Žvelgdamas į sūnų Egidijus mato save jauną. Panašus ir vidumi, ir išore. Toks pat drovus, užsisklendęs, kaip jis tada buvo. Taip pat sportuojantis, lieknas kaip smilga. Tik yra ne toks aukštas. Nors Kristupui – tik 16, jis jau praaugo tėvą daugiau nei 10 centimetrų.
– Kokias savybes, manieras ar kitas ypatybes sūnus paveldėjo būtent iš jūsų, o ne iš žmonos žurnalistės Palmiros Galkontaitės (57 m.)?
– Norėjau sakyti – jautrumą ir atidumą kitam, ypač tam, kuris patekęs į kokią nors nelaimę. Bet Palmirai tai irgi būdinga.
Jis turi puikų humoro jausmą. Tai – mano. Moka sklandžiai raštu ir žodžiu reikšti savo mintis. Jo mama taip pat tos srities olimpinė čempionė. (Juokiasi.) Abu parašėme po knygą.
Tik liūdina, kad sūnus labai mažai skaito. Bet tai turbūt jų kartos bruožas.
Aš tokio amžiaus kasdien skaitydavau. Rijau knygas. Po kelias vienu metu.
Ir dar į kino teatrą suspėdavau. Mažiausiai du ar tris kartus per savaitę. Na, taip, neturėjome kompiuterių, nebuvo interneto.
– Save laikote itin griežtu tėvu?
– Taip, aš griežtas. Bet teisingas. (Juokiasi.) Kai perspaudžiu, jaučiuosi blogai ir sugalvoju, kaip išpirkti kaltę. Mano tėvas sakydavo, kad niekas nemoka taip atsiprašyti ir įtikinėti kaip aš.
Turbūt griežtas buvau ir su savo tėvu. (Juokiasi.) Nėra jokios paslapties.
Tai reikia daryti aistringai, atsiduodant, bet jokiu būdu neužgožiant ir neįkyrint. Privalai sugalvoti ką nors, kas nustebintų ir pamalonintų.
– Ar sūnų auklėjate panašiai, kaip buvote auklėjamas pats?
– Nesu ant sienos surašęs jokių taisyklių. Vertybės ir gyvenimo kodeksas susidėlioja iš to, ką girdi ir matai savo artimoje aplinkoje. Sūnus niekada nėra baustas. Bartas – taip.
Griežčiausia bausmė – diena be interneto ar kompiuterio.
Bet tada pats jam vakare pasiūlau kartu pažiūrėti kokį nors filmą ir taip susitaikyti.
– Ar jau esate iš sūnaus išgirdęs: „Tėti, dabar ne tie laikai“?
– Ne. Klausiau jo, ar kada nors norėjo taip pasakyti? Net nustebo. Patikėkite, jo tėtis dar gana jaunatviškas ir neabejingas visoms naujovėms. Ir amžiniems išbandymams.
– Prisiminkite, koks jūs buvote 16-os?
– Lygiai toks pat kaip dabar. Iš tiesų, nesijuokite. Sumažėjo tik plaukų ant galvos. Charakteris, vertybės, elgesio manieros, žavėjimosi ir domėjimosi objektai – viskas buvo jau tuomet.
Tiesa, tada maniau, kad būsiu psichologas, kuris rašys knygas. Atsitiko kitaip.
– Ar sūnus neketina sekti jūsų su žmona pėdomis? Beje, ar pats to norėtumėte?
– Domėtis žurnalistika jo neskatiname ir nemanome, kad tai būtų jo profesinė ateitis. Žurnalistas turi turėti įgimto įžūlumo – renkant informaciją tai būtina.
Aš taip pat anksčiau varžydavausi pašnekovo paklausti apie jam nemalonius dalykus. Dabar vien tik apie tai klausinėčiau, tik neįžeisdamas.
– Gal sūnus jau žino, kokia sritis jį traukia?
– Jis tikina, kad žino. Jį domina viskas, kas susiję su kinu. Scenarijų rašymas, režisūra, vaidyba, montažas, muzikinis, grafinis sumontuotos medžiagos apipavidalinimas. Jis tikrai turi tam reikiamų gebėjimų.
Mobiliuoju telefonu filmuoja save ir draugus pagal iš anksto susikurtus trumpametražių filmukų scenarijus. Vėliau pats tuo pačiu telefonu sumontuoja.
Jo kūrybos peržiūros mūsų namuose – šventas reikalas.
Aš stebiuosi, kaip mūsų tylenis ir drovuolis pasikeičia, persikūnija filmavimo metu.
Koks gali būti griežtas ir reiklus, kai draugams aiškina, ką jie turi daryti filmuojami. Stebiuosi, kaip jis sugeba išradingai nufilmuoti pats save, viename filmuke vaidinantį net tris ar keturis skirtingus personažus. Kartą kaime, kur turime sodybą, manęs paprašė, kad nufilmuočiau jį bėgantį, lipantį ant malkų, sukrautų prie daržinės, ir griūvantį ant žemės – neva nušovė.
