Tris vaikus auginantys tėvai rūpinosi vyriausiąja Austėja (15), Rusne (9) ir Erikučiu (6), svajojo apie atostogas ir keliones, tačiau šviesius gražios šeimos planus sujaukė Austėjai smogęs kaulų vėžys.
Liepos 5-ąją ėmusi tinti Austėjos koja nieko gero nežadėjo – po atliktų išsamių tyrimų ir medikų apžiūrų, mergaitė atsidūrė Vilniaus onkohematologijos skyriuje.
Praėjo beveik metai nuo tos dienos, kai kaulų vėžys smogė šeimai. Dabar, kai juodžiausias periodas jau praeityje, jie visi kartu šypsosi ir dėkoja Dievui, kad ištvėrė likimo siųstą išbandymą.
Šlubčiojimas slėpė onkologinę ligą
Laura prisiminė, kad net ir tada, kai Austėjai buvo pranešta, jog teks amputuoti vieną koją, ji tik šyptelėjo pasakiusi, kad likusi su viena koja ji sudėvės dvigubai mažiau kojinių.
Nors tai pasakodama Laura šypsojosi, visgi būta dienų, kai šeimos narių akis temdė ašaros.
„Praėjusių metų birželio mėnesį Austėja pradėjo šlubčioti. Tada gydytojai sakė, kad tai gali būti natūralūs augimo skausmai. Dukrai buvo išrašyti maisto papildai.
Situacija nesikeitė, liepos 5-ąją pastebėjau, kad jos vienas kelis stipriai ištinęs. Tą pačią dieną, nieko nelaukdami, nuvykome į priėmimo skyrių. Po atliktų tyrimų medikai pareiškė įtariantys arba kaulų, arba kraujo ligą, todėl išdavė siuntimą į Šiaulius, o vėliau ir į Vilnių.
Po atliktos biopsijos ir išsamių tyrimų, Vilniuje sužinojome apie onkologinę ligą. Paaiškėjo, kad Austėjai – osteosarkoma, kitaip tariant – kaulų vėžys“, – į praeitį grįžo trijų vaikų mama.
Prieš kojos amputaciją – juodas humoras
Ji prisiminė, kad visą ligos kelią, beveik metus, jos dukra laikėsi itin tvirtai ir net sudėtingiausiomis akimirkomis nepasidavė niūrioms emocijoms.
„Jai buvo labai sunku, kai reikėjo kirpti plaukus. Ji žinojo, kad po chemoterapijos jie pradės slinkti, todėl pati susisiekė su „Mamų unija“ ir paprašė ten savanoriaujančių žmonių nukirpti kasas.
Ji net nenorėjo fotografuotis. Šypseną kėlė tik dovanų gauta svajonių knyga ir daugybė balionų.
Vis dėlto kiek vėliau slogios emocijos nuslinko šalin.
Netrukus ji juokėsi sakydama, kad galės išmėginti pačias įvairiausias šukuosenas ir pabūti tokia, kokia tik norėtų.
Medikas stebėjosi tokiu požiūriu ir neslėpė džiaugsmo – ne visiems vaikams pavyksta taip lengvai priimti tokius dalykus“, – kalbėjo mama.
Amputacija praėjo gana lengvai, po operacijos Austėja klausė, kodėl jai niekas neparodė nupjautos kojos. Ji teigė norėjusi pamatyti, kaip ji atrodo.
Laura džiaugėsi, kad dukra po operacijos nejautė fantominių skausmų, tik kartą pasiskundė, kad jai niežti pėdą, kurios nėra.
Protezas atsieis virš 30 tūkst. eurų
Šiandien šeima džiaugiasi, kad su dukra į medikus kreipėsi laiku, o vėžys nespėjo išplisti į plaučius ar kitas kūno dalis.
Būtent tai, kad onkologinė liga buvo diagnozuota laiku, mergaitę išgelbėjo nuo blogiausio. „Gydytojai pasakė, kad blogiausia, kas gali būti – tai kojos amputacija tuo atveju, jei reikėtų gelbėti gyvybę.
Esame dėkingi mus iki šiol prižiūrinčiai gydytojai Gražinai Kleinotienei“, – sakė Laura ir pridūrė, kad dukra į pokyčius ramiai reagavo dėl nuolatinio medikų bei šeimos palaikymo ir bendravimo.
Valentinams siųstas išbandymas sutvirtino sutuoktinius. Kaulų vėžys neatėmė tikėjimo geriausiu, todėl visą sunkiausią ligos kelią visi praėjo surėmę pečius.
Kai reikėdavo, su Austėja ligoninėje gulėdavo tėtis, o prireikus – Laura. Ji pastebėjo, kad į Austėjos ligą gana sunkiai sureagavo mažasis Erikas.
