Daliai žmonių tenka pagalvoti apie žymiai daugiau dalykų, pavyzdžiui, „kaip man papasakoti savo aštuonmečiui (ar trimečiui, dvylikamečiui) vaikui, kur tiksliai eisime, jei niekad ten nebuvom“?, Pavyzdžiui, į cirką – kaip išaiškinti, kas yra cirkas?
Gimnastų jis nesupras. „Žonglierius“ – irgi sunkus žodis. O kas, jei prie bilietų bus labai ilga eilė ir mums taps per sudėtinga joje išlaukti? O jei ir nusipirksime, jis atsisakys užeiti į palapinę? Kur mums geriau atsisėsti? Kas, jei per garsiai skambės muzika? Jei truks per ilgai, brolis ims triukšmauti, o mažoji sesutė dar norės likti? Kas, jei vaikas ims netinkamai elgtis? Vėl kils erzelis, aplinkinių komentarai. Gal jau geriau likim namie?
Balandžio 23 d., „Amber cirkas“ surengė ypatingą pasirodymą. Vilniuje, Genių gatvėje stovinčioje cirko palapinėje, rinkosi išskirtinai „Lietaus vaikai“ – vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, ir jų šeimų nariai.
Specialiai parinkta ir sutrumpinta programa, tyliau skambanti muzika, prigesintos šviesos suteikė galimybę cirko pasirodymą stebėti vaikams, kurie dėl jutiminės sistemos ypatumų iki šiol tokios progos neturėjo.
Atrodo, smulkmena – ateiti į pasirodymą, ir turėti galimybę išbūti jame iki galo. Žvelgdamos į spindinčias savo ir kitų vaikų akis, matydamos jų emocijas, plojimus, ašarą pasirodymų metu nubraukė ne viena mama ar močiutė.
Tokios iniciatyvos, kai atskiri seansai ar netgi darbo dienos skelbiami būtent žmonėms su ASS, yra įprastos Vakarų pasaulyje, kitose socialiai jautriose šalyse. Lietuvoje tai – kol kas pamažu gimstanti tradicija.
Tad sekmadienio vidudienį į cirko areną susirinkusieji jautėsi kaip viena didelė, bendrą šventę švenčianti šeima. Nuoširdus ačiū „Amber“ cirko vadovui Dariui Ščesnulevičiui ir visam šauniam kolektyvui – žmonėms, paukščiams ir gyvūliukams – leidusiems visai „Lietaus vaikų“ bendruomenei su savimi išsinešti puikią dovaną – pačias geriausias emocijas!
