Pirmiausia prieš naujus mokslo metus S.Daukantaitė peržiūri vaikų drabužių spintas ir stalčius, kad įsitikintų, ką iš tiesų reikėtų įsigyti. Būrį vaikų auginanti motina dažniausiai namuose randa nenaudotų arba dar tinkamų mokyklinių reikmenų. Tačiau kiekvieną vasarą tenka pirkti ir naujų.
Kūrybinės agentūros vadovės, tinklaraščio „7 taškai“ autorės S.Daukantaitės vyriausios atžalos – Simas (24 m.) ir Adelė (21 m.) – studentai, todėl patys nusiperka to, ko jiems reikia mokslams.
Pasitelkdama patirtį, kurią sukaupė augindama vyresnius vaikus, Sabina mažamečiams – Eduardui (10 m.), Konstantinui (7 m.), Uršulei (6 m.), trejų metų dvynėms Daliai ir Unei – nepriperka kalno ugdymui skirtų priemonių.
Jaunėliai nuo mažens mokomi išsiversti su kuo mažiau mokymo reikmenų, nes taip ugdomas jų kūrybingumas. Sumani septynių vaikų mama visuomet randa puikią išeitį, kaip vaikus paruošti mokyklai.
– Ar prieš Rugsėjo 1-ąją jus, septynių vaikų mamą, apima nerimas dėl to, kaip tinkamai pasiruošti mokslo metams?
– Tik truputį. Turiu nemažai įvairios patirties, tad žinau, kad nerimas čia nepadės. Galbūt netgi atvirkščiai – kartais mes, tėvai, pernelyg viliamės, kad nuo mūsų aplakstytų parduotuvių, išleistų pinigų sumos labai priklausys vaiko mokymosi rezultatai. Aš taip nemanau.
Man kokybišką mokymąsi reiškia nenugalėtas vaiko smalsumas, neformali mokinio pažanga ir kūrybiški mokymo metodai. Tai puikiai atskleidžia paprasčiausias vaiko noras eiti į mokyklą.
Man iki šiol viena didžiausių paslapčių yra, kokiu stebuklingu būdu kartais sulaužomas smalsaus mažamečio troškimas pažinti pasaulį vos per kelis mėnesius!
Todėl man pasirengimas mokslo metams pirmiausia yra pokalbiai su vaikais, bandymas paaiškinti pavyzdžiais, iš kokių įvairiausių disciplinų susideda pasaulis, kokia profesijų įvairovė.
Pasakoju, ką pati veikiu, ką dirba tėtis, jiems rūpi sužinoti, ką sukuriu per darbo dieną ir kokios naudos iš to galima gauti.
Smagu mokytis, kai suvoki save platesniame kontekste. Tuomet neatrodo beviltiškai pamokose praleisti gyvenimo metai. Norite paklausti: o kurgi pirkiniai? Be abejo, yra ir jie.
Tik stengiuosi būtiniausius dalykus nupirkti iš anksto, kad nepulčiau paskutinėmis dienomis į paniką, kai prasideda spūstys keliuose ir grūstys parduotuvėse.
Juk mums reikia nemažai: šiais metais dvynės eis į vaikų darželį, vyresnė dukra į parengiamąją priešmokyklinę grupę, vienas sūnus bus pirmokas, kitas – ketvirtokas.
Džiaugiuosi, kad studentai jau apsirūpina pieštukais patys!
– Ką jūs būtiniausiai įsigyjate?
– Šiais metais pradėjau nuo uniformų. Pagal užsakymą iš siuvyklos nepirkau ir nepirksiu, nes jos nepatogios ir nepraktiškos, be to, turėtų būti gerokai pigesnės. Juk tai pirmiausia darbo drabužis vaikui, ne tik paradinis.
Berniukui kelnių reikia bent trejų metams. Kad ir kaip saugotum, vis tiek plyšta keliai.
Tad susiradau užsienyje pigesnių, tvirto audinio mėlynų kelnių ir nupirkau sūnums jų daugiau.
Vaikiškų uniformų neturi būti gaila išmesti, juk jos greitai išaugamos ir sudėvimos. Švarkai? Man taip pat nesuprantama, kam reikalingas vilnonis brangus audinys jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikui.
