė tapo sklandi, tad sutuoktinis žinodavo, kada labiausiai reikia jo pagalbos.
Pora įgijo naujų įgūdžių, bendravimas tapo sklandus.
Austėja – labai aktyvi, Aurimo charakteris panašesnis į tėčio, jis ramesnis. Todėl vaikų priežiūrą tėvai pasidaliję pagal jų būdą – motina daugiau akimis seka dukrą, tėvas – sūnų.
Pirmais kūdikių priežiūros metais M.Paulauskas išėjo tėvystės atostogų, kad kuo daugiau padėtų žmonai rūpintis dvyniais. „Sunkiai sekėsi susitvarkyti su tėvo pareigomis“, – neslėpė Modestas.
Masažuotojui vaikų auginimas buvo nauja patirtis. Jam tekdavo keltis naktimis po kelis kartus ir ruošti maisto mišinius dvyniams, nes motinos pieno vaikams nepakakdavo.
„Pati vaikus maitinau aštuonis mėnesius, bet juos primaitindavome ir mišinukais.
Todėl reikėdavo ir vyrui prisidėti prie pavalgydinimo. Aišku, kad rūpintis vaikais dviese buvo lengviau, vienai to padaryti būtų neįmanoma“, – patikino R.Paulauskienė.
Rimos ir Modesto pažintis užsimezgė vienoje darbovietėje – juodu susitiko Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centre.
„Su Modestu buvome didžiausi priešai. Kodėl? Iš pradžių nesutapo charakteriai. Aš buvau per daug valdinga, jam tai nepatiko. Bet per ilgą laiką susidraugavome.
Vėliau viskas taip susidėliojo, kad tapome pora“, – pasakojo socialinė pedagogė, 2008-aisiais pradėjusi dirbti Kurčiųjų reabilitacijos centre ir sutikusi būsimą savo vaikų tėvą.
Iš pradžių net ir darbo santykiai sunkiai klostėsi – kompiuterių specialistu tuomet dirbęs Modestas ne iškart išgirsdavo Rimos prašymus.
Jai keliskart tekdavo kreiptis į bendradarbį, kad pataisytų kompiuterį ar pagelbėtų įdiegti naujas programas.
„Jis mano kompiuterio išskirtinai netvarkė“, – su šypsena dabar prisiminė R.Paulauskienė.
Bet kai Modestas dažniau nusileisdavo valdingo charakterio Rimai, prieš dvejus metus užsimezgė tvirta jų draugystė. Įsimylėjėliai netrukus kartu apsigyveno ir planavo sukurti šeimą, susilaukti vaikų.
„Susituokėme pernai. Norėjome, kad vaikai gimtų santuokoje“, – patikino šiuo metu klinikoje masažuotoju dirbantis M.Paulauskas.
Kol dar kūdikiai buvo motinos įsčiose, vyras rinko vardus, kurie jiems gimus ir buvo suteikti.
Sužinojusi apie po širdimi nešiojamus dvynius Rima neišsigando.
„Visada pagalvodavau: būtų gerai turėti dvynukus, vienu metu užaugintume du vaikus. Bet kai jie gimė, buvo labai sunku. Pirmą mėnesį nebuvau sumerkusi akių“, – apie bemieges naktis pasakojo R.Paulauskienė.
Didžiausiam tėvų džiaugsmui, kūdikiai gimė sveiki – medikams patikrinus jų klausą (to galbūt labiausiai buvo baimintasi) sutrikimų nebuvo nustatyta. Po pusmečio vaikai vėl buvo tikrinami klausos specialistų, bet būklė įvertinta labai gerai.
Klausos negalios paveldimumas dvyniams negrėsė, nes Modestas apkurto vaikystėje susirgęs gripu. Ligos komplikacijos pasireiškė, kai Modestui sukako penkeri metai.
Apkurtusiam M.Paulauskui buvo taikomas gydymas vaistais, operacijų neprireikė. Norėdami sūnui sugrąžinti klausą tėvai jį vežė pas gydytojus į Rusiją ir Baltarusiją.
Bet kuo tolyn, tuo labiau klausa silpo, kol galiausiai apmirė klausos nervas.
