Pavasarį, gamtai atgijus, smalsus ir guvus vaikas labai norėtų savo mamai atnešti pirmųjų žibuoklių žiedų, tačiau negali. Jis jau gimė su sunkia negalia – mielomeningocele, kitaip dar vadinama įgimta stuburo smegenų išvarža.
Misija – išgyventi
„Nėštumas buvo sklandus, o ir nuolat atliekami tyrimai nieko blogo nežadėjo“ – prisiminė trijų vaikų mama Rasa.
„Iki šiol nežinau, kodėl gimdymas prasidėjo 35-ąją nėštumo savaitę, o vos gimusį Tomuką medikai skubiai išvežė į Kauno klinikas.
Ten, praėjus pirmosioms dviem savo gyvenimo valandoms, jis buvo operuotas.
Medikai išgelbėjo mano mažylio gyvybę, tačiau jų prognozės buvo niūrios – sūnus liks kone daržove“, – į skausmingus prisiminimus paniro kėdainiškė Rasa.
Vaiko noras gyventi buvo stipresnis – Tomukas augo, stiprėjo. Nuolat apsuptas mylinčių tėvų ir dviejų vyresnių brolių, berniukas į gyvenimą kabinosi visomis jėgomis.
„Neuždarėme jo namuose. Norėjome, kad jis gyventų visavertį gyvenimą, tad sūnus su mumis visur keliaudavo. Ir į parduotuvę, ir į svečius, o ūgtelėjęs, kaip ir priklauso, pradėjo lankyti darželį – jis juk toks pats kaip ir kiti – nori mokytis ir pažinti pasaulį, kodėl turėtume riboti jo poreikius“ – tvirtai sakė Rasa.
Tiesa, moteris pripažino, kad lengva niekuomet nebuvo, labai mažai jų kaimelyje vietų, kur galima būtų lengvai judėti neįgaliojo vežimėlyje, tad kiekvienas išvažiavimas iki šiol reikalauja ir daug fizinių pastangų – tada brolį laiptais užneša ir vyresnieji broliai ar vyras, be kurių pagalbos Rasa neišsiverstų.
Šeima susivienijo prieš ligą
„Kas mūsų nenužudo, tas padaro stipresniais. Tomuko liga mūsų šeimos nesuskaldė, priešingai – tapome stipresni, su vyru suartėjome. Kai man būna sunku ir nebeturiu jėgų ryte atsikelti, jis mane motyvuoja eiti toliau.
Pakalbame, išsiverkiu ir abu kaip vienas einame per gyvenimą toliau. Tvarkomės ūkyje, masažuojame sūnų, lydime jį jau į mokyklą, antrąją klasę“ – su pasididžiavimu sakė Rasa.
Moteris pasakojo, kad medikų prognozės sūnaus sveikatos atžvilgiu keitėsi. Tomas jau buvo pradėjęs ir savarankiškai judėti. Nedrąsiai, tačiau pakilo ant savų kojų.
Atrodė, kad šeimoje situacija gerėja, tačiau džiugias nuotaikas užtemdė netektis – mirė mažojo Tomuko mylėta babytė. Nuo tada jis nebepakilo iš vežimėlio. „Tai mums tapo dar vienu sunkiu išbandymu, nes vežimėlį Tomas jau išaugo, o valstybė naują kompensuoja tik kas penkerius metus.
Suprantama, kad tai, kas tiko metukų vaikui, tikrai nebetiks penkerių berniukui“ – pasakojo aštuonmečio mama.
Moteris bendrauja su likimo draugėmis. Viena jų, irgi tokia pačia liga sergančios mergaitės mama, jų šeimai atidavė savo dukros išaugtą vežimėlį. Su juo kurį laiką buvo viskas gerai, tačiau vėliau jis nebeatlaikė sūnaus svorio, lūžo stipinai.
Šeima prisipažino, kad naujas vežimėlis – neįkandama prabanga. „Dviejų tūkstančių eurų mes tiesiog neturime“, – prasitarė moteris.
Svajonė – tapti policininku
Veikli trijų sūnų mama susidūrusi su, atrodytų, nebeišsprendžiama bėda dėl vežimėlio nepalūžo. Neuždarė vaiko namuose, nors važinėti į mokyklą jam ilgainiui darėsi vis sunkiau – išaugtas vežimėlis spaudė šonus, sukėlė nugaros skausmus.
Ji nutarė veikti ir kreipėsi į labdaros ir paramos fondą „Viltis – Vikonda“. Čia, sulaukę tiek finansinės, tiek moralinės paramos, netrukus Tomuko tėveliai galėjo įsodinti sūnų ir į naujutėlį, specialiai jam pritaikytą vežimėlį.
Jis buvo išrinktas lengvas ir manevringas. Tai itin svarbu artimiesiems, kurie nuolat kilnoja Tomą su vežimėliu.
Netrukus antraklasio laukia kitas, labai svarbus gyvenimo etapas – medikai vis drąsiau prasitaria apie galimybę jam ateityje vaikščioti savomis kojomis, tačiau tam reikalinga intensyvi kineziterapija, specialūs gydomieji masažai.
Kol kas šeima neturi galimybės už juos susimokėti, tačiau nepraranda vilties, taupo pinigėlius ir tikisi, kad vieną dieną sūnus galės įgyvendinti savo didžiausią svajonę – tapti policijos pareigūnu.
