Atsako Paramos vaikams centro psichologė Veronika Lakis-Mičienė:
Iš Jūsų laiško, ypač iš paskutinio sakinio, girdžiu, kad sūnaus netvarkingumas kelia tikrai daug pykčio. Panašu, kad tai tapo viena iš konfliktinių zonų. Todėl svarbu, kad kreipiatės ir ieškote pagalbos.
Pirmas klausimas, kuris kyla – o kaip buvo anksčiau? Kaip anksčiau pavykdavo susitarti dėl tvarkos, kas ir kaip mokė Jūsų sūnų tvarkos ir higienos įgūdžių vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje? Nuo kada stebite tokį elgesį?
Šis klausimas yra svarbus, nes atsakymas į jį reikštų du skirtingus kelius. Jei, dėl kokių nors priežasčių, jūsų sūnus visą gyvenimą iki šiol nebuvo išmokytas šių įgūdžių – reiškia, kad jis jų neturi, nemoka ir tokiu atveju reikėtų grįžti prie pačios pradžios, lyg mokintumėte mažą vaiką, t. y. aptarti, kokie konkretūs veiksmai jūsų namuose yra „susitvarkymas“, pvz. išplauti po savęs indai, šiukšlės šiukšlių dėžėje, rūbai spintoje ir taip toliau.
Panašiai ir su higiena. Galite savęs paklausti, kokį pavyzdį sūnus mato šioje srityje? Iš kitos pusės, Jūsų sūnui 16 metų ir jis yra paauglystės žydėjime. Paaugliams gali būtu gėda ir nedrąsu kalbėti apie savo kūną, gali jaustis kritikuojami.
Kartais jiems gali būti lengviau priimti ekspertinę specialisto rekomendaciją, negu kad tėvų priekaištą. Gal tai galėtų būti poliklinikos šeimos gydytojas ar dermatologas, kuris pataria, kaip prižiūrėti savo odą. Gal tai galėtų būti dantistas, kuris rekomenduoja, kaip pasirūpinti dantų higiena?
Kitas kelias, jei Jūsų sūnus turėjo šiuos įgūdžius ir per pastarąjį laiką tai pasikeitė. Gali būti daug priežasčių, dėl ko žmogus pradeda nesirūpinti savo higiena ir aplinkos tvarka, viena iš galimų priežasčių – pablogėjusi psichologinė sveikata, kai žmogus pasidaro abejingas viskam, neturi jėgų ir noro pasirūpinti savo išvaizda.
Tokiu atveju reikėtų kreiptis į psichikos sveikatos specialistą, psichologą arba psichiatrą savo poliklinikos psichikos sveikatos centre. Psichologą taip pat galite rasti mokykloje arba jūsų savivaldybės psichologinėje –pedagoginėje tarnyboje.
Kita, svarbi Jūsų laiško dalis, yra tai, kad ieškote būdų, kaip bendrauti su sūnumi be smurto. Iš laiško suprantu, kad Jūsų kantrybės taurė yra perpildyta. Galvoju, kokiu būdu dabar vyksta Jūsų pokalbiai su sūnumi. Kai patys esame pavargę, supykę, sudirgę – gali būti, kad mūsų kalba greitai pereina į rėkimą, šaukimą, o gal net fizinį smurtą.
Atrodo, kad Jums reikia naujų būdų, kaip išlaikyti savitvardą. Svarbu, kad kreiptumėtės pagalbos į Jūsų aplinkoje esantį specialistą (tinka anksčiau minėti variantai), taip pat naudingų patarimų galite rasti šiuose lankstinukuose.
Gal šis laiškas yra pirmas žingsnis į kokybiškai kitokį bendravimą su sūnumi, ko Jums ir linkiu. Tai gera pradžia, tačiau linkiu ties ja nesustoti!
Specialisto atsakymas suformuluotas remiantis trumpa informacija, kuri yra pateikta tėvų laiške. Jei vaiko elgesys ir savijauta kelia daugiau klausimų, rekomenduojama kreiptis dėl išsamesnio psichologo įvertinimo ir rekomendacijų.
***
Jeigu susiduriate su auklėjimo problemomis, sunkiai susitvarkote su vaikais – tai nereiškia, kad esate blogi tėvai. Jau vien tai, kad atsivertėte šį straipsnį, reiškia, jog nemanote, kad rykštė, pakeltas balsas ar grasinimas yra patys tinkamiausi vaikų auklėjimo būdai.
Tačiau auklėjime būna situacijų, kai be specialių žinių sunku priimti tinkamą sprendimą ar pasirinkti priemonę. Kviečiame nelaukti, kol problemos įsisenės – pasikonsultuokite su Paramos vaikams centro specialistais, užduodami anoniminį klausimą portale lrytas.lt, įrašę jį į projekto „Auginu be rykštės“ skydelį (jį rasite po šiuo straipsniu).
Specialistų atsakymai ir patarimai pasirodys rubrikoje „Vaikai“.