„Pačiam nusibodo gydytis – susitaikiau su likimu. Mamai buvo nemalonu – daug išvažinėta, pastangos nuėjo veltui“, – dabar prisiminė Modestas, kuriam klausos problemos prasidėjo dar lankant vaikų darželį.
Pradinę mokyklą jis baigė Druskininkuose, o vėliau silpstant klausai teko mokytis Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre. Jame Modestas įgijo specialybę – gavo šaltkalvio pažymėjimą.
Tačiau grįžus į gimtinę šio pažymėjimo neprireikė, nes tokių darbuotojų niekam nereikėjo.
„Druskininkai buvo miręs miestas, nebuvo jokios pramonės, vien sanatorijos.
Apsisprendžiau vykti į Vilnių ir stoti į tuometę aukštesniąją medicinos mokyklą.
Visuomet būsiu dėkingas mokyklos vadovei, kuri mane priėmė mokytis masažuotojo specialybės, nors tuo metu buvo renkamas aklųjų ir silpnaregių kursas“, – prisiminė sunkiai profesinį kelią radęs M.Paulauskas.
Masažuotojo žmona neslėpė, kad į kurčiuosius buvo kreivai žiūrima.
„Tačiau mamos dėka Modestas daug pasiekė – ji paskui sūnų važiavo į medicinos mokyklą ir labai prašė, kad priimtų mokytis. Mama mokyklos vadovus įtikino: jei aklus mokote masažo, ir kurčias išmoks.
Taip jam ir pavyko vėliau rasti darbo – Modestas masažuoja ir privačios klinikos pacientus, ir kurčiuosius sportininkus“, – pasakojo R.Paulauskienė.
Daug laiko praleidusiai su neįgaliaisiais socialinei pedagogei nebuvo kliūties sukurti šeimą su kurčiuoju. Moteris džiaugėsi, kad jos gyvenimas prisipildė to, ko ji anksčiau neturėjo, – šeiminio šurmulio.
„Man nebuvo nieko keista, nes studijavau socialinę sritį, gyvenau tarp tokių žmonių.
Mane supo daug neįgaliųjų, jie man – tokie pat žmonės kaip ir mes, tiktai jie ko nors neturi“, – sakė Rima, neskirstanti žmonių į sveikus ir neįgaliuosius.
Prieš tai Modestas buvo vedęs neprigirdinčią moterį, bet santuoka truko tik ketverius metus.
Bet panašios negalios užkluptų sutuoktinių bendras gyvenimas tik dar labiau pasunkėjo, nei jiems gyvenant po vieną.
Neatlaikius buitinių sunkumų santuoka iširo. Poros neaplankė ir tėvystės džiaugsmas.
„Šeima iširo ne dėl to, kad neturėjome vaikų. Mūsų charakteriai skyrėsi kaip šuns ir katės“, – prisiminė masažuotojas.
Sukūrus šeimą su sveikatos problemų neturinčia moterimi Modesto gyvenimas nušvito kitomis spalvomis.
Rima tapo visapusiška jo gyvenimo partnere – žmona padeda vyrui atkurti aplinką, kurios jis netekęs.
„Ko jis negirdi, aš jam pasakau“, – tikino prie išskirtinio bendravimo su sutuoktiniu pripratusi R.Paulauskienė.
Neįprasto dėmesio M.Paulauskas sulaukia ne tik dėl negalios, bet ir dėl vardo bei pavardės. Įstaigų darbuotojai dažnai nužvelgia dokumentus pildantį masažuotoją tikėdamiesi išvysti ne jį, o legendinį krepšininką Modestą Paulauską.
„Apie krepšinio legendą žinau iš spaudos, bet gyvenime su juo nebuvau susidūręs“, – vardo ir pavardės sutapimą paaiškino masažuotojas.
Vilnietis tikino esąs toli nuo krepšinio ir bet kokio kito sporto, nes pats nesportuoja, tačiau M.Paulauskas daug metų savanoriauja dalyvaudamas kurčiųjų krepšinio rungtynėse – jis suteikia medicinos pagalbą rinktinės krepšininkams.