Jis vis klausinėjo, ar sesuo vaikščios, kaip atrodys be kojos. „Mes daug kalbėjomės su juo, rodėme filmukus, kur vaikučiai juda ir be vienos kojos. Dabar jis supranta, kad Austėja tikrai vaikščios, o ratukai – laikinas palydovas.
Daugiausiai laiko Austėja praleidžia judėdama neįgaliojo vežimėliu, tačiau tai šeimai ir paauglei nėra kliūtis važiuoti į miestą ar pasikviesti į namus svečių.
Jei reikia, dukra juda ir su ramentais, o netrukus mokysimės judėti su protezu.
Jau visai netrukus gausime pirmąjį – valstybės kompensuojamąjį, kuris yra skirtas mokytis judėti, o po pusmečio Austėja galės nešioti nuolatinį, kurio dabar dairomės įvairiose šalyse.
Svarstau apie variantą iš Šveicarijos, Izraelio ar kitų šalių. Svarbiausia – gera kokybė ir palanki kaina.
Protezas Austėjai atsieis solidžią sumą – jų kainos prasideda nuo 30 tūkst. eurų. Iš viso dukrai suaukota yra daugiau nei 40 tūkst. eurų.
Jeigu neišnaudosime šios sumos protezui, likusią dalį skirsime intensyviai reabilitacijai bei sveikatinimo procedūroms
Visa suma buvo surinkta mūsų iniciatyva, tarpininkaujant paramos ir labdaros fondui „Mamų unija“. Esame labai dėkingi Eglei Mėlinauskienei už nuolatinį palaikymą bei globą“, – dėstė mama.
Įsigyta apyrankė - auka sergančiam vaikui
Vis daugiau pavienių žmonių ir verslininkų nori prisidėti prie onkologinėmis ligomis sergančių ligoniukų gerovės. Viena iš jų - garsi moteris Oksana Zlatkovaitė, kuri daugiau nei ketverius metus kuria papuošalus iš natūralių akmenų.
Feisbuke sukūrusi grupę „Gyvas akmuo“, pastaruoju metu ji ne tik kuria moterims dailius papuošalus iš akmenų, bet ir remia mažuosius, sergančius onkologinėmis ligomis.
„Pirmoji mintis už parduotus papuošalus gautus pinigus skirti sergantiems vaikams kilo tada, kai ėmiau pastebėti spaudoje straipsnius apie išskirtinius ligų atvejus,
Akmens galia ir energija subūrė didžiulį žmonių būrį feisbuke. Moterys, kurios yra mano grupėje, yra tikrai kitokios. Jos geba pamatyti tai, ko neįmanoma pamatyti akimis.
Gerbėjos visada geranoriškai prisideda prie mano akcijų bei sumanymų.
Su Egle Mėlinauskiene bendraujame beveik penkerius metus. Kartą pamačiau jos nuotrauką, kurioje ji buvo pasipuošusi apyranke iš labradorito.
Tą pačią akimirką man kilo spontaniška mintis bendradarbiauti su Egle ir „Mamų unija“ bei padaryti projektą, kuris padėtų užtikrinti sergančių vaikų gerovę.
Eglė iš karto sutiko, todėl netrukus susitikusios paspaudėme viena kitai ranką", - kalbėjo O.Zlatkovaitė.
Oksanos sumanymas buvo pagaminti 100 apyrankių iš rožinio kvarco. Būtent šis akmuo moteriai siejasi su gėriu, grožiu bei noru gyventi.
Moteris sakė, kad prieš šį projektą jaučiasi visiškai nuoga - 20 eurų už apyrankę skiriama tiesiai „Mamų unijai“, o likę 20 eurų - medžiagų savikainai padengti.
„Iš to visiškai nesiekiu uždirbti ir raginu atsakingus verslininkus prisidėti prie panašių iniciatyvų.
Planavau per visą vasarą parduoti 100 apyrankių, tačiau 80 padariau ir pardaviau vos per mėnesį. Neturiu papildomų rankų ir padėjėjų - viską darau visiškai viena, todėl jau noriu pailsėti ir pardavusi 100 kol kas šio projekto nebetęsiu.
Šį kartą mano lūkesčiai buvo viršyti, tačiau ateityje žinau, kad vėl su malonumu imsiuosi panašių tikslų. Mano nuomone, verslas toks ir turi būti - jei kažką gauname, turime šį tą ir atiduoti kilnesniems tikslams.
Tik tokiu būdu verslas nestovės vietoje. Tai turėtų būti sektinas pavyzdys", - kalbėjo moteris ir pridūrė, kad ją labiausiai jaudina vaikai, sergantys onkologinėmis ligomis.
