Štai mamos pasakojimas:
„Aš ne psichologė ir ne vaikų isterijų ekspertė, o paprasta 5 metų dukrytės mama. Bet man atrodo, kad aš atradau „formulę“, kuria noriu pasidalinti: kaip galima greitai pakeisti vaiko minčių kryptį, kai matome, kad jis ruošiasi kelti skandalą dėl kokios nors smulkmenos.
Pradžioje – mano asmeninė istorija. Mano dukra pradėjo lankyti darželį ir dėl to labai nervinosi. Ji sakė, kad niekada nepripras prie darželio. Namuose taip pat buvo prastai: Alice vis dažniau pyko ir kėlė isterijas dėl bet kokios priežasties, bet kokios smulkmenos.
Darželyje mums patarė nueiti pas vaikų psichologą viliantis, kad tai kaip nors suvaldys situaciją. Psichologė iš tiesų davė mums daug naudingų patarimų, bet vienas buvo tiesiog fantastiškas, bet tuo pačiu labai paprastas.
Apie jį ir noriu papasakoti. Psichologė man paaiškino, kad reikia vaikams duoti suprasti – mes gerbiame tai, ką jie jaučia.
Taigi, ištikus krizei, kokia bebūtų jos priežastis, reikia padėti vaikui (tai veikia su 5 metų ir vyresniais vaikais) pagalvoti ir suprasti, kas su juo vyksta. Kai mes pripažįstame jų jausmus ir tuo pat metu leidžiam jiems patiems dalyvauti sprendžiant problemą, mes galime tuo pačiu sustabdyti isteriją.
Situacija: vaikas pasiruošęs pradėti skandalą. Pretekstas neturi reikšmės – lėlei nutrūko ranka, atėjo metas gultis miegoti, namų darbų užduotis nesiseka ar tiesiog nesinori daryti to, ko jūs prašote.
Mes žiūrime vaikui į akis ir ramiu balsu užduodame vieną klausimą: tai didelė problema, vidutinė problema ar maža problema?
Kai mano dukra pradėdavo galvoti apie tai, kas su ja vyksta, tai ją paveikdavo stebuklingai, bent jau čia, namuose. Aš užduodu šį klausimą, ji atsako, ir mes randame būdą išspręsti problemą, ir dukra pati pasiūlo, kur ieškoti sprendimo.
Maža problema paprastai išsprendžiama greičiausiai ir paprasčiausiai.
Kai kurias problemas dukra laiko „vidutinėmis“. Greičiausiai mes jas išspręsime, bet ne tą pačią sekundę – tai padeda suprasti, kad yra dalykų, kuriems reikia laiko.
Jeigu problema rimta – o tai, ką jūsų vaikas laiko svarbiu, jokiu būdu negalima ignoruoti, tegul tai jums atrodo visiška kvailystė, – tokiai problemai teks skirti kiek daugiau laiko.
Kartais reikia padėti vaikui suprasti, kad gyvenime ne viskas vyksta taip, kaip mums norisi.
Štai nesenas atvejis, kai šis metodas puikiai suveikė. Mes rinkomės drabužius mokyklai, o Alice paprastai labai išgyvena dėl to, ką rengtis, ypač, kai lauke vėsu. Žodžiu, ji norėjo apsimauti savo mėgstamiausias kelnes, bet jos buvo išskalbtos.
Ji jau pradėjo niauktis, o aš paklausiau: „Alice, o tai didelė, vidutinė ar maža problema?“
Ji pažiūrėjo į mane ir tyliai pasakė: „Maža“.
Mes jau žinojome, kad nedideles problemas lengva išspręsti. Aš paprašiau jos pasiūlyti sprendimo variantą (žinojau, kad jai reikia laiko pagalvoti), ir ji pasakė: „Išsirinkti kitas kelnes“.
Aš sakau: „Ir tu turi keletą kelnių, iš kurių gali rinktis“. Ji nusišypsojo ir nuėjo rinktis naujų kelnių.
Aš pasveikinau ją su tuo, kad ji sugebėjo pati išspręsti problemą, nes labai svarbu pagirti vaiką už tai, kad jis susidorojo, tai padės galutinį tašką situacijoje.
Nemanau, kad yra kokių nors stebuklingų triukų vaikų auklėjime. Auklėti vaiką, pereiti su juo kartu visus raidos etapus – tai rimta misija. Taip, kartais mes pasirenkame netinkamą kelią, tada reikia turėti išminties grįžti atgal ir pabandyti kitą kelią.
Patyrusi daugybę savo vaiko isterijų aš galų gale pamačiau šviesą tunelio gale ir labai noriu pasidalinti šiuo atradimu su kitais tėvai. Tikiuosi, kad jums šis metodas taip pat suveiks“.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2017 metų liepos 13 dieną.