Pasakė: „Jokių improvizacijų. Daryk ir kadruok taip, kaip prašiau ir parodžiau. Daugiausia – du dubliai. Kol nesutemo, dar turime nufilmuoti girto samurajaus charakirį.“ Samurajus tame filmuke buvau aš. (Juokiasi.)
– Gal tokia veikla pats jį ir užkrėtėte?
– Aistra kinui tikrai aš jį užkrėčiau. Nors sūnus tikina, kad jam tai įgimta. Mūsų namuose nuolat kalbama apie kiną. Visi turime savo mėgstamiausius filmus, tik jau žiūrime atskirai, nes pasikeitė dėmesio laukai.
Sūnui didžiulę įtaką padarė amerikiečio Timo Burtono filmai. „Vabalų sultis“ jam parodžiau, kai buvo vos šešerių. Prisimenu, jį tiesiog užbūrė pirmieji muzikos akordai filmo pradžioje. Žiūrėjo dešimtis kartų.
Dėl sūnaus savo kino filmų kolekcijoje turiu daugiau kaip šešis šimtus pasaulio animacijos klasika tapusių juostų. Visus kartu peržiūrėjome. Bet nepastebėjau, kad jie būtų padarę jam didelį poveikį.
Po T.Burtono filmo „Edvardas Žirkliarankis“ peržiūros Johnny Deppas iki šiol yra mėgstamiausias sūnaus aktorius.
Lietuvišką „Velnio nuotaką“ parodžiau, kai jis buvo penkerių.
Pasakiau: „Gal tau ir nebus įdomu, bet pažiūrime.“ Jis iš karto paprašė vėl pakartoti. Visą kitą savaitę panašiais balsais ir intonacijomis garsiai dainavo kaip tame filme.
Prisimenu – jis lankė pirmąją klasę, kai kartą, atėjęs į virtuvę, labai susirūpinęs paklausė: „Mama, o ką reikia sakyti, kai ateini atsiimti „Oskaro“?“ Net sutrikome. „Na, kiti tuo metu dėkoja mamai“, – paaiškinau.
– Ar dėl to, kad esate žinomas iš televizijos, jūsų sūnui yra išėję į naudą?
– Klausiau jo apie tai. Tikino, kad nei mano, nei jo mamos, kuri turi skirtingą pavardę, žinomumas jam įtakos nedaro. Neva tik kartą viena mokytoja yra pasakiusi: „Tavo tėčiui toks pažymys turėtų labai nepatikti.“
Bet tokį pasakymą mokykloje gali išgirsti bet kuris mokinys.
– Dažnai fotografuojate sūnų. O jis brangaus fotoaparato nesiskolina?
– Dabar jis jau nemėgsta būti fotografuojamas. Ir šį kartą teko ilgai įkalbinėti.
Fotografuoti nelabai mėgsta, nors daro tai išradingai. Savitai komponuoja, netingi susirasti kitokio fotografavimo taško.
Vis klausia, kada jam leisiu filmuoti savo fotoaparatu. Kol kas neleidžiu, nes tada turėčiau atsisveikinti su savo kompiuteriu. Su fotoaparatu, ko gero, irgi.
– Ko jūs esate išmokęs iš sūnaus? Dar pridurčiau: ko jus tėvystė išmokė? Kokių savybių atradote, išsiugdėte?
– Išmokau drąsiai rodyti savo meilę. Neslėpti šiltų jausmų. Būti pakantesnis. Prisimenu, prieš jam gimstant Palmira, kaip labiau patyrusi, mane auklėjo.
Nesistebėk – meilė vaikui ateina pamažu, ne iš karto. Iš pradžių jis gali pasirodyti nepatrauklus, raukšlėtas, nuolat verkiantis ir reikalaujantis begalinės priežiūros.
Man buvo visiškai kitaip. Palmira neleido dalyvauti gimdyme. Sūnų pamačiau ir paėmiau ant rankų praėjus pusvalandžiui nuo jo gimimo.
Niekada neužmiršiu to jausmo. Lyg elektra būtų persmelkusi. Meilė ir noras juo rūpintis atsirado iškart. Dabar juokinga.
Pirmaisiais mėnesiais jis, kaip ir visi tokio amžiaus, naktimis buvo labai neramus.
Vakare Palmirai sakydavau: „Miegok, nesirūpink. Kai pradės verkti, aš atsikelsiu. Šią naktį budžiu aš.“ Rytais jai pasakydavau: „Matai, buvo ramus.“ „Aha. Penkis kartus kėliausi“, išgirsdavau. (Juokiasi.)
– Jūsų žmona Palmira turi tris suaugusius vaikus iš pirmos santuokos. Koks jūsų santykis su jais?
– Normalus. Draugiškas. Kūčių vakarienės sėdame prie mūsų stalo. Jie atvažiuoja su savo antrosiomis pusėmis. Visi kartu švenčiame ir jų gimtadienius.
