Be abejonės, visi tėvai nori, kad jų vaikams mokykloje sektųsi puikiai, tad dėl geresnių rezultatų jie pasiryžę padaryti viską. Vis dėlto kai kurie tėveliai persistengia. Psichologai įspėja, kad vaikui mokantis tėvų pagalba ir palaikymas yra būtini, tačiau svarbu tai daryti tinkamai – neperžengiant ribos ir neatliekant mokinio užduočių už jį.
Apie tai, kaip vaikui nepadaryti meškos paslaugos, pasakoja psichologė, mokymų tėvams, pedagogams ir jaunimui lektorė, knygos „Vaikas pokyčių kelyje“ autorė Asta Blandė ir daugiau nei 15 metų profesinę patirtį turintis vaikų psichiatras psichoterapeutas Linas Slušnys.
Namų darbų ruošimas už vaiką – ne pagalba
„Visuomet naudinga, jei tėvai kartu su vaiku ieško atsakymų į jam sudėtingus klausimus ir savo buvimu šalia išmintingai lydi link supratimo. Vis tik tai yra nelengva užduotis. Toks mokymosi procesas iš tėvų reikalauja kantrybės, pagarbos vaiko gebėjimams bei tikėjimo, kad kartu galima daryti atradimus. Jei tėvai yra nekantrūs, neturi laiko drauge ieškoti atsakymų ir tiesiog nori kuo greičiau už vaiką padaryti namų darbus, tuomet žala yra garantuota“, – sako vaikų ir paauglių psichologė A. Blandė.
Pasak jos, ši žala yra ilgalaikė, nes tokiu būdu vaikui siunčiama žinia, kad jis yra kvailas, o jo tėtis ar mama – protingi. Tuomet vaikas pradeda galvoti, jog vienintelė išeitis – ne bandyti suprasti ir ieškoti atsakymų, o savo namų darbus paversti tėvų darbais. Tokiai minčiai pritaria ir vaikų bei paauglių psichiatras L. Slušnys. Jo įsitikinimu, besti pirštu ir parodyti vaikui teisingą atsakymą yra ne tik nerekomenduotina, bet ir kone nusikalstama.
„Tėvai tikrai turėtų įsitraukti į vaiko mokymosi procesą, tačiau tai neturėtų būti ėjimas lengviausiu ir greičiausiu keliu. Be abejo, teisingų atsakymų surašymas vaikui leis gauti geresnius pažymius, tačiau tai užkirs kelią realių įgūdžių įgijimui. Tokiu būdu vaikas yra įpratinamas visuomet pasikliauti tik tėvais, tad akivaizdu, kad kažkada ateis toks metas, kai tėvai negalės padėti, ir vaikui teks savarankiškai ieškoti sprendimų“, – sako L. Slušnys.
Gali pakenkti mokymosi rezultatams
Tėvai, norėdami vaikui gero, ne visuomet pastebi, kad pernelyg daug ar netinkamu būdu kišasi į savarankišką vaiko mokymąsi. Anot psichologės A. Blandės, apie tai yra signalizuojančių ženklų.
„Visų pirma, už vaiką viską atliekant tėvams, silpnėja mokinio pasitikėjimas savimi bei motyvacija. Atsiranda nenoras eiti į mokyklą, kartais netgi praleidžiamos pamokos. Be to, kuo vaikas vyresnis, tuo labiau jis linkęs namų darbus ignoruoti arba „versti“ tėvus juos atlikti. Be abejo, tai negali neatsiliepti vaiko mokymosi rezultatams“, – sako A. Blandė.
Psichologės nuomone, yra daug tinkamesnių būdų, kaip tėvai galėtų prisidėti prie sėkmingo vaiko mokymosi ir asmenybės ugdymo. Reikėtų domėtis atžalos mokymosi aplinka ir siekiais, drauge mokytis pačių įvairiausių dalykų gyvenimiškoje aplinkoje. Svarbu nuo pat mažens formuoti vaiko supratimą, kad jis yra atsakingas už savo mokymosi pasiekimus, nors tėvai ir yra pasiryžę padėti.
