Neretai mažylė atkartoja ir mamos ritualus prie veidrodžio – pasinaudoja jos vokų šešėliais ar lūpų dažais. A.Padagaitė jaunėlei atžalai šito nedraudžia ir neslepia kosmetikos, nes mano, kad vaikas turi daug ką pats patirti. Po to juk nesunku dukrytę nuprausti.
Ona – ne vienturtė, bet šeimos narių lepūnėlė, nes jauniausia. Apie ją šokinėja ne tik tėvai, bet ir septynmečiai broliai Pranas ir Algis.
Pirmoje santuokoje dvynių susilaukusi vilnietė sūnų ir dukters gimimo negalėtų palyginti, nes tai – skirtingos patirtys.
Pirmagimiai ilgai neskubėjo ateiti į šį pasaulį – vaikiškų mezginių kūrėja net ketverius metus gydėsi nevaisingumą ir dviejų sūnų susilaukė tik po pagalbinio apvaisinimo procedūros. Bet po kiek laiko sutuoktiniai nutarė pasukti skirtingais keliais.
Išsiskyrusiai dviejų vaikų motinai likimas kūrė kitą gyvenimo scenarijų. Asta dukters susilaukė su gyvenimo draugu Mindaugu.
„Kai pas tą pačią gydytoją atėjau besilaukdama Onos, ji nesistebėjo, kad natūraliai pastojau.
Ji kaip tik šypsojosi, sveikino ir sakė, kad kartais taip atsitinka, kad laukimasis, ypač dvynių, yra didelis šokas organizmui ir jis pats persitvarko“, – tvirtino Asta.
A.Padagaitei auginti sūnus ir dukrą – didelis skirtumas.
Kodėl? Mat pati Asta nuo mažens elgėsi lyg berniukas – mėgo karstytis medžiais, lakstyti mosuodama pagaliais.
Todėl susilaukusi sūnų motina jautėsi puikiai, nes žinojo, ką su jais veikti, – su ūgtelėjusiais vaikais ji žaidė gaudynių, konstravo iš kaladėlių namus.
O kai Asta sužinojo, kad laukiasi dukters, mintyse svarstė: „Ką su ja reikės veikti? Kaip aš ją auginsiu, nes pati neturiu moteriškumo prado.“
Ona nuo mažų dienų atsiskleidė lyg princesė, juolab iš komandiruočių grįžtantis tėtis jai dažnai parveža suknelių. Dukrytė mėgsta pasistaipyti prieš veidrodį – matuojasi sukneles, persirenginėja.
„Man teko prisitaikyti prie dukters, bet tai – malonu, nes pati atrandu vis daugiau moteriškumo. Dukra privertė mane nešioti sijonus, sukneles. Ji suknelių turi daugiau už mane“, – juokėsi A.Padagaitė.
Ne tik vaikų auginimas, bet ir nėštumas skyrėsi kaip diena ir naktis.
„Nešioti dvynius ir vieną vaiką skiriasi fiziologiškai. Atrodė, kad laukiantis dukters nėštumas nepastebimai pralėkė, dirbau iki pat gimdymo.
O laukiantis dvynių į nėštumo pabaigą buvo sunku judėti, nes kojos tino, batų užsisegti negalėjau. Kai nuvykau gimdyti, svėriau šimtą kilogramų!
Kiek svėriau, kai į pasaulį beldėsi Ona, jau nepamenu. Tik žinau, kad po gimdymo buvo likę penkiolika papildomų kilogramų, o vėliau jie lengvai ištirpo.
Kai laukiausi dukters, viskas buvo daug paprasčiau, nes ne taip jaudinausi. Juk dvynių atsiradimo istorija kėlė daug įtampos“, – nėštumus lygino Asta.
Sūnūs į šį pasaulį atėjo po cezario pjūvio operacijos, o dukra – natūraliai.
Mezginių kūrėja net nelėtino tempo laukdamasi dukters: „Pastojau, išnešiojau, ir mano gyvenimas dėl to nepasikeitė, nes gimdymas puikiai įsiterpė į kasdienybės ritmą.“
Tačiau Onos gimimas mezginių kūrėjos gyvenimą padalijo į dvi dalis. Viena jų – iki skyrybų, kita – po jų.