Svarbu, kad mokyklinis drabužis nevaržytų judesių, atrodytų tvarkingai ir būtų lengvai prižiūrimas.
Į cheminę valyklą neprinešiosi, o kartais po skalbimo tokie drabužiai atrodo graudžiai.
Turime Lietuvoje tiek išradingų jaunų dizainerių, gal būtų laikas gamintojams suvienyti su jais jėgas? Būtų puiku visus šalies mokinius aprengti šiuolaikiškomis uniformomis.
Svarbiausia, kad jas išvydę tėvai atrastų aiškių motyvų pirkti! Kol taip neatsitiko, pati ieškau geresnių išeičių.
Kuprinės! O kaipgi be jų. Trečiokui sūnui praėjusio sezono pradžioje kuprinę su mėgstamo personažo aplikacijomis pirkome iš prekybos centro. Pasidžiaugėme neilgai.
Todėl vėliau tėtis dar neįpusėjus mokslo metams nupirko ne tokią puošnią, bet gerokai brangesnę – tikėtina, kad atlaikys dar bent pusmetį.
Šiais metais ieškodama kuprinės būsimam pirmokui kreipiau dėmesį į tai, kad ji būtų patogi, lengvutė ir būtinai nedidelė.
Esu seniai pastebėjusi – kad ir kokio dydžio kuprinę mokinukas nešiotų, ji visuomet būna pilna. Maža kuprinė priverčia dažniau joje daryti reviziją ir nesinešioti begalės nebūtinų daiktų.
Būtų puiku, kad mažieji į mokyklą neštųsi tik vieną aplanką ir kelis pieštukus, tačiau kol kas taip nėra. Mūsų mokyklose yra įprasta praktika dėstyti pasitelkus nesuskaičiuojamą daugybę leidinių ir leidinukų, kuriuos visus reikia daug kartų pirkti. Matyt, taip sistema paprastam žmogui demonstruoja savo autoritetą ir didybę.
Dar iš būtiniausių pirkinių man yra svarbu patogi vaikiška avalynė. Įsivaizduojate, kiek kilometrų tenka vaikams nukulniuoti per mokslo metus?
Mes, suaugusieji, labiau įpratę prie patogumų. Sėdame į automobilį ir riedame. O jiems, vaikams, dar reikia sugrįžtant namo apeiti visus aplinkkelius ir surinkti kaštonus. (Juokiasi.)
Todėl reikia patogių ir patvarių batų. Jų reikia galbūt dar labiau nei brangaus rašiklio!
Vaikiškiems batams kompromisų neieškome, stengiamės pirkti pačius geriausius. Irgi dažnai užsienio parduotuvėse. Ten pigiau ir didesnė pasiūla.
– Ko pasimokėte, kai į mokyklą leidote vyresnius vaikus? Kokių prekių atsisakėte per apsipirkimą prieš Rugsėjo 1-ąją ir kokiomis galbūt papildėte savo krepšelį?
– Seniai pasimokėme, kai vasarą prisipirkome nereikalingų pratybų, kai tik atsirado tokia mada mokyti iš jų.
Tik vėliau susigaudžiau, kad vienai klasei jų būna įvairiausių, ir dar reikia gerai žinoti, ko būtent reikalaus tavo vaiko klasės mokytojas.
Demokratija yra šaunu, bet man tokio tipo metodinės priemonės, kai išmetamos tonos popieriaus vien dėl kelių brūkštelėtų varnelių puslapyje, nelabai priimtinos. Tai dar vienas šaunus būdas pasipelnyti leidykloms, tačiau ar tai tikrai taip reikalinga mūsų vaikams?
Juk kūrybiškas ugdymas – pirmiausia problemų sprendimų ieškojimas drauge su vaikais. Su kokiomis problemomis kasdieniame gyvenime susidurs mūsų vaikai dar po dešimties metų, jei mes jiems viską pasaulyje nupirksime ir gražiai supakuosime?