L. Slušnys prideda, kad svarbu išmokyti vaiką tinkamai užduoti klausimus ir rasti išeitis neaiškiose situacijose, nebijoti prašyti pagalbos.
„Nemokėdamas išspręsti uždavinio vaikas turėtų klausti ne koks yra atsakymas, bet kodėl jis yra toks, kokiu būdu jis atrandamas. Savo ruožtu tėvai, susidūrę su vaiko pagalbos prašymu, turėtų stengtis išsiaiškinti, ko tiksliai ir kodėl vaikas nesupranta, ir tik tuomet pamėginti padėti jam tai perprasti. Pavyzdžiui, kartu išsprendus vaiko nesuprastą uždavinį, rekomenduotina įsitikinti, ar jis suvokė sprendimo principą, ir leisti jam savarankiškai įveikti panašių užduočių. Akivaizdu, kad kuo daugiau vaikas atliks pats, tuo geriau išmoks“, – sako L. Slušnys.
Svarbu ugdyti savarankiškumą
Edukacinį turinį kuriančios leidyklos „Šviesa“ leidybos vadovė Daiva Bartninkienė pažymi, kad šiandien moksleiviai turi galimybes naudotis visa įvairove kokybiškų ir pagal šiuolaikines ugdymo metodologijas parengtų savarankiško mokymosi priemonių, todėl vaikus lydėti mokslo keliu tėveliams yra gerokai lengviau.
„Tikrai nereikėtų nuvertinti vaikų gebėjimų ir manyti, kad be tėvų pagalbos jie negali nieko nuveikti ar savarankiškai paruošti namų darbų. Paprastai įgimtas smalsumas vaikams ne tik leidžia perprasti nelengvas užduotis, bet ir atrasti naujų netikėtų būdų joms išspręsti ar net pastebėti knygoje įsivėlusias klaidas. Tai dar labiau pakelia vaiko savivertę ir supratimą, kad klysta ir suaugusieji. Be abejo, jausti tėvų paramą ir palaikymą vaikams yra svarbu, tačiau tai neturi virsti stresą keliančiu spaudimu, o kasdienės namų darbų užduotys su mokytojo pagalba turi vaiką sudominti ir paskatinti mokytis savarankiškai“, – sako D. Bartninkienė.
Vaikų ir paauglių psichologės A. Blandės teigimu, viena svarbiausių sėkmingų asmenybių savybių yra savarankiškumas, todėl labai svarbu nuo mažens jį ugdyti: „Būti savarankiškam bet kurioje gyvenimo srityje yra dovana ir laisvė. Kiekviename žmogaus amžiaus tarpsnyje savarankiškumo lygis yra skirtingas, tačiau vaikas turi būti savarankiškas ten, kur pajėgia. Atlikdami tam tikrus dalykus už vaiką arba „tausodami“ jo jėgas tėvai gali nejučiomis formuoti tokią asmenybę, kuri dažniau kalba apie nesėkmes, o ne apie tikslus ir siekius“.
Klaidos – mokymosi dalis
Psichologė pažymi, kad kartais tėvai savo vaikų galimybes vertina šiek tiek nerealistiškai, įtiki juos esant tobulus, todėl daro viską, kad šią iliuziją palaikytų. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl tėvai imasi už vaikus daryti jų namų darbus ir kitas užduotis, o dėl kokių nors vaiko nesėkmių kaltina aplinką – mokytojus, neva netinkamus vadovėlius, mokinio bendraklasius.
„Kai kurie tėvai iš tiesų gyvena iliuzijų pasaulyje ir kuria jį savo vaikams. Užuot tikėję savo vaikų tobulumu, turėtume leisti jiems būti tiesiog smalsiais ir pasaulį mylinčiais vaikais. Reikėtų stengtis suprasti ir padėti įveikti sunkumus, o ne ieškoti kaltų. Galiausiai reikia pripažinti, kad būtent klaidos yra vienas stipriausių stimulų ieškoti kito, galbūt teisingesnio atsakymo“, – sako A. Blandė.