Dukters gimimas moteriai tapo nauju gyvenimo etapu. Pažintis su Mindaugu netrukus buvo vainikuota mažylės atėjimu į šį pasaulį.
„Galima sakyti, kad santykius kūrėme trise – mudu ir dukra.
Juk dažnai poros drauge pagyvena trejus ketverius metus, tuomet susituokia, dirba, keliauja, o vaiko susilaukia tik po kokių septynerių metų bendravimo.
O mums išėjo kone atvirkščiai, nes vaiko susilaukėme greitai, tačiau jo gimimas labai gražiai vainikavo mūsų santykius. Negalėčiau sakyti, kad tai sudrebino, atvirkščiai – mus sujungė“, – patikino A.Padagaitė.
Asta neslėpė, kad žinia apie netikėtą nėštumą jai tik iš pradžių kėlė paniką.
„Kaip auginsime vaiką, jei neturime ilgametės tarpusavio santykių patirties?“ – svarstė Asta.
Tačiau moteris galiausiai įsitikino, kad Onos tėtis ją myli, ja rūpinasi, juodu puikiai sutaria.
„Tai, matyt, mus stipriausiai suklijuoja į bendrą darinį“, – apie mažylės gimimą pasakojo mezginių kūrėja.
Lyg viesulas į moters gyvenimą įsiveržusi duktė gerokai nuspalvino jos ir kitų šeimos narių gyvenimą.
Anksčiau dvyniai beveik nesiskirdavo su mama, o ji džiaugėsi ilgai lauktais vaikais.
Gimus Onai dvyniai nekėlė pavydo scenų, kad ne jiems, o kūdikiui skiriama daugiau dėmesio. Broliai į seserį žvelgė kaip į namų princesę.
Vaikai nuo mažens mėgo ją glostyti, vėliau – su ja žaisti. Dvyniai išmoko viskuo dalytis su sesute ir jai nusileisti. Šitai jausdama Ona dabar vyresnėliams dažnokai pavadovauja.
Kad namai tapo mažosios princesės karalyste, rodo ir tai, jog atsirado daugiau mergaitiškų žaislų. Kartais ir broliai su jais pažaidžia.
Bet dažniausiai Oną labai traukia dvynių žaidimai – jeigu jie konstruoja traukinio bėgius, sesuo irgi nori nors dalį jų nutiesti. Mažylei patinka žaisti didesnių vaikų žaidimus.
Nors Pranas, Algis ir Ona gerai sutaria, rinkdama vaikams vardus mama jų nesistengė derinti. Trijulės vardai – lietuviški, galima sakyti, senoviniai. Tačiau dukters vardo istorija – netikėta.
„Man net keista pasakoti tą istoriją, nes esu racionalus žmogus. Bet būsiu atvira: susapnavau sapną, kuriame regėjau, kad susilaukiau mergaitės Onos.
Tas pats sapnas mane dažnai lydėjo nuo paauglystės. Buvau įsitikinusi, jog kada nors turėsiu dukrą.
Net kai laukiausi dvynių, buvau įsitikinusi, kad nešioju po širdimi mergaites. Pasvarstydavau, kaip bus su tuo susapnuotu vardu.
Kai gydytoja pasakė, kad laukiuosi dviejų berniukų, numojau ranka į sapną, nes suvokiau, kad pasąmonė keistenybes transliuoja“, – juokdamasi pasakojo A.Padagaitė, bet jai nebereikėjo rūpintis vardu gimus dukrai.
Kai susilaukė mažylės, Asta neklausė Mindaugo, ar jam patinka toks vardas. Moteris tiesiog pasakė: „Ji bus Ona.“ Vyras tam nedvejodamas pritarė.
Nors A.Padagaitė užsiima vaikiškų mezginių verslu, gimus Onai drabužių kolekcijoje neatsirado daugiau rūbų mergaitėms.
Aštuntus metus vaikams drabužius mezganti Asta pastebėjo, kad klientai renkasi tokius mezginius, kurie mažyliams būtų patogūs, greitai nenusidėvintys, nereikalaujantys didelio derinimo.
Tai megztiniai, kombinezonai, kepurės, vokeliai kūdikiams.
„Sijonų ir suknelių kolekcijoje neatsirado ir nebeatsiras, tačiau rožinių kepurių, susilaukus dukters, buvo.