Nebeperku dvidešimt keturių spalvų flomasterių ir didelių palečių guašo. Dėl tos pačios priežasties. Tegu žino, kad saulė kartais gali būti mėlyna, o žmogaus odos spalva irgi nebūtinai „odinės“ rožinės spalvos.
Įsivaizduojate, mano jaunėliai darželyje išmoko naujų terminų odos spalvai pavadinti – „odinė“ spalva. (Juokiasi.)
Smagumėlis būtų piešti ir viena spalva, jei tik dažniau tai skatintų pedagogai. Lygiai kaip ir be spalvoto popieriaus rinkinių galima išsiversti.
Dažnai pasiduodu mokytojų reikalavimams – juk jie nustato tvarką. Tačiau kartais šalia spalvoto popieriaus dar įdedu vaikams seną žurnalą, kurį pakarpius galima atrasti neįtikėtinai įdomių kūrybinių sprendimų.
Vyresnėliams nepirkdavome mobiliųjų telefonų. Dabar tenka spręsti didžiąją dilemą. Kaip saugiau išleisti vaiką iš namų – su telefonu ar be jo?
Kol kas pati ieškau atsakymo. Po poros prarastų telefono aparatų nusprendėme kurį laiką padėti vaikams apsieiti be mobiliosios ryšio priemonės.
Tai ugdo atsakomybę. Jie nebesako: „Galėjai paskambinti“, formuluoja informaciją apie save patys ir atranda būdų, kaip ją perduoti.
– Kiek vidutiniškai lėšų ketinate skirti vieno moksleivio pirkinių krepšeliui?
– Neskaičiavau! Kaip tik neseniai teko peržvelgti vienos mamytės nuomonę naujienų portale, kad jai tenka vienam sezonui pakloti beveik tūkstantį eurų. Tokia suma tenka dviem vaikams. Man geriau neskaičiuoti, nes naktį neužmigčiau.
Tiesiog stengiuosi ruoštis mokslo metams iš anksto, pasinaudoti visomis progomis įsigyti gerą daiktą pigiau ir, žinoma, nepirkti to, kas nėra būtina.
Kita tema – rinkliavos ugdymo įstaigose.
Štai dėl to kartais jaučiuosi bejėgė kontroliuoti situaciją. Kiek daugumos sutarimu nusprendžiama, tiek ir renkama į bendrą grupės ar klasės fondą įvairioms reikmėms.
Tik mums tas sumas reikia dauginti ne iš dviejų ar trijų, o gerokai daugiau.
Kai žvelgi iš tokios perspektyvos, ne taip drąsu žadėti pasirūpinti viskuo, ko trūksta klasėse ar darželių grupėse.
Sukurtas didžiausias mitas, kad gausios šeimos daug ką gauna nemokamai. Nieko panašaus. Dirbančios ir netinginiaujančios didelės šeimos viskam užsidirba pačios.
Net mokyklinių pietų nė vienas iš mūsų vaikų niekada nėra gavęs nemokamai. Tad per daug metų išmokome gyventi taupiai ir ūkiškai – bent jau kiek tai įmanoma gyvenant sostinėje ir auginant būrį mažų vaikų.
– Ar jūsų vaikai laukia artėjančių mokslo metų?
– Gaila, bet, nelaukia. Kaip visada, smagu pamatyti po ilgesnės pertraukos savo klasės draugus, pasidalinti vasaros įspūdžiais su mokytoja.
Tikrai negirdžiu skundų ar dūsavimų, bet matau, kad mokykla vaikų nedžiugina.
Žinoma, pasakysite, ką džiugina kasdienė rutina? Tačiau aš į atžalų mokslą žvelgiu kiek kitaip.
Man atrodo, kad nereikia apeliuoti tik į vaikų atsakomybės jausmą ir formalią pareigą.
Šalia to egzistuoja daugybė puikių būdų ir formų, kaip sudominti vaikus net pačiais nuobodžiausiais dalykais pasaulyje.
Paprasčiausi pokyčiai – tarpusavyje jungiamos disciplinos ar pamokos netradicinėse erdvėse – kiek daug suteikia mokslams papildomos vertės ir įdomumo.
Banalu, bet nuo mokymo turinio ir formų labai priklauso mūsų valstybės ateitis.
