(Ne)paprasti žmonės su raudonom nosim
„Pirmadienį su kolega Kazimieru lankėmės vaikų ligoninėje. Paskutiniame, reanimacijos, skyriuje gulėjo du berniukai, maždaug 10-12 metų. Mums tik įžengus į palatą vienas jų šūktelėjo: „Jūs visai ne klounai, jūs paprasti žmonės tik su raudonom nosim“. Kitas berniukas tylėjo ir įdėmiai stebėjo, kas čia dabar bus.
Klounai paprasti žmonės? Galvojat mes su Kazimieru praleidom tai pro ausis? Tikrai ne. Tada ir prasidėjo žaidimas. Bandėme vaikams parodyti, kad ne tokie jau mes paprasti: būrėm stebuklingais burtais, žvilgsniais bandėm užkerėti visą palatą, kol galiausiai šovė geniali mintis – (ne)paprastas triukas su raudona nosimi. Aš mečiau nosį vienam berniukui, Kazimieras kitam. Jiems reikėjo tik pagauti jas su skaičiumi trys. 1… 2… 3… Berniukai gaudė, bet delnai liko tušti.
Būtumėt matę mažųjų akis – jos buvo pilnos nuostabos ir netikėtimo. Berniukas, kuris vis kartojo, kad mes paprasti, ėmė dairytis į šalis ieškodamas nosies ir vis kartojo „Kaip? Kaip? Kaip?“. Ramesnio berniuko veide pasirodė šypsena. Po ilgų ieškojimų aš ir Kazimieras radom vieną nosį pasislėpusią po antklode, o kitą – už berniuko ausies. Kai atsisveikinę pajudėjome link palatos durų, vienas iš berniukų tarė: „O visgi jūs nepaprasti…“ – prisimena gydytoja klounė Džilda.
Klounų aukso dulkės
„Su Emilija (7 m) paskutinį kartą matėmės prieš gerą mėnesį. Tada Rožė ir Zigmas pūtė stebuklingas aukso dulkes Emilijai į lovą, kad viskas, kas ją supo – lašelinės, pypsintys aparatai – saugotų sudėtingos stuburo operacijos metu. Tuo metu Rožė su Zigmu Emiliją iš skyriaus išlydėjo lyg princesę – su muzika, plojimais ir šokiais. Net mama, nors ir labai nerimaudama dėl mažosios, kartu su mumis dalyvavo pašėlusiose išlydėtuvėse.
Ir štai, po gero mėnesio, mus sustabdė gydytojos tame pačiame Ortopedijos skyriuje ir tarė: „Ar atsimenate Emiliją? Šiandien ji grįžta iš reanimacijos, nuolat apie jus kalba ir labai nori, kad ją aplankytumėte. Nepalikite skyriaus kol ji nesugrįžo“. Be galo apsidžiaugėme! Pririšau Zigmą kaip skraidantį balionėlį prie kaspino ir kartu įskridome į Emilijos palatą. Emilija negalėjo nei judėti, nei kalbėti, bet jos akys buvo tokios didelės didelės ir tokios laimingos, kad Zigmas su Rože vėl pas ją sugrįžo. Ak, tos mūsų stebuklingos aukso dulkės...“ – pasakoja gydytoja klounė Rožė.
Vaikai gali bent trumpam pamiršti ligą
Šios istorijos – kelios iš daugelio mažų stebuklų, kurie nutinka vaikų ligoninėse apsilankius gydytojams klounams. Palatose atgimsta pasakų personažai, užklumpa linksmas muilo burbulų lietus, o kartais tereikia tyliai pasėdėti šalia mažylio ar palaikyti už rankos laukiant nemalonios procedūros. Gydytojai klounai – visai ne gydytojai, o profesionaliai paruošti aktoriai. Toks žaismingas teatralizuotas bendravimas turi terapinį poveikį ir padeda ligoniukams greičiau sveikti. Klounų apsilankymai iškrauna įtampą palatoje – vaikai sutelkia dėmesį į atliekamus triukus, įsitraukia į kuriamą žaidimą. Su klounais mažieji gali bent trumpam pamiršti savo ligą ir tiesiog pabūti vaikais.
Kasmet „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ pradžiugina daugiau nei 20 tūkst. mažųjų pacientų. Gydytojai klounai reguliariai lankosi vaikų ligoninėse Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, taip pat vyksta į regionų gydymo įstaigas. Nuo 2010 m. organizacija aplankė daugiau nei 70 tūkst. vaikų visoje Lietuvoje.