Gimus Onai ją įdėjome į vilnonį „žvejo“ vokelį, o kai jį išaugo, galėjome rengti vilnoniu kombinezonu.
Šie drabužiai patikrinti daugelio klientų. Vaikas su tokiais drabužiais gali parvirsti ant žolės, smėlio – rūbelius papurtei, ir vėl galima dėvėti, nes jie nesusitepa, neišsitampo“, – pasakojo prekės ženklo „Bug2hug“ savininkė A.Padagaitė, iki dvynių gimimo dirbusi vienos įmonės personalo vadove.
Motina už tai, kad sukūrė verslą, pirmiausia dėkinga savo atžaloms. Juk megzti ją įkvėpė motinystė, antraip ji tikrai nebūtų atidariusi vaikiškų mezginių salono.
Rankose laikydama virbalus ji praleido ir pirmą, ir antrą nėštumą, nes mezgimas ją labiausiai ramino, džiugino ir, aišku, pamėtėjo verslo idėją.
Kai Asta jau po širdimi nešiojo dukrą, mezgimo salono nuomotojai susiruošė parduoti patalpas. Mezginių kūrėja dėl to nenuliūdo, atvirkščiai, perkėlė savo verslą į virtualią erdvę – įkūrė internetinę parduotuvę.
„Dukra sudėliojo visą verslą – planavau sumažinti darbų apimtį, bet niekas nepasikeitė. Klientai gerai žino, kuo užsiimu, tad klausimų per daug nekyla – perka mezginius internetu ir nesuka sau galvos. Neieškau patalpų, nes nebėra jokio poreikio atidaryti saloną“, – tikino pašnekovė.
Tad A.Padagaitė gimus vaikams visapusiškai prisitaikė prie jų poreikių, atrodytų, lyg pats likimas taip sklandžiai viską būtų sudėliojęs.
Trys vaikai Astai – idealus derinys, atžalos savo charakteriais viena prie kitos prisiderinusios, tad jų bendravimas prilygsta tarsi sklandžiai veikiančiam mechanizmui.
Šeimoje – trys vyrai, dvi moterys, bet tai padeda išlaikyti savotišką lyčių pusiausvyrą.
Tačiau neretai pasitaiko, kai mama namuose pasilieka su dukra, tuo metu sūnūs susitinka su savo tėčiu.
Pabuvimas atskirai leidžia ne tik sustiprinti tėvų ir vaikų santykius, bet ir vieniems nuo kitų truputį atsipūsti.
„Mindaugas bent kartą per savaitę išvyksta dirbti į kitą miestą, ten lieka nakvoti. Dvyniai vakarą leidžia su tėčiu. Mes su Ona liekame dviese namuose. Mudviejų laikas su dukra – kitoks.
Juk kai namuose būna visi trys vyrai, kyla šurmulys, sprendžiami buities reikalai, svarbi tampa maisto ruoša. O jei nutariame visi išeiti pasivaikščioti, vėl kyla įtampa – tik spėk sužiūrėti, kas ką apsirengė.
Kai būname dviese su Ona, įsivyrauja ramybė. Dukra vaikšto iš paskos. Jeigu dedu skalbinius į skalbyklę, jai irgi reikia juos dėti.
Ji sugeba ne tik netrukdyti, bet ir padėti. Aš jai leidžiu paspausti mygtukus – įjungia skalbyklę, po to – džiovyklę.
Paskui abi džiauname drabužius“, – apie išskirtinį laiką su dukterimi pasakojo motina.
Kartą per vasarą Asta išvyksta kur nors tik su dukra. Pernai mezginių kūrėja su dukrele ilsėjosi Lietuvos pajūryje.
Kuo toliau, tuo labiau stiprėja mamos ir dukters ryšys, nes Ona vis daugiau šneka ir supranta.
Jeigu randa pudros šepetėlį, mažylė žino, ką su juo daryti, – tuoj pat perbraukia savo skruostus. Mama pastebi, kad Onai labai norisi būti moteriškai.
„Jei ryte tepu kremą ant skruosto, dukra stovi šalia ir laukia, kad jai truputį patepčiau. Juk kitaip neįmanoma pradėti ryto“, – juokėsi A.Padagaitė.
